Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Švietimas

Migrantų vaikų lavinimas: pilnos klasės

2008-09-30 (0) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (385)
    Share

Dauguma mokytojų pripažįsta, kad kartais, kai nesiseka vesti pamokos, jie įtaria, jog problema yra ne jų dėstomas dalykas ar pedagogika, bet mokiniai.

Atrodo, kad kai kuriuos vaikus tiesiog sunkiau mokyti nei kitus. Bet kodėl? Ar taip yra dėl, tarkim, kultūrinių veiksnių: tėvai iš tam tikrų sluoksnių nevertina išsilavinimo ir neskatina savo vaikų? O galbūt tai susiję su pačiomis mokyklomis ir jų pajėgumu mokyti skirtingų sugebėjimų vaikus?

Gali pasirodyti, kad į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Kad rastume atsakymą, reikėtų panašius vaikus mokyti daugelyje skirtingų lavinimo sistemų ir tikrinti, kuri veikia geriausiai. Tačiau kaip tik panašaus pobūdžio eksperimentas jau vyksta – kaip masinės migracijos rezultatas. Migrantų iš tos pačios kilmės šalies vaikai sudaro sąlygas panašiausiam į reikiamą testą, kokį tik galima rasti.

Kas trejus metus Paryžiuje įsikūrusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), vykdydama Tarptautinio moksleivių vertinimo programą (Programme for International Student Assessment, PISA), vertina, kaip penkiolikmečiams iš maždaug 50 šalių sekasi jų pačių kalba, matematika ir mokslas. Neseniai EBPO pagal vaikų ir jų tėvų kilmės šalis surūšiavo duomenis iš savo 2006 m. studijos, kuri vertino pasiekimus mokslo srityje. Pakankamai Turkijos, Kinijos, buvusios Sovietų Sąjungos ir buvusios Jugoslavijos piliečių pasklido po pakankamai šalių, kad būtų galima daryti išvadas apie mokyklinio lavinimo kokybę juos priėmusiose valstybėse.

Beveik visur mokiniams imigrantams sekasi blogiau nei vietiniams – nenuostabu, nes dažnai jie yra neturtingų, menkai išsilavinusių tėvų vaikai ir nekalba vietos kalba. Atsižvelgus į šių kliūčių įtaką, atotrūkis didžiąja dalimi, bet ne visiškai sumažėja. Dar įdomiau, kad vaikai iš tos pačios šalies mokosi labai skirtingai, priklausomai nuo to, kur jie galų gale įsikuria.

Viena priežastis yra susijusi su tuo, kiek šalys „skirsto“ mokinius (t.y. rūšiuoja juos pagal sugebėjimų grupes ir moko jas atskirai). Daug pirmosios ir antrosios kartos turkų imigrantų vaikų eina į mokyklas Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje ir Danijoje. Pirmosiose keturiose šalyse mokiniai yra skirstomi, jiems baigus pradinę mokyklą. Tačiau Austrijoje ir Vokietijoje mokiniai mokosi blogiau nei gyvenantys Belgijoje ir Šveicarijoje, nes panašu, jog pirmosiose dviejose skirstymas vyksta anksčiau ir ne taip lanksčiai, o vaiko socioekonominis statusas turi daug įtakos tam, kurioje grupėje vaikas galiausiai atsiduria. Dauguma turkų vaikų eina į technines mokyklas, kurios jų neruošia universitetui.

Kiek labiau glumina tai, kad Danijos bendrojo lavinimo mokyklose, kur nėra jokio skirstymo ir teoriškai visiems vaikams turėtų būti prieinamas vienodai geras išsilavinimas, turkų vaikų pasiekimai gana žemi. EBPO švietimo tyrimų vadovas Andreas Schleicher spėja, kad jų galimybes mažina tai, kad neturtingi vaikai Danijoje yra sutelkiami kai kuriose mokyklose, o ne paskirstomi tolygiai. Apskritai valstybės, kur priimami į skirtingas mokyklas vaikai žymiai skiriasi, prasčiau išlaiko PISA testus.

Tačiau, kaip rodo žemyninės Kinijos vaikų patirtis, grupuoti vaikus pagal gabumus nebūtinai yra blogai. Tie, kas migruoja į Honkongą, mokosi gerai nepaisant to, kad yra neturtingi – ir nepaisant to fakto, jog Honkongas skirsto mokinius anksti ir dažnai perskirsto. Bet ten tai, kur paskiriamas vaikas, mažiau susiję su tėvų turtu ir išsilavinimu. Be to, vaikai gali būti perskirstomi, jei jiems pasiseka geriau nei tikėtasi. „Apskritai socioekonominis statusas Rytų Azijoje turi mažiau įtakos nei Vakarų Europos šalyse“, – sako A. Schleicher.

Vieni geriausiai besimokančiųjų pasaulyje yra kinų vaikai Australijoje. Vidutinis pirmosios ar antrosios kartos kinų imigrantas lenkia du trečdalius visų australų (kurie irgi nėra blogi mokiniai) ir tris ketvirtadalius visų visame pasaulyje PISA testą atliekančių vaikų. A. Schleicher giria Australijos mokyklų sistemą dėl jos įvairovės – mokyklų viduje, ne tarp jų – ir sugebėjimo puoselėti visų mokinių talentus.

Palyginus vaikų iš buvusios Sovietų Sąjungos ir buvusios Jugoslavijos likimus paaiškėja dar daugiau įrodymų, kad priimančioji šalis daro didesnę įtaką nei imigrantų vaikų savimi atsivežtas „intelektualinis bagažas“. Į Kirgiziją atvykstantys vaikai iš kitų buvusių sovietų žemių mokosi blogai, nors ir geriau nei vietiniai; tiems, kas įsikuria klestinčioje mažoje Estijoje, sekasi daug geriau. Ir, priešingai, jugoslavų vaikai mokosi pakankamai gerai bet kur – persikėlę į kitą buvusios Jugoslavijos valstybę ar į kokią turtingesnę ir stabilesnę vietovę. Skirtumą kuria laikotarpis: Sovietų Sąjunga žlugo anksčiau nei Jugoslavija, todėl „posovietiniai“ vaikai mažiau laiko praleido mokydamiesi savo tėvynėje; o vaikai iš Jugoslavijos yra trumpiau mokęsi priimančioje šalyje.

Blogos mokyklos ar migrantai?

Bent jau teoriškai naujieji duomenys turėtų padėti atremti kai kuriuos kvailesnius politikų teiginius apie migrantų įtaką bendriems šalies pasiekimams. „Kai 2000 m. pradėjome atlikinėti PISA reitingavimą, daugelį šalių šokiravo tai, kaip blogai jos pasirodė“, – sako A. Schleicher. – „Ir pasiteisinimai, kuriuos dažnai girdėdavome, buvo: „Mes turime per daug migrantų“ arba „mums tenka blogi migrantai“.

Nors imigrantų vaikai dažniausiai mokykloje mokosi blogiau nei vietiniai, šalies mastu nenustatyta jokio jų poveikio (jos rezultatams). EBPO tyrimai rodo nereikšmingą koreliaciją tarp imigrantų skaičiaus šalyje ir vidutinio mokinio pasiekimų – ir daugiau imigrantų turinčioms šalims sekasi (šiek tiek) geriau.

PISA tikrina ne tik tai, ką vaikai žino – jų taip pat klausiama, kiek jie yra motyvuoti: ar jie mano, kad jiems reikės tos disciplinos (paskutiniame tyrime – mokslo) ateityje, ir ar jiems patinka ją studijuoti dėl jos pačios. Daugelyje šalių pirmos kartos imigrantai yra labiau motyvuoti nei antros kartos imigrantai, kurie savo ruožtu labiau motyvuoti nei ten gimusiųjų vaikai. Vokietija yra ryški išimtis: nauji imigrantai atvyksta su įprastomis ambicijomis ir svajonėmis, bet 15 metų sulaukę jų vaikai jau būna praradę viltį.

Tai leidžia daryti išvadą, kad bet kuri šalis, kuri perpras, kaip leisti imigrantams sublizgėti, sulauks daug naudos. Kad ir kokie neturtingi imigrantai, jie yra susitelkusi ambicingų, sunkiai dirbančių žmonių grupė ir jų vaikai dažnai žino, kad neturėdami neformalių tinklų, leidžiančių vietiniams juos pralenkti, jie turi sunkiai mokytis, kad jiems pasisektų. Įvairūs jų likimai – kai kuriose vietose jiems padedama pasiekti viršūnę, kitur jie siunčiami į šiukšlyną – rodo, jog nors svarbu tai, kas vyksta už mokyklos vartų, taip pat svarbu ir tai, kas vyksta klasėse.

Parengta pagal The Economist

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
67(2)
41(0)
38(2)
22(1)
17(0)
13(0)
10(0)
Savaitės
86(0)
64(7)
63(0)
56(0)
Mėnesio
109(14)
109(9)
83(0)
75(0)
73(0)