Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

Karo psichologija: jaunuoliai sugrįžta į Afganistaną, nes yra priklausomi nuo karo

2012-09-28 (16) Rekomenduoja   (1) Perskaitymai (2400)
    Share

Šią savaitę Vilniuje Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje organizavo danų režisieriaus Januso Metzo dokumentinio filmo „Armadillo“ peržiūrą, į kurią atvyko pats filmo kūrėjas, ir diskusiją apie tai, kokį pėdsaką kario mintyse palieka misijoje patirtas stresas. Savo pastebėjimais apie karo psichologiją po filmo taip pat dalijosi ir Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Psichologinių tyrimų laboratorijos viršininkė kpt. Ramutė Vaičaitienė.

Filmuodamas šį pribloškiantį ir šokiruojantį šedevrą, J. Metzas pusę metų praleido su Danijos kariais vos per kilometrą nuo Talibano pozicijų. „Kai esi jaunas, sunku suvokti tą realybę, kurią pamatai Afganistane“, – savo įspūdžiais apie praleistą laiką Afganistane dalijosi J. Metzas.

Pasak jo, labiausiai stebino tai, kad tarp užsienio karių ir vietinių gyventojų yra nepaprastai didelė praraja, nėra jokio bendradarbiavimo, nes tiek vieni, tiek kiti rūpinasi dėl savo saugumo ir nelinkę pasitikėti vieni kitais. Tai sudaro tam tikrų kliūčių vykdant misijas.

Kodėl važiuoja į karo zonas?

Režisierius pasakojo, kad pabuvojus Afganistane, viskas gyvenime pasikeičia. Patyręs spaudimą ir stresą, baimės jausmą, atsidūręs dykumoje nežinodamas, ar šiandien liks gyvas, karys grįžta į normalų gyvenimą, tačiau be savo kario uniformos ima jaustis nesaugiai. Paklaustas, kodėl, nepaisant rizikos ir baimių, kariai vis dėlto važiuoja į pavojingas misijas ir netgi sugrįžta atgal ne vieną kartą, J. Metzas atsakė:

„Manau, jie būna sužavėti tos romantiškos ar net fetišistinės idėjos, kas tai yra karas. Ten važiuoja žmonės, kurie renkasi tokias gyvenimo situacijas, kuriose gali pademonstruoti savo drąsą, ištvermę, išdidumą. Tačiau yra ir tamsioji pusė – tai beveik seksualinis potraukis žiaurumui. Manau, kad kai tie jaunuoliai bus vyresni, jei patys sau užduos daugybę klausimų.“

R. Vaičaitienė, kalbėdama apie karių patiriamą stresą, pabrėžė, kad jį gali sukelti nebūtinai reali kova, bet ir laukimas, rutina, kai kiekvieną dieną gyveni su mintimis, kad šiandien gali būti nužudytas.

„Lietuviai Goro provincijoje beveik nesusiduria su realiomis kovomis, tačiau buvimas ten reikalauja tam tikro pasiruošimo. Mūsų tikslas juos išmokyti gyventi su šiomis mintimis ir stresu. Geriausia priemonė – pozityvus mąstymas. To ir mokome karius“, – sakė ji.

Daugelis sugrįžta vėl

Filmo metu režisierius parodė karių išgyvenimus, jų tarpusavio pokalbius, bendravimą su artimaisiais telefonu, reakciją į netektis, atrodytų, jie turėtų svajoti kuo greičiau sugrįžti namo. Tačiau žiūrovas pamato, kad sugrįžę jaunuoliai gimtojoje Danijoje jaučiasi tarsi ne savo vietoje. Jie ilgesingai žiūri į tolį ir gyvena užsisklendę savo mintyse. Galiausiai, didžioji dalis filme parodytų Afganistane pabuvojusių karių grįžta į šią pragarišką vietą.

„Daugybė karių grįžta į karo zonas, bet ne dėl to, kad jie karjeristai, o todėl, kad yra nepaprastai sunku sugrįžti į kasdienį gyvenimą. Afganistane tu kiekvieną dieną kovoji su gyvenimu ir mirtimi. Kai skambini savo tėvams arba merginai, tu supranti, kad tai gali būti paskutinis jūsų pokalbis. Tu jautiesi nepaprastai kitų karių draugijoje, nes jus sieja bendri išgyvenimai – rizika. Kiekvienas karą išgyvena vis kitaip ir karių draugijoje tu turi galimybe dalintis savo suvokimu apie vertybes ir priežastis, kodėl tu čia esi. Tu kiekvieną dieną priimi gyvenimo iššūkius, susiduri su konfliktu Afganistano kasdienybėje“, – atviravo režisierius, koja kojon ėjęs su kariais į konflikto zonas.

Šokiruojanti realybė

Po šio filmo pasirodymo Danija buvo sukrėsta – niekas nemanė, kad taikdarių misijos gali būti tokios pavojingos, J. Metzas parodė, kad taikdarių misijos – tai tas pats agresyvus karas. Tarp jų nėra jokio skirtumo, nes viskas sukasi apie tas pačias konfliktiškas bendruomenes, kurios kariauja dėl skirtingų priežasčių, bet yra apibendrinamos vienu žodžiu – Talibanas.

„Kai aš nuvykau į karinę bazę Afganistane, žinojau, kad stovyklavietė – tai vienintelė vieta, kur galiu jaustis saugus. Bandymas bendrauti su vietiniais žmonėmis, kurių tu visai nepažįsti, galbūt jie iš tiesų yra kovotojai – sukelia labai daug streso. Kiekvienas žmogus už stovyklavietės ribų – tai potencialus priešas. Tu negali pasitikėti niekuo. O vietiniai taip pat nesupranta, kodėl užsienio pajėgos bando atlikti jų darbą“, – pasakojo J. Metzas.

„Afganistaniečiai – ta nėra nekalti žmonės, kurie turi demokratinį potencialą. Talibano sudėtyje yra jų broliai ir dėdės...“, – pridūrė jis.

R. Vaičaitienė akcentavo, kad tokiu atveju vis tiek reikia gerbti žmones ir bandyti jiems įrodyti, kad stengiesi dėl jų pačių saugumo, nors tai ir nėra labai lengva užduotis.

Kameros išlaisvino karių potencialą

Paklaustas, ar Afganistane labiau jautėsi kaip filmo kūrėjas, ar kaip karys, režisierius kiek susimąstė. Pasak jo, pagrindinė užduotis buvo nufilmuoti viską iš kario perspektyvos, kad būtų galima suvokti, kaip jis viską mato. „Dalis manęs vis dėlto virto kariu, kad galėčiau suprasti, ką jie išgyvena. Tu tampi tokiu pačiu kaip jie, bet tuo pat metu bandai stebėti karį iš šalies. Stengiausi šiek tiek nuo jų atsiriboti, miegojau atskirose patalpose, kad kariai jaustųsi laisvi ir nebūtų stebimi kameros visą laiką“, – pasakojo J. Metzas.

Taip pat jis pabrėžė tai, kad kameros buvimas šalia padėjo atsiskleisti kariams 120 procentų. Iš vienos pusės, jie žinojo, kad yra nuolat filmuojami ir negalėjo visiškai atsipalaiduoti, iš kitos pusės – kamera išlaisvindavo jų geriausią potencialą, jie suvokė, kad negali pasislėpti patys nuo savęs. Nemažai įspūdžių pačiam filmo kūrėjui paliko kovų filmavimas, kai neturi galimybių tinkamai nustatyti kameros, nes kažkas tuo metu į tave šaudo.

O štai vietiniai gyventojai manė, kad juos filmuoja danų kariai, kadangi filmavimo grupei teko vilkėti tą pačią uniformą. Pabendrauti su jais nebuvo daug galimybių, kadangi jie gali kalbėtis su užsieniečiais daugiausiai 15 minučių ir turi iš tos zonos judėti ir slėptis dėl savo paties saugumo, kadangi per tą laiką talibai jau gali užfiksuoti potencialaus priešo buvimo vietą.

Priklausomybė nuo karo

„Afganistanas – prasminga vieta. Čia karių identitetas yra kaip niekada stiprus. Jie dalinasi ta galybe vieni su kitais. Kai baigėme filmuoti, daugelis vaikinų sugrįžo į Afganistaną. Tai savotiškas solidarumas tarp draugų, adrenalino poreikis, priklausomybė nuo karo“, – teigė J. Metzas, tačiau patikino, kad pats norėtų į Afganistaną sugrįžti tik tuo atveju, jei ten būtų įsigalėjusi taika ir būtų galimybė bendrauti su vietiniais gyventojais.

Vertindama Lietuvoje vyraujančią nuomonę apie tai, kad lietuviai vyksta į misijas dėl pinigų, Psichologinių tyrimų laboratorijos viršininkė ne visai sutiko su šiuo teiginiu. „Mokami ne tokie ir dideli pinigai. Ne tik dėl pinigų, bet ir dėl gerų įgūdžių bei savęs realizacijos“, – patikslino ji.

Iš Afganistano J. Metzas parsivežė apie 350 valandų filmuotos medžiagos, kuri galiausiai virto karo realybę parodančiu filmu. Grįžus namo, jam teko dar vienerius metus gyventi su parsivežtomis akimirkomis. Pakalbėjęs su vienu pažįstamu psichologu, jis sužinojo, kad šis „įvykių peržiūrėjimas“ buvo tarsi savotiška terapija, padėjusi jam išsivaduoti iš streso ir naktinių košmarų. Tačiau vienas karys, pamatęs kadrus iš savo gyvenimo Afganistane, buvo šokiruotas. Po filmo peržiūros jis tiesiog dvi valandas negalėjo ištarti nė žodžio. Tą akimirką jį galėjo suprasti tik jo žmona, kuri žinojo, kiek streso jos vyras patyrė po Afganistano.

Geriau pamatyti negu išgirsti

Apskritai, filmas „Armadillo“ buvo tarsi didelė bomba. Pasaulis sužinojo apie danų kinematografiją, apie filmą buvo parašyta daugiau nei 2500 straipsnių, visi tik ir kalbėjo apie tai, kad ši vaizdo juosta davė gilesnį suvokimą apie viską. „Manau, geriau yra žinoti tiesą. Daugelis žmonių man išreiškė padėką už galimybę pamatyti, kaip viskas yra iš tikrųjų“, – teigė J. Metzas, paklaustas, ar nemano, kad jo filmas gali sukelti nemažai skausmo karių artimiesiems, išlydintiems juos į karo zoną.

„Patiems kariams taip pat geriau pamatyti gerą pavyzdį, ko galima tikėtis iš karo. Pamatęs šį filmą, karys pats gali nuspręsti, imtis tokio iššūkio ar nesiimti. Žinoma, šeimai visada sudėtinga vertinti realybę, tačiau sprendimą turi priimti pats karys“, – pabrėžė R. Vaičaitienė.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(1)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(1)
Komentarai (16)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Julija Kiško
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
55(2)
42(6)
27(8)
25(5)
23(1)
18(0)
16(0)
14(2)
Savaitės
86(9)
69(0)
63(2)
Mėnesio
137(27)
132(0)
122(6)
114(14)
111(0)