Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » IT

Ką mūsų civilizacijai galėtų padaryti kvantelėję kompiuteriai

2017-01-08 (1) Rekomenduoja   (31) Perskaitymai (3480)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Kartą ryte jums nepavyks pasitikrinti elektroninio pašto. Kaip tyčia, vienu metu suges visos žinučių programos, neatsidarys feisbukas ir didžioji dalis interneto puslapių. Pakibs ir banko programėlė. Išeisite į gatvę ir išvysite, kad bankai užrakinti, bankomatai išjungti, o keliose tebeveikiančiose parduotuvėse galima atsiskaityti tik grynaisiais. Prieš akis pamažu iškils totalios katastrofos vaizdas: šalies finansų sistema visiškai paralyžiuota, valstybinėse įstaigose siaučia chaosas. Reikia nedelsiant bėgti – tačiau nusipirkti bilietų į lėktuvą irgi neįmanoma… Teroristai? Karas?! Ne, jokio karo, teroristai su tuo irgi nieko bendro neturi. Tiesiog kažkas pagaliau sukūrė kvantinį kompiuterį.

Visuomenė iš šios pusės jokios klastos nesitiki. Ką šiais laikais benustebinsi kompiuteriu? Čia jums ne Didysis hadronų kolaideris, kurį daug kas visai rimtai įtarė galimybe sunaikinti Visatą. Ką gali pakeisti dar vieno kompiuterio, kad ir paties nuostabiausio, šiuolaikiškiausio, galingiausio ir kvantiško kaip dievai žino kas, atsiradimas?!

Šifro problema

Kriptografinės technologijos mus lydi nuolatos. Su šifravimu susiduriate kaskart, imdami pinigus iš bankomato, naudodamiesi banko programėle išmaniajame telefone, rašydami žinutes ar siųsdami elektroninius laiškus. Be kriptografinių technologijų neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės bankų sistemos, stambių kompanijų dokumentacijos mainų, valstybės tarnybų, ryšių sistemų veikimo, nekalbant jau apie kariškius ir specialiąsias tarnybas.

Didžioji dalis šių instrumentų remiasi daugybos ir atvirkštinės operacijos – skaidymo dauginamaisiais – asimetrija. Tarkime, reikia sudauginti du dviženklius skaičius – pavyzdžiui, 19 ir 41. Jei neturite fenomenalių gebėjimų, su šia užduotimi, daugindami skaičius stulpeliu, veikiausiai susidorosite per dešimt sekundžių. Jei skaičiai bus triženkliai, užtruksite kiek ilgiau. Sudauginkite penkiaženklius skaičius – tikriausiai užtruksite kelias minutes, tačiau bendrai, ilgėjant skaičiams, skaičiavimo trukmė ilgės praktiškai tiesiškai. Skaičius padidėjo 10 kartų, o skaičiavimo laikas – tik vov vos.

O dabar malonėkite pasakyti, kokius du skaičius sudauginę, gausime skaičių 391. Pasikamavę su šia užduotėle, galų gale tikriausiai pateiksite atsakymą: 23×17. Dabar pabandykime kitą skaičių: 4717. Nuojauta kužda, kad be lentelių šios užduoties negalėsite atlikti (atsakymas: 53×89). Skaičius padidėjo tiek pat, 10 kartų, tačiau užduoties sudėtingumas, t.y. sprendimo laikas, auga daug sparčiau (eksponentiškai, jei suprantate, ką turime omeny).

Patikėkite, kompiuteriams tokias užduotis spręsti irgi nelengva. 250 skaitmenų skaičius jis gali sudauginti kone akimirksniu, o štai 250 skaitmenų skaičiaus dauginamųjų paieška pačiu sparčiausiu šiuolaikiniu kompiuteriu truktų 800 tūkstančių metų.

O kai tai turi bendro su šifravimu? Ogi štai ką – norint keistis šifruotais pranešimais, abu susirašinėjimo dalyviai turi žinoti bendrą šifrą: vienas juo pranešimą šifruoja, kitas dešifruoja. Tačiau tai reiškia, kad jie turi apsikeisti šifru, kurį kažkas tuo metu gali perimti (sako, būtent toks nemalonumas ir nuvedė prie ešafoto Mariją Stiuart, Škotijos karalienę). Štai čia ir pasitarnauja nesąžininga daugybos ir skaidymo į dauginamuosius asimetrija. Ja remiasi šifravimo atviru raktu technologija.

Dešifravimo raktas – du pakankamai dideli sveikieji skaičiai (tai „privatus raktas“). Tačiau, norint užšifruoti pranešimą, pakanka žinoti jų sandaugą („viešą raktą“). Norėdamas perduoti šifruotą žinutę, tiesiog perduosiu sandaugą, o pačius skaičius išlaikysiu slaptus. O jei susirašinėjimas pateks piktavaliui, jis gali užsiimti „atviro rakto“ skaidymu dauginamaisiais – jeigu bus nusiteikęs laukti 800 tūkstančių metų – kompiuteris su šia užduotimi niekaip nesusitvarkys greičiau.

Jeigu, žinoma, jo kompiuteris nėra kvantinis.

Kvantinė gudrybė

Kvantinio kompiuterio idėjai kiek daugiau, nei 35 metų – 1980 metais ją probėgšmais išsakė sovietų matematikas Jurijus Maninas:

Lygiagrečiai turi vykti sudėtingas teisingų biocheminių virsmų tinklas.

Gali būti, kad geresniam tokių reiškinių supratimui, mums trūksta matematinės kvantinių automatų teorijos. Tokie objektai galėtų parodyti visiškai neįprastų savybių determinuotų procesų matematinius modelius. Viena iš to priežasčių – kvantinių būsenų erdvė gerokai talpesnė už klasikinę: jei klasikinės erdvės atveju yra N diskrečių būsenų, kvantų teorijoje, kur įmanoma būsenų superpozicija, yra CN Planko gardelių. Apjungiant klasikines sistemas, jų būsenų skaičiai N₁ ir N₂ sudauginami, o kvantinis variantas yra CN₁N₂

Po metų, Nobelio premijos laureatas Richardas Feynmanas pirmą kartą pasiūlė kvantinių sistemų elgsenos modeliavimui panaudoti… kitas kvantines sistemas – „kvantinius simuliatorius“. Universalus kvantinis simuliatorius – iš esmės ir yra kvantinis kompiuteris. Kadangi eiliniam skaitytojui ši frazė veikiausiai visiškai nieko nesako, truputėlį pasiaiškinsime, su kuo tai valgoma.

Klasikiniame kompiuteryje procesorius nuliais ir vienetais – informacijos „bitais“. Apibendrinant, kompiuteris susideda iš gardelių, galinčių turėti būseną 0 arba 1, kiekvienos gardelės būsena, vadovaujantis tam tikromis taisyklėmis, keičiasi pagal kitų gardelių būseną, kuri, savo ruožtu, bet kuriuo laiko momentu irgi gali būti 0 arba 1.

Kvantiniuose kompiuteriuose viskas tas pats, tik be žodelio „arba“. Kvantinė gardelė – „kubitas“ – yra dviejų būsenų superpozicijoje, panašiai, kaip visiems įsiėdęs, tuo pat metu ir gyvas ir miręs Schrödingerio katinas.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad aprašėme visai niekam tikusį kompiuterį. Kodėl kvantinis kompiuteris – skaičiavimo technologijų proveržis, turbūt geriausiai paaiškino Davidas Deutschas, vienas iš geriausių pasaulyje kvantinių skaičiavimų specialistų. Tam jis panaudojo vadinamąją kvantų mechaniko „Everetto“ interpretaciją.

Pagal jo aiškinimą, kvantinė superpozicija – pavyzdžiui, garsusis pusgyvis katinas ar kubitas kvantiniame kompiuteryje – tai ne vienas katinas ar kubitas, o daugybė (gal net begalė) katinų ar kubitų, gyvenančių paraleliose visatose. Kiekvienas katinas arba gyvas arba miręs, ir gyvo katino aptikimo mūsų visatoje tikimybė, apskaičiuojama kvantų mechanikos fomulėmis, – tiesiog dalis visatų, kuriose murklys gyvas. Arba, atitinkamai, dalis visatų, kuriose kubitas įgavo reikšmę 1.

Norėdami atlikti daug tokių pačių skaičiavimų (tarkime, kalkuliatoriumi), jums teks suvesti pradinius skaičius, paspausti mygtuką „=“, gauti rezultatą, paskui procedūrą pakartoti tiek kartų, kiek reikia. O dabar įsivaizduokite, kad daugybė jūsų kopijų paralelinėse visatose tuo pačiu metu atlieka po vieną skaičiavimą. Darbas bus daug spartesnis!

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(37)
Neverta skaityti!
(6)
Reitingas
(31)
Visi šio ciklo įrašai:
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai
Susiję pagal žymes:

Įdomiausi

75(2)
71(5)
56(8)
38(0)
36(1)
36(7)
30(2)
29(1)
28(0)