Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Energija ir energetika

Kaip Amerikos nutrūktgalviškiausias milijardierius sukėlė skalūnų bumą: laukinė Amerikos energetikos revoliucija ir kaubojus, kuris ją sukūręs galiausiai viską prarado

2019-02-17 (6) Rekomenduoja   (37) Perskaitymai (2641)
    Share

Nuo 2006-ųjų iki 2015-ųjų metų energetikos pasaulis tiesiog apvirto aukštyn kojomis. 2006-aisiais JAV buvo pasiekusi žemiausią tašką ir importavo net 60 proc. naftos, tačiau sugebėjo tapti tikra naftos gavybos milžine ir 2015-ųjų metų pabaigoje jau buvo didžiausia pasaulyje gamtinių dujų gamintoja. Kaip tai pavyko padaryti?

Skalūnai: milžiniškas šuolis ir iškilusios problemos

Šią nepaprastą transformaciją nulėmė amerikiečių verslininkai, kurie sugebėjo įvaldyti naują technologiją ir, tiesiogine to žodžio prasme, iš uolienos gauti dujų ir naftos. Tos uolienos vadinamos skalūnais.

Norėdami išgauti šiuos energetinius išteklius, verslininkai tarpusavyje suderino dvi technologijas: horizontalų gręžimą, kurio metu gręžtuvas gali padaryti 3 kilometrų ilgio horizontalų gręžimą, ir hidraulinį plėšymą, kurio metu specialus skystis pakankamai aukštu slėgiu yra pumpuojamas po žeme ir taip angliavandenilių turinčiose uolienose atsiranda įtrūkimų, kurie užpildomi propantu (paprastai smėliu) ir taip išlaisvinami naudingieji angliavandeniliai.

Skalūnų technologija turėjo dramatiškų pokyčių JAV energetikos sektoriuje ir 2017-ųjų metų pabaigoje JAV per vieną dieną išgaudavo 10 milijonų barelių skalūnų naftos. Tokius fantastiškus rezultatus JAV demonstravo tik 1970-aisiais, kai vyko legendinis naftos bumas.

Tikimasi, kad šis rekordas gali būti ir dar labiau pagerintas bei pasiekti 11 mln. barelių per dieną. „Penn State“ geologai taip pat teigia, kad „Marcellus Shale“ gali būti antras pagal dydį gamtinių dujų telkinys visame pasaulyje ir nuo prieš dešimtmetį praktiškai dar menkai naudotos technologijos, dabar JAV skalūnų dujų gavyba gali reikšmingai pakilti.

Ši energetinė JAV revoliucija turėjo didelį poveikį visam pasauliui. Tokių šalių, kaip Rusijos ar Saudo Arabijos ekonomikos, kurios stipriai priklausė ir vis dar priklauso nuo naftos kainų, susidūrė su rimtais iššūkiais. Viskas iki 2014-ųjų atrodė gražu, kai naftos barelio kaina siekė 100 JAV dolerių, tačiau viskas pakrypo visai netikėta linkme.

Nuo pat 1970-ųjų Amerikos prezidentai pabrėžė „energetinės nepriklausomybės“ svarbą, nors realybėje JAV darėsi vis labiau priklausoma nuo Vidurio Rytų naftos. Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasiryžęs senai amerikiečių svajonei suteikti rimtą postūmį ir kalbama net apie galimybes leisti išgauti energetinius išteklius federalinėse žemėse, įskaitant ir nacionalinius parkus, kad tik būtų užtikrintas „energetinis dominavimas“.

„Mes turime naftos daugiau nei bet kas kitas ir prieš penkerius to niekas net neįtarė“, - teigė Trumpas 2017-aisiais. „Ir aš noriu ją išnaudoti. Nenoriu jos netekti dėl Paryžiaus [klimato kaitos] susitarimo. Nenoriu, kad jie sakytų, jog mes visu šiuo turtu, kurį turime po savo kojomis ir kurio neturi Kinija bei kitos šalys, negalime naudotis.“

Visgi, skalūnų sėkmės istorija beveik virsta katastrofa. Iki šiol dauguma skundų dėl hidraulinio plėšymo yra susiję su aplinkosauga ir tai tampa rimta kliūtimi paversti Ameriką vienvalde naftos ir dujų milžine.

Taip pat skalūnų gavyba stipriai priklauso nuo finansavimo ir išteklių žvalgyba yra brangus malonumas. Tiesą sakant, nedaugelis tokių skalūnų kompanijų iš tikrųjų uždirba realius pinigus ir labiau remiamasi Volstryto noru į jas investuoti, tikintis pelno ateityje.

„Galite sakyti, kad Federalinis rezervas yra pilnai atsakingas už skalūnų bumą“, - Bethany McLean teigė vienas privataus kapitalo milžinas. Tokį požiūrį palaiko ir Kolumbijos universiteto Pasaulinės energetikos politikos centro narys Amir’as Azar’as, kuris teigia, kad „tikrasis skalūnų revoliucijos katalizatorius buvo 2008-ųjų finansų krizė ir prasidėjusi precendento neturinčių žemų palūkanų normų era.“

Kitas investuotojas taip pat teigė, kad „jei įmonės būtų priverstos gyventi iš tų piniginių srautų, kuriuos jos sugeba uždirbti, JAV nafta nebūtų toks veiksnys likusiam pasauliui ir per visą šį laiką gamyba būtų paaugusi nuo 25 iki 50 proc., lyginant su dabartiniu lygiu“.

Nerimas dėl skalūnų revoliucijos jau yra juntamas kurį laiką ir John’as Hempton’as, kuris vadovauja Australijoje įsikūrusiam rizikos draudimo fondui „Bronte Capital“, teigia, kad pats aršiai diskutuoja su savo partneriu. Pastarasis įsitikinęs, kad skalūnų bumas vis dar vyksta ir „nafta bei dujos yra realios“. Hempton’as su tuo sutinka, „tačiau ekonomika neveikia“.

Iki šiol skalūnų pramonė buvo atsparesnė nei kas nors galėjo įsivaizduoti, tačiau keliami klausimai dėl „bumo tvarumo“ nėra vien tik nedidelio skeptikų būrelio reikalas. Šios abejonės dabar apima ir kai kurias stambių investuotojų valdybas bei net pačių įmonių, išgaunančių skalūnus, vadovus. Skalūnų bumą daugiausiai nulėmė „perkaitęs investicinis kapitalas“, o ne piniginiai srautai.

Aubrey’us McClendon’as – skalūnų bumo legenda

Jei skalūnų bumo istorija turėtų savo pagrindinį herojų, tai juo neabejotinai būtų įvardintas Aubrey’us McClendon’as, kuris pradėjo viską nuo „Chesapeake Energy“ startuolio ir užaugino įmonę iki neregėto dydžio. Nors ir trumpą laiko tarpą, tačiau Aubrey’us geriausiai reprezentavo JAV skalūnus visam pasauliui.

Niekas nebuvo toks teisus ir tuo pačiu taip klydo, niekas taip stipriai netikėjo savo spėjimais ir taip įspūdingai susimovė, ir niekas taip nenorėjo rizikuoti savo ir kitų žmonių pinigais, nei Aubrey’us. Vienas bankininkas, kuris puikiai pažinojo Aubrey’ų, labai taikliai apibūdino jo požiūrį į gyvenimą sakydamas, kad „pasaulis juda tada, kai žmonės, mėgstantys rizikuoti, imasi veiksmų“.

„Jis buvo geras [skalūnų] industrijos veidas – aistra, kūrybiškumas, drąsa“, - sakė dar vienas buvęs investicijų bankininkas. „Tačiau jis buvo ir blogas veidas“. Ir tas dvilypumas ji padarė puikiu JAV skalūnų bumo veidu.

Aubrey’aus McClendon’o mirtis, kaip ir jo palikimas, buvo karštai ginčijama. 2016-ųjų kovo 2 d., 9 valandos ryto, jo vairuojamas „Chevrolet Tahoe“ automobilis rėžėsi į betoninį viaduką ir Aubrey’us mirė iš karto. Jis viršijo greitį, nebuvo prisisegęs saugos diržo ir neatrodė, kad būtų bandęs išvengti susidūrimo.

Dieną prieš šią tragediją, federalinė didžioji žiuri Aubrey’ui pareiškė kaltinimus dėl antimonopolinių įstatymų pažeidimų, kai jis dar buvo „Chesapeake Energy“ generalinis direktorius. Tyrėjai galiausiai nusprendė, kad jo mirtis buvo nelaimingas atsitikimas, tačiau vis dar sklando gandai, jog tai buvo savižudybė. Kaip spaudai sakė Oklahomos policijos kapitonas Paco Balderrama’s - „mes taip niekada 100 proc. ir nesužinosime kas iš tikrųjų įvyko“.

2008-aisiais „Forbes“ skelbė sąrašą, kuriame Aubrey’us buvo 134-tas tarp 400-ų turtingiausių amerikiečių ir turėjo 3 mlrd. JAV dolerių. Tačiau jis buvo tiek prisiskolinęs, kad tik užtikrintų verslo gyvybingumą, jog advokatai dar dvejus metus po jo mirties vis dar bandė sutvarkyti visus įsiskolinimus.

Naftos ir dujų magnatas tiesiog maitinosi rizika ir buvo bebaimis. Jis pastatė visą imperiją, kuri vienu metu gamino daugiau dujų nei bet kuri kita amerikiečių kompaniją ir nusileido tik „ExxonMobil“.

Kartą, kai konferencinio pokalbio metu investuotojas Aubrey’aus paklausė „Kada bus gana“?, jis neabejodamas atsakė, kad „Aš negaliu pasisotinti“.

Daugelis mano, kad be nuostabaus Aubrey’aus gebėjimo parduoti ir įtikinti investuotojus, šiandieninis pasaulis būtų kitoks. Vis dar sklando istorijos, kaip žmonės tiesiog mušėsi dėl vietos, kad tik patektų į konferenciją, kurioje kalbės Aubrey’aus, kai tuo tarpu „Exxon“ vadovai kalbėdavo pustuštėms salėms.

„Žvelgiant retrospektyviai, tai buvo kažkas panašaus į Kamelotą“, - sakė buvęs „Chesapeake“ generalinis patarėjas Henry’is Hood’as, kuris kompanijoje dirbo nuo 1993-ųjų iki 2013-ųjų. „Buvo laikas, kuris niekada nepasikartos ir buvo įmonė, kokios daugiau niekada nebus.“

„Nutrūktgalviškiausias Amerikos milijonierius“, - taip kartą „Forbes“ pavadino Aubrey’ų. Ir daugelis šios pramonės atstovų manė tą patį, ir tuo pačiu žavėjosi šia asmenybe. Labiausiai dėl to, kad jis tikėjo. Jis daugeliu atveju buvo revoliucionierius, kuris pakeitė ne tik naftos ir dujų sektorius, bet ir geopolitiką.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Pačiomis tamsiausiomis naftos žlugimo dienomis 1980-ųjų viduryje, Aubrey’us pamatė galimybę. Galimybę supirkti gręžimo teises ir jas perparduoti didesnėms kompanijoms arba pačiam užsiimti gavyba. Vien tik šios galimybės egzistavimo atveju Amerika tampa beveik unikalia šalimi, kurioje privatūs piliečiai, o ne vyriausybė, turi nuosavybės teises į tai, kas yra po jų žeme. Ir norint pradėti gręžti, tereikia susitarti dėl nuomos sąlygų su žemės savininku.

Aubrey’us naftos ir dujų versle tapo žinomu, kaip „žemių žmogumi“, kuris derėdavosi dėl nuomos sąlygų ir taip gaudavo leidimą gręžti. Ir laikui bėgant bei atėjus skalūnų technologijoms paaiškėjo, kad jis yra dar geresnis nei buvo manoma iki šiol. Kadangi skalūnų gręžimo atveju būna keletas gręžinių ir visiems jiems reikia leidimų, Aubrey’us darbavosi ypač efektyviai.

„Žemių žmogaus veikla visada buvo tik šios industrijos pradžia“, - „Rolling Stone“ teigė Aubrey’us. „Geologai ir inžinieriai buvo svarbūs vyrukai – tačiau aš gana anksti supratau, kad jų sugalvotos idėjos nėra labai vertingos, jei neturime nuomos sutarčių. Jei jūs turite nuomos sutartį, o aš ne – jūs laimėjote.“

1983-aisiais Aubrey’ui buvo tik 24-eri ir jis pradėjo bendradarbiauti su kitu „žemių žmogumi“ iš Oklahomos Tom’u Ward’iu. Jie dirbo kaip pašėlę ir „sandorius dėl likusių žemės sklypų nuomos Oklahomoje darė net vidury nakties.“ Po šešerių metų jie drauge įkūrė „Chesapeake Energy“, kurią pavadino mėgiamos Aubrey’aus įlankos pavadinimu ir įnešė pradinį 50 000 JAV dolerių kapitalą.

Nei Ward’is, nei Aubrey’us nebuvo skalūnų technologijų pionieriai. Daugelis sutinka, kad George’as Mitchell’as pasinaudojo vyriausybės atliktais tyrimais eksperimentuodamas „Barnett Shale“ ir panaudojęs horizontalaus gręžimo bei hidraulinio plėšimo derinį suprato, kaip iš uolienos išgauti dujas.

„Kaip deguonis gyvybei, taip kapitalas naftos ir dujų verslui“, - sakė Andrew’as Wilmot’as, kuris yra naftos ir dujų įmonių susijungimų ir įsigijimų patarėjas. „Šiai pramonei reikalingas kapitalas, kad viskas judėtų į priekį ir steigėjas bei tėvas, gaunantis kapitalą skalūnų pramonei JAV, yra Aubrey’us McClendon’as.“

„Pasiskolinti pinigų 10-čiai metų ir išvengti ekonomikos kilimo bei kritimo ciklų buvo beveik taip pat svarbu, kaip ir įvaldyti horizontalų gręžimą“, - teigė Aubrey’us McClendon’as.

1993 m. vasario 12 d., kurią Aubrey’us apibūdino, kaip geriausia jo karjeroje, jis drauge su Ward’iu savo „Chesapeake“ įmonę atvedė į vertybinių popierių biržą. Ir jie tai padarė net nepaisydami to, kad jų nusamdyta apskaitos įmonė paskelbė „tęstinumo“ įspėjimą, kuris reiškė, kad „Chesapeake“ gali tapti nemoki.

Tad partneriai pasielgė kaip tikri kaubojai ir tiesiog pakeitė apskaitos įmonę. „Tom’as ir aš buvome žemės žmonės ir dauguma manė, kad neturime nė menkiausio supratimo ką darome ir tikriausiai bent jau iš dalies jie buvo teisūs“, - sakė Aubrey’us interviu 2006-aisiais.

Nuo 1994-ųjų iki 2004-ųjų „Chesapeake“ išleido 6 milijardus ir pirko nuosavybės teises, įmones ir leidimus gręžti. Aubrey’us, kuris vėliau šiuos metus pavadino „didžiaisiais Šiaurės Amerikos žemės griebimo metais“, susikūrė reputaciją žmogaus, kuris yra pasiruošęs sumokėti daugiau.

Dėl tokio agresyvaus elgesio jis neturėjo daug draugų tarp senųjų naftos verslo vyrų. „Visi nekenčia Chesapeake“, - yra teigęs vienas iš tų vyrų. „Jie išėjo iš čia, kai žemės nuoma siekė po 200-300 dolerių už akrą (0,4 hektaro aut. past.), bet staiga Chesapeake pradėjo mokėti po 2000-3000 dolerių. Jie gavo keletą gerų vietų, nes uždarė visus kitus. Jų požiūris buvo: Mes esame Chesapeake, traukitės iš mūsų kelio.“

„Agresyvus Aubrey’us stilius supurtė pramonės senbuvius“, - sake Andrew’as Wilmot’as. „Jis pakėlė kainas ir kai kuriuos žmones padarė milijonieriais, tačiau kitiems sukėlė sumaištį.“

Aubrey’us ir toliau tęsė išlaidavimą ir teigė, kad „klausti manęs ką darysiu su papildomais pinigais yra tas pats, kaip klausti vaikinų brolijos ką jie darys su alumi“. Tad jis įsigijo multimijoninės vertės dvarus bei kurortus Oklahomoje, Bermuduose bei kitose pasaulio vietose. Jis turėjo vieną geriausią vynų kolekcijų pasaulyje.

„Mr. Gas“ ir didžiojo skalūnų bumo pabaiga

Volstryto investuotojams Aubrey’us parūpino tai, ko jie labiausiai norėjo – nuoseklumą ir augimą. Jis sugebėjo skalūnų gamybą pakelti į naują lygį ir tapo gamtinių dujų vėliavnešiu - „Mr. Gas“, kaip jį kartą yra pavadinęs žurnalas „Fortune“. Ir kaip teigia Henry’is Hood’as, Aubrey’us buvo pirmasis, kuris pareiškė: „kurkime paklausą“.

2003-aisiais, kai Aubrey’us dar tik įsibėgėjo, buvo sutariama, kad JAV baigėsi gamtinės dujos. Alan’as Greenspan’as, tuometinis Federalinio rezervo vadovas, netgi įspėjo Kongresą, kad dujų trūkumas ir didėjančios išlaidos gali pakenkti Amerikos ekonomikai.

Greenspan’as rekomendavo JAV statyti terminalus, kad galėtų iš kitų šalių atsigabenti ir kaupti suskystintas gamtines dujas. „Mes horizonte matome artėjant audrą“, - sakė Billy’s Tauzin’as, respublikonų atstovas iš Luizianos ir tuometinis Energetikos ir prekybos komiteto pirmininkas.

Tokios baimės galiausiai privedė prie „Energetikos politikos akto 2005“ atsiradimo, pagal kurį gamtines dujas išgaunančios kompanijos buvo atleistos nuo reikalavimo atskleisti chemines medžiagas, naudojamas hidrauliniam skaldymui, ir taip buvo išvengiama brangios reguliavimo priežiūros.

Prasidėjus skalūnų gavybos augimui, Aubrey’us visiems teigė, kad JAV turi pakankamai gamtinių dujų, kurių užteks daugiau nei 100 metų. Jis netgi tyliai finansavo kampaniją, pavadintą „Coal is Filthy“ (Anglis yra purvina), ir teigė, kad per ateinančius 10 metų, 10 proc. JAV automobilių pavertus varomais gamtinėmis dujomis, tai būtų pats pigiausias ir greičiausias būdas atsikratyti priklausomybės nuo kitų šalių naftos. Jis tvirtai laikėsi nuomonės, kad darbuotojai turėtų vairuoti suslėgtomis gamtinėmis dujomis varomus automobilius.

Aubrey’us buvo įsitikinęs, kad gamtinių dujų kainos niekada nenukris ir 2008-ųjų rugpjūčio mėn. jis prognozavo, kad kainos artimiausioje ateityje išliks 8-9 JAV doleriai. „Jis turėjo labai stiprų požiūrį į dujas“, - sakė vienas bankininkas, kuris Aubrey’ų pažinojo nuo 1990-ųjų pradžios. „Beje, jis iš esmės per pastaruosius 30 metų buvo neteisus.“

Toks Aubrey’aus požiūris tapo savotiška norma energetikos rinkose ir 2007-aisiais metais, tariamai protingiausi investuotojai, tarp kurių buvo ir „Goldman Sachs“ bei „KKR“, investavo 45 milijardus JAV dolerių į gamtinių dujų sektorių, tikėdamiesi, kad tuometinė 7 JAV dolerių kainą už dujas gerokai padidės.

Tuo pačiu metu Vladimiras Putinas darė panašius statymus. Bandydamas sukurti dujų kartelį, tuometinis Rusijos premjeras Maskvoje surengė dujas išgaunančių šalių, įskaitant Alžyrą, Iraną ir Venesuelą, susitikimą. JAV šiame susitikime nebuvo.

„Žvalgymo, dujų gavybos ir transportavimo išlaidos didėja“, - sakė Putinas. „Tai reiškia, kad pramonės vystymosi išlaidos šoks į viršų. Pigių energijos išteklių, pigių dujų laikai tikrai baigiasi.“

Aubrey’us toliau skolinosi dar daugiau pinigų ir toliau plėtė savo verslą, tačiau jis pamiršo arba tiesiog ignoravo vieną labai svarbų dalyką. Didėjančios kainos skatina gamintojus būti godžius ir gaminti daugiau nei reikia rinkai, taip numušant kainas. „Jis buvo teisus sakydamas, kad skalūnai pakeitė pasaulį“, - sakė vienas ilgametis dujų pramonės atstovas. „Jis turėjo ir savęs klausytis.“

Gamtinių dujų kaina pradėjo mažėti 2012-aisiais, o 2014-aisiais ir naftos. Sumažėjusios kainos greitai atskleidė JAV skalūnų silpnybes – dideles sąnaudas ir besaikį kapitalo poreikį.

Kainų krytis stipriai smogė JAV ir vadinamųjų platformų – naftos ir dujų gręžimo įrenginių – skaičius 2014 m. pab. siekė 1920, o 2016 pr. beliko 480. „Norint rasti panašų krytį greičiausiai reikėtų grįžti į 1860-uosius, kai įvyko Pensilvanijos naftos bumas“, - teigė „Standard Chartered“ banko prekių tyrimų vadovas Paul’as Hornsell’as.

Iki 2016-ųjų vidurio JAV naftos gavyba sumažėjo iki 1 mln. barelių per dieną. Dėl skolų ir viena įmonė po kitos pradėjo skelbti bankrotą. 2016-ųjų rudenį paskelbtoje ataskaitoje kredito reitingų agentūra „Moody’s“ ši reiškinį pavadino „katastrofišku“. „Matant visus duomenis, įskaitant ir bankrotų atvejus, gali būti, kad ši naftos ir dujų pramonės krizė jau tapo istoriniu įvykiu“, - teigė „Moody’s“ viceprezidentas David’as Keisman’as.

Ir kaip nurodė vienas investuotojas: „Visi didžiųjų vietinių ir tarptautinių bendrovių skalūnų įsigijimai buvo nelaimingi. Keletas rinkos žaidėjų padarė daug pinigų, tačiau įmonės to nepasiekė.“

Kadangi skalūnų kompanijos sumažino savo biudžetus, visa hidraulinio plėšymo įranga stovėjo be darbo. Dėl šios krizės 2016-aisias buvo atleista beveik 60 proc. darbuotojų, kurie dirbo skalūnų pramonėje. Pasak konsultacijų įmonės „Graves & Co“, per visą pasaulį naftos ir dujų pramonėje be darbo liko praktiškai pusė milijono žmonių. O skalūnų bumu besidžiaugę miestai staiga pavirto į tai, kas liko Kalifornijoje po aukso karštinės. Didysis skalūnų bumas dingo.

Kai Aubrey’aus McClendon’as mirė savo automobilyje, kuris lėkdamas 145 km/h greičiu atsitrenkė į betoninę sieną, sunku neįžvelgti jo mirties, kaip ženklo, žyminčio eros pabaigą. Didingos, tačiau trumpos ir jau į įstoriją įėjusios eros.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(38)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(37)
Komentarai (6)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Darius Verbickas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
24(0)
24(1)
20(0)
19(0)
19(0)
17(0)
16(1)
14(2)
14(8)
Savaitės
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)