Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Elektronika

Elektroninė atmintis. Pokalbis su Adolfu Laimučiu Telksniu

2012-03-08 (0) Rekomenduoja   (5) Perskaitymai (2106)
    Share

Pernai VDU Informatikos fakultete įvykusią profesoriaus Adolfo Laimučio Telksnio garbingo jubiliejaus šventę pradėjo pats jubiliatas paskaita „Skaičiavimo mašinos: tuomet ir dabar“. Ji paliko stiprų įspūdį ne tik informatikams, bet ir šio interviu autoriui, naiviam humanitarui.

„Kompiuteris yra vertas tiek, kiek yra vertas jį naudojantis žmogus“. Norbertas Wieneris

Su VDU dėstančiu profesoriumi dar kartą prisimename kibernetikos užuomazgas Lietuvoje, senąsias elektronines skaičiavimo mašinas (ESM), jų kūrimą, tobulinimą ir darbą jomis. Interneto plėtros Lietuvoje pradininkas, Lietuvos mokslų akademijos narys, Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius (tai tik maža dalis mokslininko titulų ir nuopelnų) maloniai sutiko pakalbėti ir apie savo paties kelią į kibernetiką. Pokalbis įvyko L. Telksnio darbovietėje – Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos institute. Čia beveik prieš 50 metų sušvito pirmõsios Lietuvoje ESM radijo lempos.

Kaip klostėsi jūsų gyvenimas, kad tapote tuo kuo esate dabar? Kada išryškėjo pašaukimas konstravimui, naujovių troškimui ir… kibernetikai?

Mano kartos žmonės dar būdami vaikai ir paaugliai turėjo tokius „arsenalus“ išradingumui parodyti, kuriuos dabar sunku net įsivaizduoti. Mes, kaip visi normalūs vaikai, žaisdavome indėnais. Buvo pokario metas ir mes iš užsilikusių priešlėktuvinių sviedinių imdavome medžiagą, vadinamą „Perkūno sidabru“, kuri turėjo savybę sprogti nuo sutrenkimo. Dėdavome tą medžiagą į tuščias šovinių tūtas ir tokį užtaisą maudavome ant strėlių. Indėnas šauna – strėlė atsitrenkia į ką nors ir sprogsta…

Apie kulkosvaidžius, pistoletus granatas, sprogstamas medžiagas, radioelektroninę įrangą jau nekalbu – viską esu išbandęs (juokiasi – red. past.).

Kalbant rimčiau, galimas dalykas, kad technikos kūrėjo geną paveldėjau iš savo tėvo Adolfo, pradinės mokyklos mokytojo. Mes gyvenome nedideliame miestelyje Saldutiškyje (Utenos r.) kuriame nebuvo elektros, tai jis savo rankomis padarė vėjo elektros jėgainę, kuri puikiai veikė. elektros pakako ir mokyklai, ir mūsų butui. Netgi mačiau, kaip tėvas pats apskaičiavo, kokio reikės propelerio tam įtaisui, kad jis sėkmingai veiktų.

Tai, ką aš mokiausi mokykloje, man buvo visiškai neįdomu. Neįsivaizduoju nė kaip išmokau skaityti (juokiasi – red. past.). Tik pamenu porą puslapių iš elementoriaus: „Jonuko brolis Feliksas mokėsi gimnazijoje, tėvelis jam už gerą mokslą nupirko fotoaparatą. Dabar Jonuko broliukas Feliksas fotografuoja šunelį Fiksą“.

Visai kitas reikalas buvo, kai Politechnikos institute pasirinkau inžinieriaus – elektrotechniko specialybę. Ten veikė Mokslinė-techninė draugija, o man juk visada rūpėjo visokios technikos naujovės. Čia reikėtų priminti, kad mano jaunystės laikais labai populiarus būdavo radijo meistravimas. Jei nemokėjai pasidaryti radijo aparato, negalėjai būti laikomas „rimtu vyru“. Sakyčiau, kad mano ryšys su kibernetika prasidėjo nuo to, kai ėmėme konstruoti tokius radijo aparatus, kurie „apeitų“ sovietų pastatytus radijo trukdžių siųstuvus, neleisdavusius klausytis užsienio radijo stočių. Nagrinėjome, kaip gaminti kryptines antenas, ieškojome schemų, kurios padėtų filtruoti triukšmus. Perdarydavome naujus imtuvus arba gaivindavome vokiškus „Blaupunkt“ ar „Philips“ aparatus. Pakeisdavome pasenusias jų lempas į mūsų pačių pritaikytas rusiškas. Net buvome pasigaminę siųstuvą: sumanėme vieni kitiems transliuoti muziką. Grojame grojame – žiūrime, kad jau atvažiuoja pelengatorius… Greitai išėmėme radijo lempas, transliacija nutrūko, o saugumiečiai nuvažiavo…

Kaip bebūtų, institutą baigiau su pagyrimu ir man buvo pasiūlyta stoti į aspirantūrą. Vis dėlto, kai baigiau pagrindines studijas, saugumas išsiaiškino, kad mano tėvas – buvęs aktyvus jaunimo organizatorius ir „Šaulių“ organizacijos narys, ir ištrėmė jį dvidešimt penkeriems metams į Sibirą. Aspirantūroje Lietuvoje studijuoti su tokia žyme man niekas neleido, todėl pradėjau dirbti Kaune, Lietuvos valstybiniame projektavimo institute. Man ten puikiai sekėsi. Tekdavo dažnai darbo reikalais važinėti į Maskvą ir galiausiai, biografijoje įrašęs, kad mano tėvas miręs, ten įstojau į aspirantūrą. Labai džiaugiuosi, kad patekau į aukščiausio lygio studijas, kur mano vadovu buvo pasaulinės klasės mokslininkas akademikas Vladimiras Pugačiovas. Turėjau galimybę klausyti „kibernetikos tėvu“ vadinamo Norberto Wienerio ir informacijos teoretiko Claude’o Shannono paskaitų.

1958 metais, laikinai sumažėjus centralizuotam valdymo režimui, Lietuvos šviesuoliai „prastūmė“ idėją: Lietuva nepasižymi turtingais gamtos ištekliais, tačiau turi protingų žmonių, todėl reikia, kad gamintų produktus, kuriems sukurti reikia daug intelekto ir mažai žaliavų. Lietuvoje buvo pradėta plėtoti elektronikos ir prietaisų pramonė.

Besibaigiant mano aspirantūrai, Lietuvoje buvo įkurta skaičiavimo mašinų gamykla ir gavau pasiūlymą dirbti prie gamyklos kuriamo Skaičiavimo mašinų specialaus konstravimo biuro vadovu. Viršininku būti nenorėjau, nes daug labiau viliojo mokslinis darbas. Todėl pasiūliau vietoje savęs savo draugą. O kai jis ten ėmėsi vadovauti, jam prireikė vyriausiojo inžinieriaus ir jis pakvietė mane. Tuomet, 1959 metais, ėmėmės kurti elektronines skaičiavimo mašinas. Po šešerių metų buvo įkurtas Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos institutas, į kurį perėjau, pakviestas ten dirbti.

Faktas, kad ESM ir kibernetika Lietuvoje atsirado sovietinės okupacijos laikotarpiu, tačiau juk pirmieji kompiuteriai buvo išrasti anksčiau. Ar būta kibernetikos užuomazgų Lietuvoje tarpukariu?

Idėją naudoti skaičiavimo mašinas mokslo reikmėms į Lietuvą atvežė VDU absolventas Adolfas Jucys, prof. rektoriaus Vinco Čepinskio mokinys. Tarpukariu universitete gyvavo graži tradicija geriausius absolventus siųsti mokytis į Šveicariją, Vokietiją, Prancūziją ar Angliją ir 1939 m. A. Jucys išvažiavo į Kembridžą studijuoti atominės fizikos (!). Jis pamatė ten vykdomus modernius tyrimus ir suprato, kad, neturint geros skaičiavimo technikos, nėra galimybių atlikti sudėtingus pažintinius mokslinius tyrimus, sunku panaudoti mokslinių tyrimų rezultatus praktikoje. Šią idėją jis atsivežė į Lietuvą 1940 m., tačiau teko ją „pasilaikyti sau“ dar 22 metus, nes Lietuva buvo okupuota, o sovietų valdžios požiūris į kibernetiką – daugiau negu neigiamas.

Kodėl Sovietų Sąjungos ideologai laikėsi tokios, švelniai tariant, keistos nuostatos?

O kodėl sovietų valdžia neleisdavo jaunimui klausyti vakarietiškos muzikos, o taip pat – nepriklausomoje Lietuvoje išleistų plokštelių? Kai komjaunuoliai šokių metu paleisdavo tarybinio studento moralei tinkamą balinių šokių muziką, mes tiesiog išeidavome iš salės.

Man bestudijuojant, į madą atėjo siauros kelnės. Neduok, Dieve, negalima jų nešioti, juk tai – Vakarų mada, totalus blogis…

Lygiai tas pats nutiko su kibernetika. Juk negalima „pažangaus tarybinio studento galvos teršti Vakarų imperialistų išmislais“.

Kai 1953 m. mokslininkai Kijeve sukonstravo skaičiavimo mašiną, valdžia griežtai įsakė tyrimus nutraukti. Tačiau kai sovietų valdžiai prireikė sukurti vandenilinę bombą, tą mašiną sukonstravusį Sergejų Lebedevą atvežė į Maskvą, uždarė į kalėjimą ir… liepė pagaminti „tokią pačią, tik geresnę“ skaičiavimo mašiną.

Tačiau vėliau skaičiavimo mašinos buvo naudojamos ne tik karo tikslams…

Taip. Tačiau išskirtinis dėmesys karo reikalams paliko gilų pėdsaką. Didelę žalą padarė Sovietų Sąjungos strategija, kad ESM reikalingos tik kariškiems reikalams. Tai galiausiai lėmė didelį techninį atsilikimą nuo Vakarų skaičiavimo technikos.

Duosiu konkretų pavyzdį iš Šaltojo karo. Rusų atomines raketas gabendavo povandeniniai laivai. Norėdama juos aptikti, JAV primėtydavo į vandenyną rutulio formos plūdurų su hidrolokatoriais, kurie priimdavo laivų sukeliamus garsus ir atitinkamus signalus mikrobangomis siųsdavo per palydovus amerikiečiams. Tuose rutuliuose būdavo sudėta moderniausia tų laikų mikroelektroninė įranga, skirta laivų skleidžiamiems garsams šifruoti. Plūdurus žvejodavo, juose esančias mikroschemas kopijuodavo sluoksnis po sluoksnio (beje, šie darbai būdavo atliekami ir Vilniuje), o vėliau pagamindavo tokią pačią veikiančią mikroschemą.

Tokiu būdu SSRS atsilikimas nuo JAV informacinių technologijų srityje kurį laiką buvo labai nedidelis – vos pusantrų metų. Sovietų generolai, kurių žinioje buvo visas mikroelektronikos centras pamaskvėje, mokslininkams, norintiems plėtoti mikroelektronikos tyrimus, atkirsdavo: „Kam mums to jūsų mokslo, jeigu mes patys viską puikiai padarome?“ Mokslo ignoravimas baigėsi tuo, kad amerikiečiai, išsiaiškinę „plagijavimo“ atvejus, į mikroschemas įvedė dinaminį elementą, kurio nežinant, net ir „švariai“ nukopijuota schema paprasčiausiai neveikdavo. Štai nuo tada ir atsivėrė praraja tarp sovietinės ir Vakarų skaičiavimo technikos...

Šis pavyzdys labai aiškiai įrodo, kad strateginiai moksliniai tyrimai yra būtini. Nuo jų ir priklauso, ar mes elektroninę atmintį rašysime ant 16 MB talpos plieninių cilindrų, ar visą sunkvežimį tokių cilindrų talpinsime savo mobiliajame telefone... Sovietų kompiuterių techninė įranga nuo tuometinės vakarietiškos atsilikdavo viena karta (kelerius metus), tačiau programinė įranga būdavo pažangi.

Vis dėlto A. Jucio idėjoms buvo lemta išsipildyti. Kada ir kur Lietuvoje atsirado pirmosios skaičiavimo mašinos?

A. Jucys turėjo gerą kolegą, Lietuvos draugą, ukrainietį akademiką Dorodnyciną. Būtent jam padedant Lietuvos mokslininkai gavo pirmąją elektroninę skaičiavimo mašiną „BESM–2M“ (rusų kalba ji vadinosi „БЭСМ–2М“ – „bolšaja elektronaja sčiotnaja mašina“; lietuviškai – „didžioji elektroninė skaičiavimo mašina“). Tuo metu tai buvo galingiausia Sovietų Sąjungoje gaminama elektroninė skaičiavimo mašina. Ji pradėjo veikti Lietuvos Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto specialiai pastatytame skaičiavimo centre 1962 metų liepos 14 dieną.

Elektroninę skaičiavimo mašiną naudojo Lietuvos Mokslų akademijos institutų mokslininkai, Vilniaus universiteto, Kauno politechnikos instituto darbuotojai, studentai, pramonės įmonių tyrėjai bei konstruktoriai. „BESM–2M“ aktyviai naudojo Skaičiavimo mašinų specialaus konstravimo biuro prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos konstruktoriai naujų skaičiavimo technikos priemonių kūrimui. Gamybininkai modeliavo rašto ženklus atpažįstančio automato „Rūta 701“ mazgus, tyrinėjo universalių skaičiavimo mašinų „Rūta-EVP 80-2“ programinę įrangą, konstrukcijos elementus. Buvo sukurta speciali įranga, išplėtusi „BESM-2M“ galimybes: vaizdų ir garsų signalų automatinio įvedimo į skaičiavimo mašiną įrenginys ir įrangos kompleksas, skirtas skaičiavimo rezultatų grafiniam atvaizdavimui ant popieriaus, displėjų ekranuose bei procesų įrašymui į magnetinę juostą. Pirmoji Lietuvoje pagaminta ESM buvo amerikietiškos skaičiavimo mašinos „IBM 604“ kopija. Originalus kompiuteris greičiausiai buvo pirktas per trečiąsias šalis, išnarstytas po kaulelį ir perdarytas, pritaikant sovietines radijo lempas. Ji buvo gaminama Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje. Ji 1966 m. virto susivienijimo „Sigma“ centru.

Skaičiuoti įvairius uždavinius anuometinėmis ESM tikriausiai neatrodė labai romantiškas užsiėmimas, tačiau dabar tie spintas, kambarius ir pastatus užimantys įrenginiai atrodo tarsi nepasiekiama praeities egzotika, man asmeniškai kelianti pagarbų susižavėjimą. Kitas, baksnodamas savo „IPad’o“ stiklą, gali ir pasijuokti iš ESM parametrų ir valdymo ypatumų. Papasakokite, kaip realiai anuomet vykdavo darbas skaičiavimo centruose?

Skaičiavimo centre prie vienos ESM dirbdavo virš 100 žmonių trimis pamainomis, bent keliasdešimt vienu metu. Užduotys skaičiavimo mašinai buvo pateikiamos ir atsakymai gaunami gana įdomiu būdu – šių dienų akimis žiūrint, sakyčiau, romantiškai. Parengtą programą, pagal kurią skaičiavimo mašina turėdavo atlikti darbą, reikėdavo išversti į jai suprantamą kalbą. Tam būdavo naudojamos perfokortos – specialios kieto popieriaus kortelės. Jose atitinkama tvarka būdavo išduriamos stačiakampės skylutės. Šiuos darbus atlikdavo tam parengti darbuotojai – perforatorininkai. Dažniausiai tai būdavo merginos – jos kruopštesnės. Tą patį programų tekstą perforavimui lygiagrečiai rengdavo dvi operatorės. Deja, net ir šitaip dirbdamos, klaidų jos neišvengdavo, tekdavo perforavimo procedūrą kartoti. Po to perfokortos būdavo nešamos į skaičiavimo mašinų salę, kurioje operatoriai atlikdavo skaičiavimus arba pateiktos programos derinimo darbus. Rezultatus uždavinio autoriai gaudavo perfokortose arba atspausdintus ant popieriaus rulonų. Programų autoriai į skaičiavimo mašinų salę buvo neįleidžiami, kad netrukdytų operatoriams dirbti.

Sunku būtų patikėti, kad nebandėte palengvinti sau gyvenimo, tobulindami duomenų įvedimo būdus…

Tikrai bandėme. Viena vertus, tuometiniai apribojimai labai trukdė, kita vertus, nepaprastai ugdė kūrybiškumą. Mes pirmieji pagaminome įtaisą, kuris duomenis, užrašytus ant popieriaus kreivėmis, įvesdavo tiesiai į skaičiavimo mašiną. Tuomet tai buvo didžiulė pažanga, lyginant su skylučių badymu perfokortose. Mes už šitą darbą gavome SSRS Prietaisų pramonės Mokslo ir technikos draugijos premiją. Kreives nuskaitantį Įrenginį, kurį pavadinome „Siluetu“, Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla gamino visą dešimtmetį.

Senosios ESM būdavo „varomos“ radijo lempomis. Ar dažnai turėdavote dėl to problemų?

„BESM 2M“ turėjo virš 10000 radijo lempų – tai prilygo beveik tūkstančiui anų laikų televizorių. Per dieną kelios lempos būtinai perdegdavo, tačiau rusiškos skaičiavimo mašinos turėjo programinę įrangą, kuri diagnozuodavo pačios mašinos gedimus. Jei kas nors sugesdavo, mašina automatiškai išsijungdavo.

BESM2 lempų gvardija išskirdavo įspūdingus kiekius šilumos, todėl žemutinis skaičiavimo centro aukštas buvo prikimštas aušintuvų ir ventiliatorių, kurie storais vamzdžiais atvėsintą orą tiekdavo skaičiavimo mašinai. Tie įrenginiai ir pati skaičiavimo mašina „surydavo“ daugybę kilovatų elektros energijos! Dabar tai atrodo tarsi „trenkta“ egzotika.

Grįžkime prie „susikalbėjimo su kompiuteriu“ temos. Akivaizdu, kad didžiausia bėda buvo net ne mašinos skaičiavimo greitis, bet nepatogi sąsają su vartotoju…

Štai čia ir slypi visa esmė. Juk ESM skaičiavimas, kad ir daugelį kartų lėtesnis, negu šiuolaikinių kompiuterių, buvo priimtinas net ir sudėtingoms užduotims spręsti – tiesiog pats skaičiavimas trukdavo ilgiau, bet jis vis tiek įvykdavo. Kur kas didesnė bėda – duomenų įvedimas ir išvedimas, kuris, dabartinio vartotojo požiūriu, buvo siaubingai nepatogus. Kaip ir minėjau, įvairiais būdais stengėmės lengvinti programuotojų gyvenimą. 1966 metais sukūrėme rašto ženklus atpažįstančią mašiną „Rūta 701“. Tai buvo Europoje pirmoji rašto ženklus atpažįstanti pramonės gaminama mašina. Ji pelnė Lietuvos mokslo premiją, SSRS Prietaisų pramonės Mokslo ir technikos draugijos premiją, o Leipcigo mugėje buvo įvertinta aukso medaliu.

Tos mašinos rašto ženklų atpažinimo proceso modeliavimo darbus pradėjome Rygos skaičiavimo centre. Vykdavome ten traukiniais, su savimi veždami „čemodanus“, pilnus perfokortų su užkoduotais rašto ženklais… Vėliau, atsiradus Lietuvoje skaičiavimo mašinai „BESM 2M“, darbus tęsėme nevažinėdami kitur. Taigi mes, inžinieriai, skaičiavimo mašinas naudodavome kitų, tobulesnių skaičiavimo mašinų mazgams modeliuoti. Nepaisant akivaizdaus skaičiavimo mašinų netobulumo, viską pavykdavo įgyvendinti, tik reikėdavo pasitelkti išradingumą ir gerai suformuluoti uždavinius skaičiavimo mašinai. Juk kompiuteris nėra protingas – jei įvesi jam skaičiuoti nelogišką programą, jis tik didžiuliu greičiu darys klaidas…

Pakalbėkime apie kompiuterius, skirtus paprastam vartotojui – jie nepaliaujamai mažėja. Pats septintajame dešimtmetyje „išpranašavote“ kone visas žinomas medijas talpinantį „informerį“, kuris pasirodė mūsų rankose išmaniojo telefono pavidalu…

Taip sparčiai „traukiantis“ kompiuteriams ir jiems giminingiems prietaisams, greitai nebeįžiūrėsime, kur tas kompiuteris padėtas. (Juokiasi – red. past.)

Plintant naujausiems dėvimiems kompiuteriams (angl. wearable computer), kurie yra tikrai mažučiai, pasireiškia gana įdomi tendencija. Programuojant dėvimų kompiuterių darbą, neužteks mokėti programuoti aukšto lygio kalba. Teks prisiminti programavimą kodais, išmokti pasitelkti elektroninių schemų subtilybes, parašyti programinę įrangą, su kuria dirbdamas mažas kompiuteris taupiai naudotų elektros energiją. Todėl dabar ypač vertinami programuotojai, sugebantys programuoti primityvia programavimo kalba. Tai itin sudėtinga, tačiau mažus prietaisus toks programavimas labai paspartina.

Teko girdėti, kad ir jūs pats Atpažinimo procesų skyriuje kuriate dėvimas sistemas. Kaip ketinate jas pritaikyti?

Vasario mėnesį Paryžiuje vyko originalių idėjų konferencija, kurioje pristačiau idėją kurti dėvimą kompiuterinę sistemą, skirtą širdies ritmo ir laidumo sutrikimams stebėti ir analizuoti. Užsidėjus ant krūtinės dirželį su organizmo signalų jutikliu, pastarasis siunčia signalus į dirželio nešiotojo mobilųjį telefoną, aprūpintą mūsų sukurta programine įranga, skirta atpažinti širdies darbo sutrikimus. Jei kažkas įvyksta negerai, mobilusis jums paskambins ir praneš, kad reikia pailsėti, išgerti vaistų ar, esant sunkesne situacijai, paskambins artimiesiems ar gydytojui. Grėsmingu atveju, telefonas kviečia greitąją medicinos pagalbą. Kol kas dirbame su sportininkais, bet tikimės, kad ateityje toks prietaisas bus naudojamas ir medikų, jį laisvai įsigyti galės daugelis.

Ar seniai kibernetines inovacijas taikote medicinos srityje?

Aktyviai bendradarbiaudami su Kauno politechnikos instituto ryšininkais plėtojome nutolusių terminalų tinklą. Kompiuterinių duomenų perdavimui naudojome telefono ryšio kanalus. Pirmasis nutolęs terminalas, veikiantis Palangoje, Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo institute, sujungtas 350 kilometrų telefono ryšio kanalu su skaičiavimo mašinomis „BESM-6“, veikiančiomis Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos instituto Skaičiavimo centre, įdiegtas 1979 metais. Tai buvo pirmoji Interneto kregždė Lietuvoje.

Širdies ritmo analizės sistemą, veikiančią Lietuvoje, kompiuterinių ryšių kanalais demonstravome 1982 metais parodoje Maskvoje. Visada stengėmės išplėsti naudojamos technikos galimybes, kad galėtume ją naudoti praktiniams tikslams. Tai, ką darome dabar – tęsinys dar anoje epochoje pradėto darbo. Beje, dabar modemo, veikusio tuometiniame Kauno politechnikos institute, spinta stovi pas profesorių Rimantą Plėštį – jis joje rūko kumpelius…

Ačiū už pokalbį.

Pasakojo Laimutis Telksnys

Straipsnio autorius nuoširdžiai dėkoja prof. Laimučiui Telksniui už suteiktą galimybę panaudoti jo paskaitos „Skaičiavimo mašinos tuomet ir dabar“ medžiagą.

C:\antikiniai_kibernetinio_chuliganizmo_atvejai

„Draugas vyr. inžinieriau, mūsų mašina keikiasi!“

Sėdime kartą Novosibirske su vyriausiuoju inžinieriumi, staiga į kabinetą įlekia programuotoja ir skundžiasi: „Vėl tie inžinieriai negražiai elgiasi: ESM man eilinį kartą atspausdino krūvą rusiškų keiksmažodžių“… Inžinierius pakraipo galvą: „Greičiausiai tai – tiesiog ESM sutrikimas, dėl kurio susigeneravo šitie žodžiai.“ Kai nusiraminusi moteris išėjo, aš ir klausiu vyriausiojo inžinieriaus: „Pasakyk atvirai, kokia tikimybė, kad tie riebūs žodeliai sugeneruoti atsitiktinai“? Inžinierius nė nesiginčijo – jis puikiai suprato, kad tai praktiškai neįmanoma. Tiesiog programuotoja buvo supykdžiusi techninį personalą.

„Software vs Hardware“

Atpažinimo procesų skyriuje programuotojai nepasidalino kažko su inžinieriais. Programuotojai žinojo, kad ESM aušinimo sistema suprojektuota taip, kad vienodai aušintų visus ESM skyrius, esant daugmaž tolygiai jų apkrovai. Todėl jie tyčia įvedė programinę įrangą, kuri stipriai apkraudavo tik vieną celę, ir ši tiesiog „iškepdavo“. Kaltų nėra. Inžinieriai nespėdavo keisti perdegusių sekcijų, kol nesusitaikė su programuotojais.

Klaidų fabrikėlis

Viena Adolfo Jucio mokinė buvo labai darbšti mergina – sėdėdavo prie ESM per naktis ir skaičiuodavo profesoriui įvairias lygtis. Šalia mašinos būdavo toks žurnalas, kuriame dirbantieji galėdavo rašyti savo pastabas inžinieriams. Mašina vis gesdavo ir gesdavo, todėl mergina nuolatos piktindavosi inžinierių darbu, esą, dėl jų kaltės mašina dirba nepatikimai. Galiausiai inžinieriams taip įkyrėjo jos skundai, kad jie tiesiog atjungė automatinį įrangos tikrinimą… Mergina patenkinta skaičiuoja, džiaugiasi, pagyrimus į žurnalą rašo, ir net nenujaučia, kad tokio „skaičiavimo“ rezultatai – labai jau „skersi“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(6)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(5)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Jonas Petronis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(4)
34(2)
21(0)
17(0)
15(1)
15(2)
13(0)
12(0)
Savaitės
186(20)
103(16)
80(2)
76(0)
Mėnesio
249(42)
186(20)
115(6)
104(9)
104(7)