Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

Sovietų snaiperių istorija: geriausiai tam tiko moterys

2014-11-10 (1) Rekomenduoja   (38) Perskaitymai (3468)
    Share

Jūsų dėmesiui – Ispanijos dienraščio „ABC“ straipsnis apie sovietų snaiperius.

Snaiperius pradėta aktyviai naudoti per Pirmąjį pasaulinį karą, kada kareiviai dažniausiai sėdėdavo apkasuose, nedalyvaudami aktyviuose koviniuose veiksmuose. Tokia padėtis buvo ideali, kad jie galėtų parodyti visą savo efektyvumą.

Karui pasibaigus buvę pagrindiniai priešai veikiai pamiršo nuožmias kovas ir nebeskyrė dėmesio snaiperių parengimui ir apginklavimui. Tik Sovietų Sąjungoje jie nebuvo pamiršti. Reikia pažymėti, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Raudonoji armija turėjo iki 60 tūkstančių gerai apmokytų snaiperių – daugiau, negu jų turėjo visos kitos kariavusios šalys kartu paėmus.

Kareiviai, turėję gabumų taikliai šaudyti, tris savaites būdavo rengiami vienoje iš snaiperių mokyklų, įgydavo šaudymo, maskavimosi, stebėjimo, orientavimosi vietovėje, o taip pat kariavimo miškingose vietose ir miestuose įgūdžių. Jie mokėsi ne tik šaudyti iš snaiperio šautuvo, bet ir kaip naudotis rankinėmis granatomis, durtuvais, įprastiniais šautuvais ir prieštankiniais ginklais. Viso to reikėjo todėl, kad po apmokymų jie būdavo siunčiami atlikti tolimesnės tarnybos pėstininkų daliniuose.

Snaiperiai visada dirbdavo poromis: pasikeisdami vienas vykdė stebėtojo funkcijas, o kitas – šaulio. Pagrindinė jų kovinė užduotis buvo priešo snaiperių naikinimas, kad tuo pačiu galėtų užsitikrinti veiksmų laisvę, po to jų taikiniais tapdavo vadai, kulkosvaidininkai, minosvaidininkai ir artilerijos pabūklų koreguotojai. Tai buvo daroma siekiant sumažinti priešo kovinę galią.

Kai kada iš keleto snaiperių porų būdavo sudaroma atskira grupė, vykdydavusi ypatingąsias užduotis, tarkime, priešo kolonos spartaus žygio nutraukimas. Efektas būdavo milžiniškas. Iškilus būtinybei papildyti kovotojų gretas dėl didžiulių nuostolių, kuriuos Raudonoji armija patyrė pirmosiomis karo dienomis, snaiperių rengimo laikas buvo sutrumpintas iki keleto dienų. Po to naujokų poros ( jas vadino „zuikeliais“) būdavo priskiriamos patyrusiam šauliui, kuris jiems perduodavo savo žinias ir patirtį.

Pagrindinis snaiperių ginklas buvo 7,62 kalibro Mosino-Nagano šautuvas M1891/30 su optiniu taikikliu. Dažniausiai jie turėdavo 120 įvairių šovinių, tarp jų patronų su trasuojančiomis (pėdsaką paliekančiomis) kulkomis, sprogstamųjų, padegamųjų ir šarvamušių. Iki 1938 metų buvo pagaminta daugiau kaip 53 tūkstančiai tokių šautuvų, o nuo 1942 metų kasmet jų buvo pagaminama po 50 tūkstančių.

Įtraukus į savo ginkluotę pusautomačius šautuvus „Tokarev SVT 40“ prie jų buvo pradėti montuoti snaiperiams skirti optiniai taikikliai, nors jų efektyvaus šaudymo nuotolis buvo mažiau kaip 500 metrų. Snaiperių apranga buvo tokia, kad jie galėtų nepastebimai ir netrukdomai keisti savo buvimo vietą. Vasarą tai buvo kamufliažiniai kostiumai, o žiemą – balti šilti kombinezonai, leidę pasislėpti sniege ir ilgai būti pasaloje esant labai žemai temperatūrai.

Sovietų vadovybė laikė, kad snaiperio amatui geriausiai tinka moterys, visų pirma dėl jų kantrumo, nuovokumo, sugebėjimo ištverti šaltį ir atlaikyti kovinių veiksmų įtampą. Moteris snaiperes paprastai ruošdavo netoli Maskvos įsikūrusioje Centrinėje snaiperių mokykloje. Joms vadovavo Nora Čegodajeva, Pilietinio karo Ispanijoje dalyvė. Remiantis kai kuriais skaičiavimais, 1061 šios mokyklos absolventė ir 407 dėstytojos iš viso nukovė 12 tūkstančių vokiečių kariškių.

Daugelis sovietų snaiperių pelnė didelę šlovę, jiems suteikti aukščiausi šalies apdovanojimai – Sovietų Sąjungos didvyrių vardai. Iš dešimties garsiausių Antrojo pasaulinio karo snaiperių pirmoji vieta atitenka suomiui Simo Häyhä, nukovusiam daugiau kaip 542 priešo karius. Kiti devyni yra sovietų kariškiai, nukovę nuo 500 iki 400 priešo karių. Geriausiu iš jų laikomas Ivanas Sidorenko.

Savo kelią jis pradėjo mūšyje prie Maskvos 1941 metais, o netrukus ir pats ėmė rengti snaiperius. Labiausiai išgarsėjo Vasilijus Zaicevas (nors jis nukovė „tik“ 225 vokiečius), parašęs knygą „Stalingrado snaiperio memuarai“, kurioje papasakojo apie savo žygdarbius.

Vėliau, 2001 metais, jo prisiminimų motyvais buvo sukurtas filmas „Priešas prie vartų“ („Enemy at the Gates“). Iš snaiperių moterų labiausiai pasižymėjo Liudmila Pavličenko, sunaikinusi 309 vokiečius. Po to, kai 1942 metais buvo sužeista, propagandos tikslais ji pakeliavo po Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Jungtinę Karalystę ir tapo pirmąja SSRS piliete, kurią priėmė Amerikos prezidentas.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(51)
Neverta skaityti!
(13)
Reitingas
(38)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
51(0)
44(0)
33(0)
31(2)
31(0)
24(4)
22(1)
17(3)
15(0)
11(0)
Savaitės
132(0)
108(0)
105(5)
93(2)
Mėnesio
151(27)
111(1)
107(0)
105(2)
93(2)