Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » IT

Lietuviškas kompiuteris: akivaizdu, bet neįtikėtina

2011-10-28 (10) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (13634)
    Share

Kalbant apie Lietuvos indėlį kuriant kompiuterius, situacija labai paprasta. Tuometinėje Sovietų Sąjungoje Lietuvos gamyklos, nors ir kopijavo Vakarų produkciją, sukūrė ir keletą nuosavų skaičiavimo mašinų bei asmeninių kompiuterių, o per pastaruosius dvidešimt metų nuosavą asmeninių kompiuterių liniją turėjo kas antras kompiuteriais prekiaujantis tinklas.

Priešistorė

Kompiuteriai Lietuvoje pasirodė antroje praėjusio amžiaus pusėje. Iškart po to šalies gamyklose pradėjo viena po kitos gimti elektroninės skaičiavimo mašinos, tačiau dauguma idėjų atkeliaudavo iš Maskvos, o ten buvo bandoma karštligiškai kopijuoti Vakarų sprendimus.

Štai Vilniaus elektros skaitiklių gamykla 1964 metais pradėjo gaminti stalinius skaičiuotuvus „Vilnius” ir „Rasa“. Eiliniam žmogui tuo metu jos tebuvo panašios į dideles rašomąsias mašinėles, tačiau galėjo atlikti šešis aritmetikos veiksmus.

Dar prieš metus toji pati gamykla sukūrė pirmąjį lietuvišką antrosios kartos kompiuterį „Rūta“, kurio procesorius per sekundę galėjo atlikti 2,5 tūkst. operacijų. Palyginimui: šiandieniniai procesoriai per sekundę gali atlikti dešimtis milijardų operacijų.

Praėjus penkeriems metams – 1968 metais – šis kompiuteris buvo patobulintas ir rinkoje pasirodė „Rūta 110“. Tuo metu kompiuteriai į šiandieninius niekuo nebuvo panašūs ir užėmė nemažą kambarį. Įdomus faktas: vienam „Rūta 110“ kompleksui pagaminti – jis susidėjo iš kelių įrenginių ir įvairių priedų – prireikdavo 410 kilometrų laidų ir 16 tūkst. tranzistorių bei diodų. Tokių kompleksų buvo pagaminta tik 37.

Su šiuo kompiuteriu Vilniaus elektros skaitiklių gamykla sukūrė vieną pirmųjų pasaulyje automatinio teksto atpažinimo įrenginių – „Rūta 701“, kuris galėjo atpažinti spausdintą ir ranka rašytą tekstą.

„Rūtos“ kompiuterius 1973 metais pakeitė trečios kartos perforaciniai skaičiavimo kompleksai arba trumpiau – mini kompiuteriai. Tiesa, šiandienos mastais, jie greičiau būtų maksi kompiuteriai, mat M5000 kompleksas užėmė 40 kvadratinių metrų plotą ir svėrė 2,4 tūkst. kilogramų. Šios kartos kompiuteriai buvo spartesni ir naudoti ekonominės informacijos matematiniam bei loginiam apdorojimui.

Milžiniškus kompiuterius vėliau pakeitė daug mažesni ir 1986 metais Kauno A. Sniečkaus politechnikos instituto (dabartinis KTU) Skaičiavimo mašinų katedros ir Kauno radijo matavimų technikos mokslinių tyrimų instituto darbuotojai suprojektavo pirmąjį lietuvišką personalinį kompiuterį „Santaka“. Jis buvo populiaraus Vakaruose kompiuterio „Sinclair ZX Spectrum” kopija. Šiandieninio kompiuterio jis taip pat nepriminė, nes buvo panašesnis į klaviatūrą, jungiamą prie monitoriaus.

„Lietuviški“ kompiuteriai

Griūvant Sovietų Sąjungai, baigėsi ir kompiuterių gamyba Lietuvoje. Bendrovės pasuko lengvesniu keliu: pirkti reikiamas dalis užsienyje, Lietuvoje jas surinkti į vieną kompiuterį ir pardavinėti su savu prekių ženklu. Tai pradėjo 1989 metais Austrijos ir Lietuvos mokslų akademijos įmonė „Baltic Amadeus”, kurios valdyboje buvo šiandieninis energetikos ministras Arvydas Sekmokas. „Lietuvoje esanti elektronikos pramonė galėtų gaminti kokybiškus aukštos klasės personalinius kompiuterius, – 1989 metais jis sakė žurnalui „Mokslas ir technika“. – Kol šie darbai bus pradėti, nutarta eiti kitu keliu: su užsienio bendrovėmis gaminti personalinius kompiuterius ir programinę įrangą.“

Tačiau šalies pramonė aukštos klasės kompiuterių gaminti taip ir nepradėjo. Anuomet bendrovė planavo per metus pagaminti apie 10 tūkst. kompiuterių ir penktadalį jų eksportuoti į Vakarus. „Moksle ir technikoje” rašyta, kad tuo metu, priklausomai nuo komplektavimo, „Baltic Amadeus” kompiuterio kaina svyravo nuo 760 iki 6,2 tūkst. rublių. Tai jau buvo nebe didelės mašinos, o į šiandieninius panašūs kompiuteriai.

Lietuvišką prekę mėgo

Šios bendrovės pavyzdžiu pasekė daugelis Lietuvos IT bendrovių: „Sonex kompiuteriai“, „Pro Futuro“ ir kitos. Vėliau savo vardą ant kompiuterio klijavo bet kuris didesnis kompiuteriais prekiaujantis parduotuvių tinklas: BMS, „Fortakas“, buvo net „Olialia kompiuteriai“, daugiau akcentuojantys dizainą, nei technines galimybes. 2000 metų pradžioje lietuviai tokius kompiuterius itin mėgo. 2002 metais jie užėmė beveik 80 proc. Lietuvos kompiuterių rinkos, o, pavyzdžiui, „Sonex kompiuteriai“ tais metais planavo pagaminti 20 tūkst. kompiuterių ir tarnybinių stočių. Terminas „pagaminti“ nėra visai tikslus, nes bendrovės iš užsienio pirkdavo ir perka reikalingų dalių, Lietuvoje sudeda į dėžę su įmonės logotipu ir parduoda kaip savą gaminį.

Prieš dešimtį metų tokie kompiuteriai buvo penktadaliu pigesni nei analogiški modeliai iš užsienio. Tačiau, laikui bėgant, klientų kompiuterinis išprusimas didėjo ir dalis jų sugebėjo patys susitverti spartesnius kompiuterius už mažesnę kainą. Maža to, pastaruoju metu asmeniniai kompiuteriai vis dažniau vietą užleidžia nešiojamiesiems, kurių lietuviai su savais prekių ženklais neparduoda.

Naujas laiptelis

Praleidusios nešiojamųjų kompiuterių laiptelį, Lietuvos bendrovės iškart šoka į sparčiai augančią planšetinių kompiuterių rinką. Neseniai „Acme“ paskelbė sukūrusi pirmąjį lietuvišką planšetinį kompiuterį. Tiesa, jis lietuviškas tiek pat, kiek ir praėjusiame skyriuje aprašyti asmeniniai kompiuteriai. „Acme“ darbuotojai tiesiog išsirinko Kinijos gamyklų siūlomą modelį, specifikacijas, susimokėjo už licencijas ir užklijavo savo logotipą. Tačiau „Acme Baltijos“ generalinis direktorius Paulius Paršeliūnas žada, kad ateityje bendrovės darbuotojai prisidės prie produkto dizaino kūrimo.

Tiems, kurie nori pigaus

„GetJar“ vadovas Ilja Laursas mano, kad „Acme“ žengė teisingą žingsnį: „Jie galėtų įsitvirtinti vietinėje itin pigių planšetinių kompiuterių rinkoje, nes tokiame segmente dominuoja nežinomi gamintojai, o „Acme“ jau turi savo vardą. Žinomesni gamintojai, kaip „Samsung“, į tokią rinką niekada nežengs“.

Geriau paieškojus iš Tolimųjų Rytų internetu galima įsigyti panašių modelių į „Acme“ gaminį už 400 litų, todėl kyla klausimas, ar planuojama 600 litų kaina priimtina itin pigių planšetinių kompiuterių rinkoje. Tačiau panašu, kad eiliniam lietuviui toks kompiuteris bus prieinamesnis, nei analogiški „Apple“ ar „Samsung“ gaminiai, kurių kainos – nuo 1,5 tūkst. litų. O kaip bus iš tikrųjų, parodys visai netolima ateitis.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(8)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(3)
Komentarai (10)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(4)
34(2)
21(0)
17(0)
15(1)
15(2)
13(0)
12(0)
Savaitės
186(20)
103(16)
80(2)
76(0)
Mėnesio
249(42)
186(20)
115(6)
104(9)
104(7)