Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Energija ir energetika

Ar „dujų OPEC“ taps nauja energetikos monopolija?

2008-11-18 (0) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (808)
    Share

Pagal turimas dujų atsargas Rusija užima pirmą vietą pasaulyje, Iranas – antrą, o Kataras – trečią. Tai, kad didžiausius dujų rezervus turinčios šalys akcentavo siekį bendradarbiauti dujų eksporto srityje, reiškia, kad galbūt pasaulyje kuriasi „dujų OPEC“ – organizacija, vienijanti stambiausius dujų gamintojus ir eksportuotojus. Kol kas neaišku, kiek artimi bus pagrindinių dujų tiekėjų ryšiai ir ar tikrai galima kalbėti apie monopoliją. Tuo labiau, kad Irano naftos ministerijos vadovas G. Nozaris kalbėdamas apie šį susitarimą akcentavo, kad atsirado būtinybė pasaulyje sukurti tokią organizaciją.

Be abejo, politika ir energetika tapo praktiškai neatsiejamomis sąvokomis. Valstybės, disponuojančios energetiniais resursais, įgavo neįtikėtiną reikšmę tarptautinėje arenoje, tuo pačiu dažnai nevengdamos energetinę politika naudoti kaip tam tikrą savo interesų svertą. Energetiniai ištekliai tampa dar didesniu ginklu, jei jų turinčios valstybės jungiasi į organizacijas. Puikiausias to pavyzdys gali būti naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC), pasauliui diktuojanti savo nuostatas jau keletą dešimtmečių.

OPEC valstybės, gaunančios milijardinį pelną iš naftos eksporto, savo pozicijas primeta likusiam pasauliui. Be to, vos tik naftos kainos pradeda mažėti, piktnaudžiaudama monopoline padėtimi OPEC mažina naftos gavybą ir taip siekia daryti įtaką pasaulio rinkoms.

Energetinį svertą OPEC naudojo jau ir anksčiau. 1973 metų naftos krizė yra pati didžiausia žinoma energetinė krizė. OPEC tąkart sumažino naftos gavybos apimtis ne tik dėl pasaulinių naftos kainų, bet ir siekdama padaryti politinę įtaką pasaulio visuomenei ir sumažinti vakarų valstybių pagalbą Izraeliui. Susidariusi situacija tąkart parodė tikrą išsivysčiusių valstybių priklausomybę nuo naftos kainų, kuri pastaruoju metu tik didėja.

Taigi savaime suprantama, kad Iranas, Kataras, o ypač Rusija siekia įgyti didesnę politinę, energetinę ir ekonominę galią. Rusija, nors ir nepriklausydama Naftą eksportuojančių šalių organizacijai, energetinius išteklius jau senokai naudoja kaip tam tikrą ginklą, tik jau ne ekonominį, bet politinį. Rusiškos energetikos ir politikos sąsajos ypač akivaizdžios Europoje. Tuo labiau, kad Europa gavo net keletą progų įsitikinti, kaip Maskva energetinę politiką naudoja savo interesams (dažnai ir prasilenkiantiems su demokratijos principais) remti.

Be abejonės, Rusija iš „dujų OPEC“ susitarimo laimėtų ekonomiškai, nes galėtų kontroliuoti dujų gavybos lygį bei pasaulines kainas. Dujų kartelio sudarymas suteiktų Kremliui galimybę sustiprinti pozicijas Kinijos atžvilgiu, nes šios šalies ūkiui reikia ypač daug energijos šaltinių, kurių pati Kinija neturi pakankamai.

Tačiau Maskvos pranašumas ko gero labiausiai išryškėtų Europoje. Rusija energetinės politikos svertą Europoje aktyviai naudoja dviem pagrindinėmis kryptimis – visų pirma, energetine politika Kremlius siekia išlaikyti įtaką kaimyninėms valstybėms – buvusioms Sovietų bloko šalims. Antra, energetinė politika yra labai svarbus Rusijos koziris didžiojoje tarptautinėje politikoje, kuri apima jau ne atskiras valstybes, o ištisus regionus. Taigi dujų OPEC iniciatyva, be abejonės, negalėjo nesuinteresuoti Rusijos vyriausybės.

Irano pozicija dujų kartelio kūrime taip pat tikriausiai buvo paremta ne tiek ekonomine nauda ar siekiu vystyti nuoseklų žaliavos eksportą, kiek noru turėti dar stipresnes pozicijas energetinės politikos – tuo pačiu ir tarptautinių santykių – sferoje (tuo labiau, kad valstybė turi tik dujų klodus, tačiau šios žaliavos beveik neeksportuoja).

Iranui didelį spaudimą daro JAV bei daugelis kitų Vakarų valstybių, kurios teigia, kad Teheranas kuria branduolinę programą, siekdamas pasigaminti atominį ginklą. Nevienareikšmiški ir Teherano išsakyti pareiškimai, kad karinio konflikto su JAV atveju šalis naudos energetikos eksportą kaip poveikio priemonę. Taigi šioje situacijoje Irano rodyta iniciatyva turi aiškų tikslą – dujų OPEC kūrimas (bei dalyvavimas organizacijos veikloje) suteiktų šaliai dar vieną energetinės politikos svertą greta naftos eksporto, tuo labiau, kad nemaža dalis Vakarų valstybių perka Irano energetinius resursus. Be abejonės, Kataras siekia kuo didesnės ekonominės naudos, kadangi tarptautinėje arenoje šios valstybės politiniai akcentai yra pakankamai neutralūs. Tiek šalies socialinės programos, tiek ir Kataro inovacijų bei investicijų plėtra paremta energijos eksporto teikiamais milijardais. Todėl ši šalis tokio kartelio steigimu labiausiai suinteresuota ekonomiškai.

Ekonomikos pagrindą sudaro naftos gavyba ir perdirbimas. Norėdama sumažinti šalies priklausomybę nuo naftos, vyriausybė skatina žvejybą ir žemės ūkį. Penktame dešimtmetyje mažesnės naftos šalys, kaip Kataras ir Kuveitas, ėmė kviestis darbininkus iš kitų Vidurinių Rytų kraštų, Indijos ir Pakistano. Savo darbo jėgos nebeužteko sparčiai augančiai naftos pramonei. Šiuo metu imigrantų joje daugiau negu vietinių žmonių. Todėl šios šalies ekonomikai reikia milžiniškų energetikos eksporto lėšų.

Pelnas iš energetikos eksporto rūpi ir Rusijai bei Iranui. Būtent dėl energetinių išteklių teikiamos finansinės naudos Maskva per keletą metų sugebėjo atkurti ekonomiką bei sukaupti nemažas valiutos atsargas. Iranas iš energetikos eksporto taip pat uždirba itin daug. Tačiau ko gero dėl netinkamo lėšų naudojimo ir socioekonominio bei technologinio atsilikimo didesnė dalis Irano gyventojų gyvena nepasiturinčiai. Šiaip ar taip, greta politinių veiksnių kiekviena energetinius išteklius eksportuojanti šalis suinteresuota juos kuo brangiau parduoti ir taip gauti pelną.

Taigi tiek Rusija, tiek Iranas ir Kataras suinteresuoti dujų kartelio įkūrimu. Savo ruožtu JAV bei Europa tam priešinasi. Toks pasipriešinimas turėtų būti intensyvesnis ir įvairiapusiškesnis, priešingu atveju dar viena energetinė monopolija šokdins pasaulio valstybes. Tačiau ne tik Vakarų pasipriešinimas, bet ir eksporto tendencijos gali sutrukdyti įsigalėti „dujų OPEC“ karteliui.

Visų pirma, dujas eksportuoti daug sunkiau nei naftą. Norint monopolistiniais pagrindais daryti įtaką pasaulio dujų sektoriui, reikia ir išplėtotos vamzdynų sistemos. Rusijai tokia sistema didelių problemų nekelia. Iranas tuo tarpu ne tik kad jos neturi, bet didžiąją dalį išgaunamų dujų dėl prasto energetinio šalies išsivystymo sunaudoja vidaus rinkoje kaip kurą ar elektros energijos gavybos šaltinį. Kataras taip pat neturi galingos dujų eksporto linijos.

Galima teigti, kad kartelio dalyviai nėra lygiaverčiai. O jo galimybės, jeigu jis ir bus suformuotas, bus pakankamai ribotos. Tačiau tai yra dar vienas rimtas perspėjimas nuo naftos ir dujų eksportuotojų priklausančiam pasauliui. Norint sumažinti tokių monopolių diktatą ir lupikavimą, būtina siekti kuo didesnės energetinės nepriklausomybės plėtojant tiek alternatyvios energetikos sektorius, tiek ir civilinę branduolinę energetiką.

Svarbu susirūpinti ir didėjančiu energetikos vartojimu bei taupaus energetikos naudojimo skatinimu. Tik šios kompleksinės priemonės gali padėti atremti energetikos eksportuotojų šantažą ir monopolinę padėtį pasaulyje.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Gediminas Dubonikas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
26(6)
26(0)
21(6)
20(0)
18(0)
16(1)
15(0)
15(0)
14(0)
12(5)
Savaitės
132(0)
108(0)
105(5)
93(2)
Mėnesio
151(27)
132(0)
110(1)
108(0)
107(0)