Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » IT

Kas tai yra daiktų internetas IoT ir ką reikia žinoti norint juo saugiai naudotis

2018-04-11 (0) Rekomenduoja   (15) Perskaitymai (1069)
    Share

Pamažu artėjame prie to momento, kai kartu su itin išpopuliarėjusia interneto idėja įžengsime į ketvirtą dešimtį. Interneto tėvu vadinamas anglų mokslininkas Timas Bernersas-Lee apie jį aktyviai pradėjo kalbėti dar 1989 m. Tuo tarpu 1990 metais pasauliui jau buvo pristatytas pirmasis interneto puslapis. Žinoma, vėliau įvyko daugybė reikšmingų technologinių pokyčių, tačiau šiuo atveju yra jaučiama aiški vienybė – visuomenė tikrai nori turėti globalų jų poreikiams pritaikytą skaitmeninį tinklą.

Daiktų internetas arba tiesiog IoT

Gali susidaryti įspūdis, kad šie fantastinio filmo verti scenarijai mūsų laukia ateityje. Realybė yra kiek kitokia. Pirmieji entuziastai prie kompiuterinių tinklo prijungti įvairius prietaisus bandė dar 1980 metais. Tada programuotojai tiesiog troško žinoti, ar universitete stovinčiame „Coca Cola“ gėrimų automate pakankama prekių. Tuo tarpu 1989 m. reikšmingais tapo ne tik dėl Timo Bernerso-Lee pasiekimų, bet ir dėl kito keisto eksperimento, kurio metu skrudintuvui valdyti buvo pasitelktas kompiuterinis tinklas.

Įdomu tai, kad šio pobūdžio sprendimus dabar pristatanti sąvoka daiktų internetas (angl. Internet of Things – IoT) atsirado gana atsitiktinai. Ją 1999 metais pirmą kartą konferencijos metu panaudojo mokslinių tyrimų grupės „Auto-ID Labs“ tuometinis vykdomasis direktorius Kevinas Ashtonas.

„Jeigu turėsime kompiuterius, kurie gebės surinkti bei panaudoti informaciją apie mus supančius daiktus be mūsų įsikišimo, galėsime ne tik ženkliai sumažinti kasdieninį eikvojimą, bet taip pat gebėsime veikti produktyviau ir našiau.“ – 1999 metais pristatymo „Procter & Gamble“ metu teigė Kevinas Ashtonas.

Pradinė IoT idėja buvo siejama su radijo dažnio identifikavimo technologija RFID (angl. Radio-Frequency Identification). Vis dėlto jau tada buvo aišku, jog daiktų internetas turi tapti tuo pagalbininku, padėsiančiu žmonėms apdoroti, analizuoti bei panaudoti nuolatos augantį skaitmeninių duomenų srautą. Kitaip sakant, nuo pat pirmosios akimirkos visuomenei buvo bandoma pasakyti, kad daiktų internetas ruošiasi modernizuoti buitį bei mus supančiam inventoriui suteikti „protą“.

Išmanieji namai iškeliauja į internetą

Įsivaizduokite, ryte suskambęs žadintuvas virtuvėje stovinčiam kavos aparatui liepia paruošti kavą, o darbo kambaryje stovintis spausdintuvas pats seka spausdinimui skirtų lapų likutį bei atėjus metui automatiškai pasirūpina jų užsakymu iš parduotuvės. Lygiai taip pat galėtų elgtis reikalaujamą maistą be žmogaus įsikišimo į namus užsakantis išmanusis šaldytuvas. Akivaizdu, daiktų internetas gali plėtoti autonominius skaitmeninius duomenų transporto tinklus, kurie padėtų kurti ir įgyvendinti visavertę išmaniųjų namų bei miestų idėją.

Jeigu kada nors teko domėtis išmaniųjų namų sprendimais, greičiausiai jau spėjote atrasti tam tikrų panašumų. Deja, bet aiškios ribos tarp išmaniųjų namų bei daiktų interneto kol kas nesugeba nubrėžti nei inovatoriai, nei rinkos analitikai. Galima teigti, kad šios sąvokos viena kitą papildo ir taip sukuria bendrą ekosistemą. Išmanieji miestai, namai, biurai bendrauja su lokalia aplinka įvairiais davikliais ir jutikliais, tačiau ši komunikacija tapo globalia būtent dėl daiktų interneto plėtros.

Rinkos analitikai taip pat įsitikinę itin šviesia daiktų interneto ateitimi. Pavyzdžiui, „IHS Markit“ šiuo metu prognozuoja kasmetinį 12 % dydžio IoT rinkos augimą. Žinoma, prognozės visuomet lieka prognozėmis, tačiau šiuo metu prie interneto prijungtų daugiau nei 20-ies milijardų įrenginių statistika tikrai iškalbinga.

Svarbiausia, kad sparčiam progresui nebėra jokių kliūčių. Pasirinktas pamatinis IP protokolas IoT puikiai tinka, nes juo prie globalaus interneto tinklo gali prisijungti praktiškai neribotai daug įrenginių. Kitaip sakant, IPv6 adresų aibė yra tokia didelė (2^128), kad jos pakaktų priskirti po IP adresą kiekvienam Žemės atomui. Be to, čia dar galima pridėti ir kuklią kiek didesnę nei 4 milijardų IPv4 adresų aibę, kurios resursai šiuo metu jau beveik išsemti. Tuo tarpu daiktų interneto ateitis galėjo pasibaigti net neprasidėjusi, jeigu pradinei Kevino Ashtono idėjai naudoti RFID technologiją būtų pritarę kur kas daugiau bendrovių.

O kaip gi mūsų privatumas?

Tenka pripažinti, kad kiekviena skaitmeninė naujovė visuomenei atneša ne tik privalumus, bet ir naujus iššūkius. Daugelis vartotojų džiaugiasi tik privalumais, tačiau atsiranda ir tokių, kurie itin sunkiai išgyvena privatumo klausimą. Problema šiuo atveju yra tokia, kad teisiniu požiūriu suvaldyti šį nuolatos sparčiai kintantį procesą sudėtinga. Nėra didelė paslaptis, kad šią spragą kompanijos taip pat linkusios išnaudoti rengdamos savų produktų ir paslaugų naudojimosi bei privatumo politiką.

Paradoksalu, jog nepaisant nuolatinio išgyvenimo dėl privatumo, retas iš mūsų ryžtasi perskaityti bent keletą bendrovės pateikiamų naudojimosi taisyklių punktų. Galite net neabejoti, kad sutikdami su taisyklėmis dažniausiai pažymite ir tai, kad paslaugų ar produkto teikėjui viena ar kita forma leidžiate disponuoti skaitmeniniais duomenimis.

Šis visuomenės nuolaidumas galiausiai sukelia privatumo skandalus. Vis dėlto dažnas technologijų entuziastas taip pat sutinka, kad gamintojų siūlomos naujovės, nors kartais ir pažeisdamos privatumą, galiausiai vis tiek prisideda prie geresnio rytojaus. Kitaip sakant, kiekviena save gerbianti bendrovė duomenis renka ir analizuoja su tam tikru motyvu, kuris potencialiai turėtų leisti kiekvienam iš mūsų teikti dar geresnes paslaugas bei sprendimus.

Taigi, mūsų pokalbių besiklausantis išmanusis televizorius, paieškos įpročius analizuojančios „Google“ bei „Facebook“ bendrovės, aplankytas vietas sekantis išmanusis telefonas yra tik maža dalis to, ką visuomenei apie privatumo problemas jau spėjo atskleisti įvairūs tyrimai. Daiktų interneto privatumo problematiką kol kas gaubia paslapties šydas, tačiau galima net neabejoti, kad milžiniškus kiekius daviklių bei jutiklių sugeneruojamos informacijos bendrovės anksčiau ar vėliau tikrai ras kaip panaudoti.

Realybė gana bauginanti, tačiau sunku patarti ką nors daugiau nei patarlę „bijai vilko, neik į mišką“. Į duomenis renkančias kompanijas galime žiūrėti kaip į draugus arba kaip į priešus. Šiuo atveju gali raminti tik tai, kad reikšmingų skandalų apie nutekėjusius asmeninius klientų duomenis ar jų pardavimą pasitaiko gana retai. Visa tai patvirtina, kad vartotojų įvertintos bendrovės klientų duomenimis manipuliuoja tik savo skaitmeninės infrastruktūros rėmuose.

Saugumo problematika – kur kas svarbesnė

Kartais susidaro įspūdis, kad visuomenei privatumo pažeidimas dažniausiai asocijuojasi su duomenų nutekėjimu trečiosioms šalims. Tenka pripažinti, kad šis scenarijus bene pats blogiausias, tačiau gana retas. Kitaip sakant, skaitmeninėje erdvėje privatumas bei saugumas kur kas dažniau pažeidžiamas pavienių vartotojų, bet ne tas paslaugas ar produktus teikiančių įmonių lygmenyje. Visa tai puikiai paaiškina, kodėl į asmeninio saugumo problemas reikia žvelgti dar atidžiau. Jeigu savo privatumą kompanijai perleidžiame, sutikdami su teikimo sąlygomis, tai programišius į spragų turinčią sistemą, deja, įsibrauna, neklausdamas leidimo ir nenusivalydamas kojų.

Dar visai neseniai prie namų tinklo maršrutizatoriaus prijungiamus įrenginius nesunkiai suskaičiuodavome ant vienos rankos pirštų. Situacija kardinaliai pasikeitė, pasirodžius išmaniesiems telefonams bei išmaniesiems laikrodžiams. O kur dar įvairūs aksesuarai (IP kameros, išmaniosios rozetės, televizoriai ir t.t.) bei daiktų interneto sprendimai. Nesigilinant į smulkmenas, svarbu suprasti, kad šiuo atveju kiekvienas toks prie tinklo maršrutizatoriaus prijungtas įrenginys dėl nepakankamo saugumo gali patraukti programišiaus dėmesį.

Daiktų interneto kontekste ši problematika itin aktuali, nes prie interneto tinklo prijungtų įrenginių – milijardai. IoT rinkoje dalyvauja itin daug gamintojų, todėl bent jau kol kas įdiegti ir palaikyti visiems priimtiną saugumo patikros bei užtikrinimo sistemą yra praktiškai neįmanoma. Kai kalba pakrypsta apie saugumą, pavojus kur kas dažniau kyla ne dėl gamintojų, o dėl naudotojų klaidų. Kitaip sakant, daiktų interneto rinkoje – kaip ir daugeliu kitų šiuolaikinių technologijų atvejų, – silpniausia grandimi dažniausiai tampame mes patys.

Itin daug saugumo pažeidimų nutinka dėl techninių žinių stokos, tačiau kalbant konkrečiai apie daiktų internetą, nereikėtų atmesti ir gamintojų. Kadangi jų – visa galybė, visiškai nenuostabu, jog dalis jų tiesiog eksperimentuoja ir bando įsitvirtinti sparčiai progresuojančioje rinkoje. Jeigu tiksliau, tai patikimas gamintojo įvaizdis daiktų interneto rinkoje yra itin svarbus. Būtent tai garantuoja, kad į potencialias kylančias saugos pažeidžiamumo spragas gamintojas reaguos išleisdamas atnaujinimus, o su administruojamais skaitmeniniais duomenimis taip pat kiekvieną kartą elgsis atitinkamai, laikydamasis visų įmanomų saugumo priemonių.

Apibendrinant galima pasakyti tik tiek, kad saugumo problematika skaitmeniniame tinkle bėgant laikui kels vis daugiau klausimų ir diskusijų. Rinkos kompleksiškumas šiuo atveju lemia ir jos sudėtingumą, todėl reikia suprasti, kad kuriant saugesnį skaitmeninį tinklą privalome kelti reikalavimus ne tik gamintojams, bet ir patys sau.



Verta skaityti! Verta skaityti!
(15)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(15)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Jonas Bunevičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
79(8)
40(0)
36(1)
34(6)
26(0)
20(7)
16(0)
15(0)
15(0)
Savaitės
158(26)
124(52)
79(5)
67(1)
Mėnesio
125(30)
108(23)
102(4)
91(7)
82(4)