Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Energija ir energetika

Kaspijos jūra: sunkiai padalinamas "energetinių išteklių pyragas" (Video)

2010-09-14 (3) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (3249)
    Share

Jau daugiau nei dešimt metų penkios valstybės - Rusija, Iranas, Azerbaidžanas, Kazachstanas ir Turkmėnistanas – neranda tinkamiausio sprendimo, kaip pasidalyti Kaspijos jūrą, kurios gamtiniai resursai neabejotinai sustiprintų kiekvienos iš jų ekonomiką.

Nors nėra iki galo aišku, kiek ir kur ten esama naftos ir dujų, vien jau ištirtos ir galimos išgauti atsargos Kaspijos jūros baseine sudaro nuo 1,3 iki 2,6 procento viso pasaulio šių energetinių resursų. Londono strateginių tyrimų instituto skaičiavimais, Kaspijos jūroje gali būti 200 milijardų barelių naftos, o tai trečioji vieta po Persijos įlankos ir Vakarų Sibiro. Todėl situacija aplink Kaspiją vis dar išlieka konfliktogeninė: kai šalys derybose pajuda link konsensuso, iškart atsiranda nuskriaustų ir nepatenkintų.

Kaspija - didžiausias pasaulio ežeras, esantis tarp Azijos ir Europos (bendras plotas- 371 000 kv. km.) - aistras kaitina ne tik pastaruosius dešimt metų, bet jau kelis šimtmečius: nuo 18 amžiaus pabaigos dėl Kaspijos ne kartą kariavo Rusija ir Iranas. 1813 m. taikos sutartimi, reguliuojančia Kaspijos jūros statusą, Iranas neteko daugelio savo teisių, tarp jų – ir laikyti šioje jūroje savo karinį laivyną. 1828 m. taikos sutartimi tarp Irano ir Rusijos pastaroji gavo „amžiną teisę” priskirti Kaspijos jūrą savo jurisdikcijai. Tokie priverstinių dalybų rezultatai išliko iki 1921 m., kai Sovietų Rusija, siekdama atsikratyti carinio režimo palikimo, su Iranu pasirašė naują taikos sutartį: abi šalys gavo teisę laisvai plaukioti po Kaspiją su savo valstybių vėliavomis. Vėliau Rusija ir Iranas „uždaro vandens telkinio” juridinį statusą apibrėžė ir patvirtino 1940 metų susitarimu, kuris užtikrino abiejų pusių išimtines laivybos, žvejybos, mineralinių išteklių įsavinimo ir mokslinių tyrimų teises.

Situacija iš esmės pasikeitė 1991 m. – vietoj vienos žaidimo dalyvės Sovietų Sąjungos atsirado keturios naujos valstybės: Rusija, Azerbaidžanas, Kazachstanas ir Turkmėnistanas. Tad anksčiau į dvi dalis buvusi padalyta Kaspijos jūra tapo teritorinių pretenzijų objektu ir naujųjų posovietinių valstybių viltimi kuo greičiau pradėti eksploatuoti naftos ir dujų telkinius, pritraukti užsienio investicijas ir pakelti ant kojų ekonomiką. Kol nėra galutinio sprendimo dėl Kaspijos statuso ir nenustatytos sienos bei nepadalyti konkretūs telkiniai, juridiškai Kaspijos nafta yra niekieno. Tačiau tai, atrodo, neglumina nė vienos iš šių valstybių, visu pajėgumu dirbančių Kaspijos baseine.

Pradėjus derybas dėl Kaspijos pasidalijimo, Rusija laikėsi pozicijos, kad tai unikalus tarpkontinentinis vandens telkinys, kuriam neturi būti taikoma nei Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija, nei tarptautinėje praktikoje nusistovėję ežerų pasidalijimo tarp valstybių principai. Rusija, kaip, beje, ir Iranas, dėl strateginių karinių motyvų nesutiko su siūlymais Kaspijos jūrą pasidalyti sektoriais, nes prisibijojo galimo trečiųjų šalių karinio laivyno atsiradimo. Šios abi šalys ne mažiau negu naftos nori ir kuo daugiau biologinių išteklių: Kaspijos eršketinių žuvų populiacija sudaro apie 90 proc. visų pasaulio atsargų ir jų eksportas atneša tikrai didžiules pajamas.

Pirminė Azerbaidžano ir Kazachstano derybų pozicija buvo Kaspijos padalijimas į nacionalinius sektorius. Ir tai logiška, nes kaip tik šioms valstybėms tuomet atitektų didžiausi naftos ir dujų telkiniai. Pradinė Turkmėnistano pozicija: ekvatorija bendra, bet į nacionalinius sektorius padalytas dugnas. Kol šalys derino pozicijas oficialiose derybose, naftos pramonininkai be skrupulų ėmėsi įsisavinti neva jiems jau priklausančius telkinius. Todėl 1996 m. rusai pasiūlė naują dalybų scenarijų: kiekviena šalis gauna išskirtines teises į 45 jūrinės mylios nuo kranto Kaspijoje esančius resursus; jei kuri nors iš šalių jau įsisavino ar artimiausiu metu ruošiasi įsisavinti telkinius, esančius už šios linijos, tuomet taikoma vadinamoji „taškinė jurisdikcija” konkrečiam telkiniui. Rusų siūlymu, Kaspijos jūros centrinė dalis būtų bendra, o ten esančius gamtinius išteklius išgautų penkių valstybių sukurta kompanija.

Tokioms dalyboms nepritarė Iranas, kurio tarptautinės teisės ekspertai, iki šiol linkę remtis 1921 m. ir 1940 m. sutartimis su Rusija, mano, kad Teheranui priklauso 50 proc. Kaspijos. Irano derybinė pozicija – arba bendras naudojimas, arba dalybos po 20 proc.

Rusija užsispyrusį Iraną bando ir įtikinti (jiems pažadėta pagreitinti transporto koridoriaus „Šiaurė-Pietūs” projekto realizavimą), ir ignoruoti (gegužės mėnesį Rusija, Turkmėnistanas ir Kazachstanas pasirašė deklaraciją dėl bendradarbiavimo tiesiant naują dujotiekį). Sužlugus planui Kaspiją pasidalyti pagal Maskvos scenarijų, Rusija pradėjo aktyviai „dirbti” atskirai su kiekviena iš buvusių sovietinių respublikų: viena po kitos pasirodė dvišalės ar trišalės sutartys, susitarimai ir memorandumai. Galop trys valstybės – Rusija, Kazachstanas ir Azerbaidžanas – pasirašė susitarimą pagal Maskvos pasiūlytą naują formulę: Kaspijos vanduo bendras, o dugnas dalijamas į nacionalinius sektorius. Vienintelė kliūtis - pagal kokią metodiką subraižyti Kaspijos dugno žemėlapį.

Remiantis „vidurinės linijos” principu, apibrėžiamu JT Jūrų teisės konvencijoje, ekspertų skaičiavimu, Iranui atitektų 0,9 mlrd. tonų sąlyginių angliavandenilių žaliavos, Turkmėnistanui – 1,5 mlrd. t, Rusijai – 2 mlrd. t, Azerbaidžanui – 4 mlrd. t, Kazachstanui – 4,5 mlrd. tonų. Tokioms dalyboms pritaria ir JAV, tačiau priešinasi Turkmėnistanas, nes su Azerbaidžanu nepasidalija dviejų naftos telkinių, esančių jūros viduryje, ir Iranas, nes vis dar tikisi lygiavos ar kur kas didesnės dalies. Iranui mažiausiai atitektų taikant ir modifikuotą „vidurinės linijos” principą (per jūros vidurį eina linija, nuo kurios matuojama zona iki sausumoje esančių geografinių valstybių sienų). Paradoksalu, bet tvirta Irano pozicija kartais Rusijai net patinka: ES išsvajoto Transkaspijos dujotiekio (iš Turkmėnistano Kaspijos jūros dugnu per Turkiją į tarptautinę rinką apeinant Rusiją) likimas išlieka neaiškus kaip tik dėl Irano priešinimosi, nes neišspręstas Kaspijos teisinio statuso klausimas.

Kol penkios valstybės dalijasi Kaspijos jūrą ir beatodairiškai eksploatuoja jos gamtinius išteklius, gamtosaugininkų tvirtinimu, bet kokia didesnė techninė avarija gali tapti ekologine katastrofa ir paversti šį vandens telkinį mirusia jūra. Rusijos mokslininkai tikina, kad labiausiai Kaspija yra užteršta pietinėje ir centrinėje dalyse, kur dirba Azerbaidžano naftos pramonė. O Baku tvirtina, kad Kaspiją žudo nuotekos, patenkančios su upių vandeniu. Balandžio mėnesį Kazachstano ypatingųjų situacijų ministerija užfiksavo 435 ruonių žūtį - neatmetama galimybė, kad jie apsinuodijo naftos produktais. 2000 m. prie Kazachstano krantų nudvėsė pusvienuolikto tūkstančio ruonių, kurių žūtis tikrai buvo susijusi su apsinuodijimu toksinais ir pesticidais. Kol teisiniu požiūriu Kaspijos jūra yra niekieno, jos ekologinis likimas taip pat niekam nerūpi.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Aušra Radzevičiūtė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
42(0)
35(0)
35(1)
25(0)
23(1)
17(0)
16(0)
14(0)
Savaitės
94(1)
81(1)
80(3)
70(5)
Mėnesio
146(25)
105(13)
89(0)
85(8)