Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Spauda

Organizuota kvantinė visata

2008-08-15 (3) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (535)
    Share

Naujas jau ilgus dešimtmečius ne itin sėkmingai kuriamos kvantinės gravitacijos teorijos modelis rodo, kaip laiką ir erdvę sulipdyti į tai, kas labai primintų mūsų Visatą. Naujoji teorija paaiškina, kaip iš elementarių sudedamųjų dalių dinamiškai susidaro keturmatis erdvėlaikis, o modeliavimai remiasi spektrine dimensija. Naujai taikant jau žinomus dėsnius atskiroms erdvėlaikio sudedamosioms dalims, pastarosios tarpusavyje susiderina tarsi molekulės kristale.

Kaip atsirado erdvė ir laikas? Kaip jie suteikė pavidalą vienalytei keturmatei tuštumai, gaubiančiai mūsų pasaulį? Kokia yra smulkiausia erdvėlaikio sandara? Tokie ir panašūs klausimai yra modernaus mokslo paribyje ir kamuoja mokslininkus, kuriančius kvantinės gravitacijos teoriją ir taip bandančius suderinti kvantinės mechanikos bei Einšteino bendrąją reliatyvumo teorijas. Ne paslaptis, kad kvantinė mechanika aprašo keistus fizikos dėsnius, su kuriais susiduriame, vos tik imame tyrinėti atomus bei juos sudarančias elementariąsias daleles. Bendroji reliatyvumo teorija mus verčia užmiršti atomus ir žvilgsnį nukreipia į nesuskaičiuojamą pavidalų kiekį įgyjantį erdvėlaikį ir visatos platybėse vyraujančią gravitacijos jėgą. Kvantinėje mechanikoje nėra vietos gravitacijos reiškiniams, todėl pagrindinis kvantinės gravitacijos teorijos tikslas – pagal kvantinius dėsnius aprašyti erdvėlaikio prigimtį, kai nagrinėjami patys mažiausi elementariųjų dalelių pasaulio atstumai, ir pabandyti ją paaiškinti fundamentalių sudedamųjų dalių savybėmis.

Vienu iš raliausių šios mokslinės problemos sprendimo variantų laikoma superstygų teorija, tačiau ji vis dar nepadėjo atsakyti nė į vieną mums labiausiai rūpimą klausimą. Tiesą sakant, situacija tapo netgi sudėtingesnė, nes bandymai gilintis į stygų teoriją sukėlė dar daugiau painiavos ir neaiškumų.

Per pastaruosius kelerius metus mūsų komandai pavyko sukurti daug žadančią šio svarbaus teorinės fizikos uždavinio sprendimo strategiją. Mūsų siūlomas receptas stebėtinai paprastas: imkite kelias pagrindines sudedamąsias dalis, sudėkite jas pagal gerai žinomus kvantinės mechanikos principus (nieko nepaprasta!), gerai išmaišykite ir leiskite nusistovėti. Sveikiname, Jūs ką tik sukūrėte kvantinį erdvėlaikį. Apie šio vyksmo sudėtingumo lygį spręskite patys – jį galima modeliuoti nešiojamuoju kompiuteriu.

Kitaip tariant, jeigu tuščią erdvėlaikį laikytume tam tikra nemedžiagine terpe, sudaryta iš labai didelio skaičiaus smulkių bestruktūrių gabaliukų, tuomet šioms statybinėms erdvėlaikio dalelėms leidus tarpusavyje sąveikauti pagal paprastas gravitacijos ir kvantinės mechanikos taisykles, savaime susiformuotų darinys, labai panašus į mūsų stebimą Visatą. Tokį erdvėlaikį sudarančių dalelių išsidėliojimą būtų galima palyginti su tuo, kaip atomai sudaro kristalines arba amorfines medžiagas.

Taigi mūsų erdvėlaikio sandara labiau primintų paprastą vištienos kepsnį, o ne įmantrų vestuvių tortą. Be to, palyginti su kitais kvantinės gravitacijos kūrimo metodais, mūsiškis yra patikimesnis. Kai modeliuodami pakeičiame kai kuriuos parametrus, galutinis rezultatas išlieka beveik nepakitęs. Toks modelio pastovumas leidžia tikėtis, kad judame teisinga kryptimi. Jeigu rezultatai priklausytų nuo to, kaip išrikiuotume kiekvieną šios milžiniškos visumos dalelę, gautume nepaprastai didelį galimų pavidalų skaičių. Kadangi kiekvieno iš jų pasirodymo tikimybė būtų tokia pati, viltys paaiškinti, kodėl Visata yra būtent šio, o ne kito pavidalo, tiesiog žlugtų. Taigi mūsų teorija neturėtų aiškinamosios galios.

Panašių savirankos (angl. self-assembly) ir savitvarkos (angl. self-organization) mechanizmų aptinkama įvairiose fizikos srityse, biologijoje ir kituose moksluose. Geras pavyzdys yra didelio paukščių pulko, pavyzdžiui, europinių varnėnų, elgesys. Kiekvienas paukštis skrisdamas bendrauja tik su keliais kaimynais, be to, jie neturi vedlio, kuris nurodytų, ką daryti. Tačiau būrys susitelkia ir juda kaip atskiras vienetas. Pulkui būdingos tam tikros savybės, kurių negalėtume išskirti stebėdami tik vieną paukštį.

Daugiau skaitykite rugpjūčio numeryje

sdfdsgfsdfsdfg
Verta skaityti! Verta skaityti!
(3)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(3)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Jan Ambjørn Jerzy Jurkiewicz Renate Loll
Naujausi įrašai
Su turiniu susijusios žymės:

Įdomiausi

Paros
43(6)
32(5)
31(3)
30(2)
30(0)
28(0)
24(0)
20(0)
17(0)
17(0)
Savaitės
73(5)
71(5)
57(9)
56(0)
Mėnesio
337(40)
281(20)
160(20)
135(14)
122(7)