Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Energija ir energetika

Kelionė pas mažąją Pripetės sesę – Poleskają (Foto)

2015-01-06 (0) Rekomenduoja   (2) Perskaitymai (1616)
    Share

Priešingai nei daugelio kitų nuotykių Černobylio zonoje, šio priešistorė prasideda daugiau nei prieš pusę tūkstantmečio, kai kažkas pasiryžo įkurti gyvenvietę Polesės pelkių raizgalynėje ir užauginti tikru miestu. XV amžiuje, metraštininkai įvardino šią vietą Khabnoje pavadinimu ir apibūdino kaip nedidelę gyvenvietę Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, į vakarus nuo Dniepro upės, kurią anuomet vieni vadino Borystenu, o kiti Slavutičiumi. Tačiau šiandien Poleskaja tapo Pripetės sesute – abi atgulė į tamsią kapo duobę ir virto legendomis.

XX amžiuje, kaip ir daugelis kitų gerų dalykų, Khabnoje pavadinimas tapo nemadingu ir 1957 metais buvo pakeistas į Poleskają. Dar po keliasdešimties metų, į šiaurę nuo šio miesto, už keliolikos kilometrų buvo pastatyta Černobylio atominė elektrinė, kurios katastrofa tapo atskaitos tašku laike šiai kelionei.

Link dar nematyto Ukrainos miesto-vaiduoklio judėjome per Baltarusiją, pagal kelionės „Už Černobylio zonos ribų“ planą. Žinoma, maršrutas per Baltarusiją ir neaprašomai nuobodus laikas pasienio postuose neverti išsamaus pasakojimo. Į kelią išsiruošėme penktadienio vakarą, šeštadienio rytą įvažiavome į Ukrainą, o sekmadienio naktį jau buvome Vilniuje. Nepaisant laiko stokos, nuotykių ir įspūdžių netruko. Deja, negaliu aprašyti, kokiomis aplinkybėmis ir kaip patekome į Ukrainos saugumo tarnybų prižiūrimą teritoriją. Taip pat, negaliu pasakoti, kodėl kelionės metu apgadinome automobilį.

Cenzūra baigiasi, kai įvažiavę į Černobylio zoną, pasukome link kaimelio Rudnia-Veresnia. Kadaise čia gyveno keli šimtai žmonių. Šiandien jų trobos sugriuvusios. Atviresnėse vietose, minkštame grunte palikti, gal trijų dienų senumo, nedidelės vilkų gaujos pėdsakai. Trobesių griuvėsiai paskendę Polesės šlapžemėms būdingose viksvose, kurios šiuo metų laiku jau buvo praradusios gyvastį, pageltusios. Medžių šakose įsivėlę amalai metė kraupius šešėlius. Pradėjo temti, todėl nedelsdami ieškojome vietos nakvynei – geriausiai išsilaikiusio pastato su saugiausiu radiaciniu fonu.

Nusprendėme nakvoti viename iš nedaugelio namų su sveiku stogu. Nepaisant jo, viduje traukia skersvėjis, grindinys – grįsta asla, o mano dozimetras įėjus į vidų parodė apie 0,5 μSv/val. Tai truputį daugiau, nei turėtų būti ir atrodo, kad skirtingose pastato vietose fonas varijuoja, išėjus į kiemą jis vėl normalus ~ 0,3μSv/val. Negana to, prie įėjimo į trobą, ant paties slenksčio – vilko išmatos. Priemenėje voliojosi keli gyvulių kaulai, tačiau visi plėšrūnų veiklos pėdsakai atrodo sulaukę senaties termino – nusprendėme nakvoti šioje vietoje.

Po vakarienės palikau įjungtą dozimetrą. Susisukęs ant šaltos žemės, klausiausi radiacijos matuoklio dūžių – kiekvienas jų reiškia, kad į Geigerio-Miulerio vamzdelius pliūptelėjo gama spinduliuotės srautas, be perstojo besiveržiantis iš radioaktyviųjų dalelių, skylančių pusamžiu, kurias išspjovė baisusis Černobylis.

Naktis buvo be sapnų, už lango be stiklo iškrito sniegas, todėl rytas buvo šaltas ir pusryčius valgėme greitai – reikia į automobilį, o tada į pažadėtąją Poleskają.

Deja, aprašymas nuo mūsų nakvynės vietos iki Poleskajos apribotas mano sąžinės balso. Įžengęs į Poleskąją, supratau, kad tai mažoji Pripetė. 1986-siais, avarijos metais, čia gyveno ~11300 gyventojų. Juos evakavo neiškarto. Pirmieji iškeldinimai prasidėjo 1988 metais, o 1993 čia liko gyventi vos keliasdešimt senolių, kuriuos šiandien vadina samasiolais (jiems patiems šis pavadinimas nepatinka, nes iš rusų kalbos tai reiškia „savavališkai grįžęs“. Senoliai sako, kad jie šiose vietose „gimę, o ne grįžę“).

Vaikščiodami po apleistus daugiabučius, svarstėme, kodėl šiuos žmones evakavo? Juk mūsų dozimetrai rodo 0,2-03 μSv/val. – visai kaip Vilniuje. Tačiau važiuojant miško keliukais, vos už kelių šimtų metrų nuo miesto centro, radiacijos fonas pasiekia 144μSv/val. ir neprognozuojamai svyruoja.

Po 1986 metų buvo skirta daugiau dėmesio Černobylio apylinkių gyventojų sveikatai, pradėtos periodinės medicininės patikros. Medikai pastebėjo, kad Poleskajos mieste ėmė daugėti vėžinių susirgimų. Skydliaukės vėžiu itin dažnai sirgdavo vaikai ir naujagimiai. Mirtingumo kreivė augo. Kaip ir išsigimimų skaičius – vis daugiau vaikų gimdavo su vandenligės simptomais. Paaiškėjo, kad miesto gyventojai vartoja nemažai maisto žaliavos iš aplinkinių kolūkių ir miškų. Buvo padaryta prielaida, kad didžiausią grėsmę žmonių sveikatai kėlė pieno produktai ir miško grybai. Juose fiksuoti didžiausi radioaktyviųjų dalelių skaičiai.

P.S.

Poleskajos apylinkėse Radvilos turėjo rūmus. Sovietmečiu juos nugriovė ir ten pastatė kolūkį.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(29)
Neverta skaityti!
(27)
Reitingas
(2)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
40(5)
25(7)
24(1)
23(3)
18(1)
18(3)
17(0)
16(2)
14(0)
13(0)
Savaitės
113(20)
60(0)
Mėnesio
139(14)
113(20)
110(4)
109(15)
106(13)