Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Automobiliai ir traukiniai

Čia jums ne šiuolaikiniai „Boeing“: tik pažiūrėkite, su kuo eksperimentavo mūsų protėviai (Video)

2017-06-08 (1) Rekomenduoja   (5) Perskaitymai (1087)
    Share

Mokslinės fantastikos pasakojimai ir filmai būtų sunkiai įsivaizduojami be pagrindinių žanro atributų – lazerinių ginklų, robotų, ir, savaime suprantama, skraidančių automobilių.

Pagrindinis šių „stebuklingų mašinų“ skirtumas nuo įprastinių tas, kad danguje jos jaučiasi taip pat komfortabiliai kaip ir prie žemės.

Tokie automobiliai dažnai niekuo nesiskiria nuo įprastinių, išskyrus galimybe skristi, jeigu tik nuspausi tinkamą mygtuką.

XX amžius

Praėjęs šimtmetis atnešė daugelį inovacijų, todėl nėra nuostabu, kad jau tuomet bandyta įgyvendinti seną svajonę – „prilipdyti mašinoms sparnus“. Kai kurios iš šių idėjų pasirodė esančios genialūs išradimai, kiti tapo pajuokų objektais.

Ryškiausi skraidančių mašinų pavyzdžiai iki Musko, „Uber“ ir kitų XXI a. technologijos gigantų

Curtisso autoplanas – pirmasis pasaulyje skraidantis automobilis, neskaitant tų, kurie gyvavo fantastų apysakose ar inžinierių brėžiniuose.

1917 metais aviacijos inžinierius Glenas Curtisas sukūrė jį iš savo paties kurto lėktuvo dizaino ir „Ford T“ automobilio.

Lėktuvas, kuriuo buvo paremta konstrukcija, vadinosi „Testinis modelis L“. Tai buvo triplanas (trijų eilių sparnai) su šimto arklio galių (kaip visai padorus traktorius) varikliu.

Du priekiniai ratai, kaip ir automobilyje, sukosi vairo kabinoje pagalba. Judėti žeme ir oru jis turėjo varomas propelerio, įtaisyto mašinos gale.

Deja, šis „oro limuzinas“ taip niekada ir nepakilo. Daugiausia, ką kūrėjui pavyko iš jo išpeši – keli trumpi šuoliai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jos tobulinimas apskritai buvo nutrauktas.

Jesse Dixono skraidantis automobilis – praktiškai legenda ir be šios fotografijos bei trumpos žinutės vietos Andalūzijos, Alabamos valstijoje, laikraštyje, nėra jokių įrodymų apie jo egzistavimą.

Įraše minima, kad fotografijoje užfiksuotas Jesse’as Dixonas, o pats straipsnis pasirodė apie 1940-uosius.

Ir nors aviacijos istorijos gerbėjai laiko šią mašiną skraidančiu automobiliu, tačiau dėl dviejų priešingomis kryptimis besisukančių sraigtų ji yra artimesnė „važinėjančiam sraigtasparniui“.

Automobilis buvo varomas nedideliu 40 arklio jėgų varikliu, o ore leidžiantį manevruoti „peleką“ vairuotojas valdė pedalais.

Manoma, kad mašina gebėjo išvystyti iki 160 km/h greitį ir buvo itin manevringas. Tiesa, tai gali būti daugiau norai, nei realybė, nes daugiau apie šį įrenginį nieko nebuvo girdėti.

„ConvAirCar“ arba „Sparnuotieji ratai“ – modelis „Sparnuotieji ratai 116“ pirmą sykį pakilo į orą 1946 metais, ir atrodė kaip nedidelis lėktuvas, privirintas prie automobilio. Iš esmės, taip ir buvo. Sparnai, uodega ir propeleris galėjo „atsiskirti“ nuo automobilio, paversdama jį įprasta antžemine transporto priemone. Lėktuvo dalys buvo skirtos tam atvejui, jeigu automobilis pasiektų vietą, kur nėra kelių.

116 buvo pagamintas tik vienas bandomasis modelis, viso atlikęs 66 skrydžius. Keliais metais vėliau dizaineris Teddas Hallas atkūrė šį automobilį kaip 118 modelį, pakeitęs variklį iš 130 arklio galių į galingesnį – 190, o tai suteikdavo transporto priemonei daugiau galimybių ore.

Bendrovė „Convair“ planavo masinę gamybą ir paleisti į pasaulį 160 tūkst. tokių automobilių, tačiau tai niekuomet taip ir nebuvo įgyvendinta dėl bandomojo modelio katastrofos Kalifornijoje. Kuomet pilotas pakėlė „lėktuvą-mašiną“ į orą, jis manė, kad degalų bakas yra pilnas. Tačiau šiame modelyje buvo du kuro lygį žymintys įrenginiai – vienas automobiliui, o kitas – lėktuvui, ir tuo metu, kai „automobilis“ degalų išties turėjo pakankamai, „lėktuvui“ jie baigėsi būnant ore.

„Curtiss-Write VZ-7“ – tai vienas iš pirmųjų JAV kariuomenės bandymų užsiimti skraidančių automobilių gamyba. Idealiu atveju, VZ-7 turėjo būti kažkuo panašiu į skraidantį džipą. Kaip bekelės automobilis, jis turėjo leisti vairuotojui įveikti automobiliams nepritaikytą paviršių.

Beje, savo veikimo principu jis primena dabartinį „Google“ kuriamą skraidyklės prototipą. „VZ-7“ buvo sukonstruotas kaip galintis vertikaliai kilti ir leistis aparatas. Jis skraidė keturių vertikalių propelerių, išdėstytų aplink piloto kabiną, pagalba. Manevrams užsitikrinti pilotas turėjo galimybę keisti kiekvieno iš propelerių greitį, palenkti juos į priekį, atgal ar į šoną.

Patys propeleriai, tiesa, buvo mirtinai pavojingi, nes nebuvo niekaip apsaugoti nuo išorinės aplinkos. Praėjus vos porai metų po šio projekto pradžios, 1960-aisiais, kariuomenė uždarė šį projektą.

Numarinus „VZ-7“, JAV kariuomenė ėmėsi naujo pavyzdžio: „Piasecki AirGeep“. Reiktų atkreipti dėmesį, kad tuo laikotarpiu sraigtasparniai jau tapo populiarūs, tačiau karinės pajėgos buvo suinteresuotos turėti kažkokį paprastesnį įrenginį, negu sraigtasparnis, kad būtų galima sumažinti pilotų apmokymo laiką.

Buvo sukurtos net septynios skirtingos „AirGeep“ versijos, kol galutinai buvo pripažinta kaip netinkama naudoti kariuomenės reikmėms.

Visos versijos išlaikė savo bazinius parametrus: po du didelius vertikalius propelerius priekyje ir gale, viduryje – piloto sėdynė ir trys ar keturi ratai nusileidimui.

Pirmasis modelis buvo plokščias, veliau kėbulas buvo ištemptas ir priminė raidę V. Vienas iš modelių netgi buvo aprūpintas plūdėmis, kad galėtų išsilaikyti vandenyje ir naudoti jį laivyno reikmėms, tačiau vėliau ir ši idėja buvo numarinta, o pati programa taip pat.

1971-aisiais žymi Kalifornijos bendrovė „Advanced Vehicle Engineers“ nusprendė suprojektuoti skraidantį automobilį „AVE Mizar“, kuris primintų jau minėta 1940-ųjų „Sparnuotuosius ratus“. Kaip pagrindą jie pasiėmė „Ford Pinto“ ir privirino prie stogo lėktuvą „Cessna Skymaster“. Gavosi keistuolis hibridas, kurį praminė „AVE Mizar“.

Pusė aparato, ta kuri buvo mašina, praktiškai niekuo nesiskyrė nuo „Ford Pinto“, tuomet važinėjusio gatvėmis. „Ford“ variklis leisdavo lėktuvui įsibėgėti iki reikalingo pakilti greičio, o vėliau pradėdavo dirbti propeleriai.

Deja, 1973-iaisiais – likus vos metams iki suplanuotos masinės tokių automobilių gamybos – vieno iš bandomųjų modelių dešinysis sparnas subyrėjo tiesiog ore. Mašina driokstelėjo ant žemės, tuo pačiu nusinešdama ir bet kokią galimą perspektyvą išvysti ją masinėje gamyboje.

XXI amžius

Kalbant apie šiuos laikus, darosi net keista, kad mes vis dar neturime masinės šių įrenginių gamybos. Pavyzdžiui šis pavyzdys: debesų motociklas „Butterfly“ (angl. Drugelis), kuris nedaug kuo skiriasi nuo legendinio Jesse Dixono modelio.

Skraidantis motociklas buvo sukurtas 2009-aisiais ir šiandien jį vairuoti gali kiekvienas, kuris tu motociklo vairuotojo ir piloto teises. Jo ilgis yra apie 2,1 metro, ir tai leidžia tilpti praktiškai į bet kurį garažą. Šiuos giroplanus gamina „Butterfly Aircraft LLC“ ir parduoda juos kaip „konstruktorius“, kuriuos susidėlioti yra galima ir namų sąlygomis.

Galbūt tai nėra visiškai tai, apie ką galvotų dauguma, jeigu pasakytume apie skraidantį automobilį, tačiau yra pakankamai pigūs – 40 tūkst. dolerių.

2009-aisiais „Terrafugia“ atliko savo pirmąjį bandomąjį skrydį. Nuo tol jis išgyveno daugybę rekonstrukcijų ir modernizacijų, o 2012-aisiais, jau įgijęs naujas formas ir galimybių, atliko dar vieną bandomąjį skrydį.

Bet kokiu atveju, šis įrenginys yra turbūt arčiausiai, kas būtų vadinama futuristine versija. Jis turi lėktuvo su sparnais, kurie jam riedant ant žemės, vertikaliai atsilenkia, formą. Trasoje jis užima 110 km/h, o ore – iki 185 km/h.

Vienintelė problema, su kuria susidūrė bendrovė yra ta, kad mašina buvo per sunki, kad atitiktų Federalinės aviacijos agentūros reikalavimus. „Terrafugia“ galų gale buvo oficialiai pripažinta, tačiau ji vis dar kainuoja brangiau negu „Lamborghini“.

Nyderlandų „PAL-V One“ įnešė naujų technologijų pojūtį skraidančių automobilių rinkoje. Pavyzdžiui, šio įrenginio variklis automatiškai persijungia tarp propelerio ar ratų, priklausomai nuo to, ar yra kontaktas su žeme.

Ypač įdomu yra tai, kad jis pritaikytas skrydžiams daugiau nei 1200 metrų, tai yra, pilotas neprivalo pateikti skrydžio plano prieš juo naudojantis, o tai yra didžiulis privalumas skraidyklei. Visa tai greitu laiku gali nulemti „skaitmeninių koridorių“ atsiradimą, nematomų, GPS valdomų trasų danguje atsiradimą.

„AirMule“ yra labiau panašus į greitosios pagalbos automobilį, negu į automobilį, tačiau idėja yra ta pati. Jis buvo sukonstruotas Izaelyje, o pagrindinė šios mašinos užduotis – dingusiųjų žmonių paieška ir jų gelbėjimas. Ji išvysto tokį pat greitį, kaip ir įprastas sraigtasparnis, tačiau tuo pačiu užima 2 kartus mažiau erdvės, o tai leidžia jai pasiekti siauresnes vietas, kurių neįveiktų sraigtasparniai.

Maža to, „AirMule“ yra pilotuojamas tiek per atstumą, tiek ir valdomas autopiloto.

Dabartis – skraidyklės jau netrukus pasieks masinę gamybą

Neseniai vienu metu net dvi technologijų gigantės – „Google“ ir „Uber“ – paskelbė apie skraidančių automobilių gamybos pradžią jau visiškai netrukus.

„Google“ savo skraidantį aparatą jau išbandė ir pardavimus planuoja šių metų pabaigoje, o „Uber“ revoliucines technologijas pristatyti žada jau 2020-aisiais.

Kaip atrodo panašaus tipo skraidyklė, galima išvysti neseniai Portugalijoje užfiksuotame vaizdo įraše. Prieš finalinį šalies futbolo taurės finalo mačą kamuolys teisėjui buvo tiesiog atskraidintas.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(5)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(5)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
51(0)
22(0)
17(0)
14(0)
13(3)
12(4)
11(0)
10(0)
Savaitės
110(20)
71(5)
64(2)
51(1)
Mėnesio
139(14)
127(7)
110(4)
106(15)
105(13)