Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

Šveicarų nebaugina karo isterija, bet tai netrukdo jiems ruoštis branduoliniams karui

2015-02-05 (9) Rekomenduoja   (52) Perskaitymai (2740)
    Share

Karas Ukrainoje ne vienam lietuviui turėjo įstrigti pirmiausia vaizdais: tokie pat sovietiniai daugiabučiai, tie patys kiemai. Ir ten krinta bombos, raketos, minos. Kur slėptis, jeigu taip kada nors nutiktų namuose? Atsakymą tikrai žino šveicarai.

Ukrainiečiai prieš metus nebent košmariškuose sapnuose sapnavo, kad į jų namus ateis karas. Bet taip nutiko – gali žūti eidamas iš mokyklos, į darbą, parduotuvę ar tiesiog būdamas svetainėje. Juk slėptis dauguma bombarduojamos Rytų Ukrainos gyventojų neturi kur.

Neturėtų ir dauguma lietuvių. Būtent todėl vienas pagrindinių neseniai visuomenei pristatytų ir šią savaitę mokyklų bibliotekas pasiekusių knygelių „Ką turėtume žinoti ekstremalios situacijos arba karo atveju“ patarimų yra paprastas: bėkite, evakuokitės.

Tuo metu į priešingą nuo Vilniaus pusę nei, pavyzdžiui, Doneckas nutolusiame Ciuriche niekas nė negalvotų bėgti. Priešingai, šalis, kuri garsėja ne tik laikrodžiais, bankais bei kariuomene, dar turi seną, bet iki šiol prižiūrimą ir veikiančią įspūdingų bunkerių sistemą.

Grasinimai nebejuokingi

Tai, kad kalbos apie karą – ne vien keisti svaičiojimai, pastaruoju metu nuolat primena pati Rusija. Antai praėjusių metų kovą Kremliaus propagandininkas Dmitrijus Kiseliovas prabilo apie Rusiją kaip apie vienintelę pasaulio valstybę, galinčią paversti JAV „radioaktyviais pelenais“.

Ką jau kalbėti apie silpnesnes NATO nares Europoje.

Tų pačių metų rugpjūtį, lankydamasis Kremliui prijaučiančio jaunimo stovykloje centrinėje Rusijoje, pats prezidentas Vladimiras Putinas pakartojo panašią grėsmingą žinią, gal tik kiek subtiliau pridengtą.

„Noriu jums priminti, kad Rusija yra viena galingiausių branduolinių šalių. Tai – realybė, o ne šiaip žodžiai. Mes stipriname turimas branduolinio sulaikymo pajėgas ir savo armiją, kad jos būtų kompaktiškesnės ir efektyvesnės“, – teigė Rusijos lyderis ir lyg tarp kitko pridūrė, kad jis „niekam negrasina, o tiktai nori jaustis ramus ir saugus“.

Toks „negrasinimas“ vargu ar leido lengviau atsipūsti daugelio Europos šalių lyderiams.

Ypač jei turėsime omeny, kad tą patį rugpjūtį Rusijos Dūmos vicepirmininkas Vladimiras Žirinovskis per televizijos kanalą „Rosija 24“ paleido karingų pareiškimų salvę apie „nykštukinių“ Rytų Europos valstybių atominį sunaikinimą.

„Baltijos valstybės ir Lenkija yra pasmerktos. Jos bus nušluotos. Nieko iš jų neliks“, – grasino antras pagal rangą žmogus Rusijos įstatymų kalvėje.

Į politinio klouno V.Žirinovskio žodžius anksčiau gal ir būtų buvę galima numoti ranka. Bet verta prisiminti, kad dar per karines pratybas „Zapad“ 2009 ir 2013 metais Rusija oficialiai pranešė, jog vienas kurptų scenarijų – simuliuota atominė ataka prieš Varšuvą ir žaibiška Baltijos šalių okupacija. Tokia žaibiška, kad Vakarus užkluptų netikėtai, kaip Krymo atveju.

„Ar tai tik lunatikų sapaliojimai? Gali būti. Galbūt V.Putinas yra per silpnas ką nors padaryti ir tik naudojasi bauginimo taktika? Gal jį sustabdys jo oligarchai? Bet prisiminkime, kad 1933-iaisiais Vakarų ir Vokietijos visuomenėms „Mein Kampf“ irgi atrodė isteriškas niekalas.

Tad ar dabar isteriška ruoštis visuotiniam karui? O gal kaip tik naivu jam nesiruošti?“ – retoriškai klausė Lenkijoje gyvenanti žymi amerikiečių istorikė Anne Applebaum.

Europoje yra viena nedidukė valstybė, kurioje itin rimtai reaguojama į atominio Armagedono grėsmę. Ir niekas šios valstybės ar jos piliečių nekaltina nei isterija, nei paranoja, nei rusofobija. Tai – Šveicarija.

Šalyje – milijonai bunkerių

Šioje valstybėje jau 50 metų tyliai, kruopščiai ir sistemiškai dirbama siekiant apsaugoti ne pavienius, ne elito atstovus, o absoliučiai visus savo šalies piliečius nuo galimo pasaulinio konflikto, netgi jei būtų panaudotas atominis ginklas.

Rezultatas – įspūdingas. Aštuonis milijonus piliečių turinčioje Alpių valstybėje dabar yra daugiau nei 8,6 mln. vietų gerai įrengtuose atominiuose bunkeriuose.

Tad ne tik kiekviena šveicarų šeima, bet ir valstybėje apsigyvenę nelegalūs imigrantai išsaugotų savo gyvybę, jei įvyktų blogiausias scenarijus.

„Šveicariškasis neutralumas neapsaugos mūsų nuo radioaktyvumo“, – tokį šūkį šalies politikai ir visuomenė nukalė dar pačioje Šaltojo karo pradžioje.

Praktiški šveicarai ėmėsi konkrečių veiksmų: 1963-iaisiais buvo priimtas gyventojų civilinės apsaugos įstatymas.

Jo 45-asis straipsnis aiškiai nurodė: „Visi piliečiai privalo turėti saugią slėptuvę, į kurią galėtų greitai atvykti.“ 46-ajame straipsnyje priduriama: „Visų naujai statomų namų savininkai privalo juose įrengti bunkerius.“

Tad per pastaruosius penkis dešimtmečius bet kuris naujai išdygęs pastatas – nesvarbu, ar jis visuomeninės paskirties, ar privatus, – privalo turėti bunkerį, kuriame išsitektų visi jame dirbantys ar gyvenantys asmenys.

Už mokesčius – viešos slėptuvės

Tiesa, 1979-aisiais buvo priimta įstatymo pataisa, leidžianti statybų kompanijoms sumokėti specialų mokestį vietos valdžiai ir bunkerio nebeįrenginėti. Už 5 asmenų šeimai skirtą naują namą be bunkerio statybų firmos privalo sumokėti apie 7,5 tūkst. frankų (apie 7,2 tūkst. eurų) mokestį. O tipiško bunkerio įrengimas kainuoja apie 10 tūkst. frankų (9,6 tūkst. eurų).

Už surinktus mokesčius iš statybų kompanijų vietos savivaldybės įrengė ir išlaiko viešas požemines slėptuves.

Dažniausiai jos yra mokyklų, ligoninių, policijos stočių ar sporto salių rūsiuose.

Daugelis požeminių automobilių aikštelių irgi vos per kelias valandas gali būti paverstos bunkeriais.

Pernai tokių slėptuvių Šveicarijoje buvo per 300 tūkst. Nuo visai mažų iki superstruktūrų.

Bene žymiausia jų – dar 1976-aisiais Liucernos mieste įrengta „Sonnenberg" tunelio slėptuvė. Konstruktorių teigimu, ji galėjo atlaikyti vienos megatonos atominį sprogimą (maždaug 70 kartų didesnį nei Hirošimoje 1945 m.).

„Sonnenberg“ – ištisas bunkeris-miestas, kuriame galėjo tilpti iki 20 tūkst. kariškių ir civilių gyventojų.

Septynių aukštų požeminis pastatas turėjo savo ligoninę, valgyklas, radijo stotį, karinį valdymo centrą, netgi nuosavą kalėjimą.

Tai buvo didžiausias bunkeris pasaulyje.

Tiesa, prieš 8 metus Šveicarijos vyriausybė nusprendė uždaryti „Sonneberg“. Viena priežasčių – grynai techninė.

Pavyzdžiui, gigantiškos, net 350 tonų sveriančios pusantro metro storio metalo ir betono pagrindinės bunkerio durys sandariai jau nebeužsidarė.

Logistiniai iššūkiai ir sąnaudos laikyti nuolat parengtą tokį didelį pastatą po žeme irgi buvo pernelyg dideli.

Tačiau bene svarbiausias veiksnys buvo psichologinis: per pratybas pastebėta, kad dešimčių tūkstančių žmonių uždarymas į riboto dydžio erdvę išprovokuoja nereikalingą įtampą.

Milžiniška duomenų saugykla

Užtat Šveicarijoje įrengtas kitas įspūdingas bunkerių kompleksas, kuriame psichologinių problemų dažniausiai nekyla. Mat čia dirba labai nedaug žmonių – daugiausia uždaras patalpas ir taip mėgstančių informacinių technologijų specialistų.

Jie saugo ne tūkstančius žmonių, o jų duomenis – Šveicarijos Alpėse, Berno kantone, tiesiog kalne įrengta milžiniška duomenų saugykla, pavadinta šveicariškuoju Fort Noksu.

Jei kada nors pasaulyje įvyktų milžiniška kibernetinė katastrofa ar net karas, kurio metu būtų prarasti visi iki tol turėti duomenys, šveicariškajame Fort Nokse rastumėte originalus. Žinoma, ne už dyką.

Bunkerių kultūra šveicarams atrodo savaime suprantama net ir dabar, kai dalis požeminių betoninių slėptuvių pagal paskirtį nenaudojamos.

Dalis jų paversta muziejais, kurie bet kada vėl gali virsti karo paskirties bunkeriais.

Kino teatrai, sporto salės ir stadionai ir netgi Pasaulio ekonomikos forumo Kongresų rūmai Davose – visi jie turi gerai įrengtus mažesnius bunkerius, kuriuose telpa nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių asmenų.

Tokių didesnių statinių šalyje yra apie 5 tūkst., o juose sutilptų apie 1,1 milijono žmonių.

Puiki vieta laikyti vyną

Vis dėlto populiariausios Šveicarijoje yra slėptuvės, įrengtos po asmeniniais gyvenamaisiais namais ar nedideliais daugiabučiais. Pavojaus atveju būtent ten skubėtų apie 7,5 milijono šveicarų.

Mažo Alpių kurortinio miestelio Davoso gyventoja Barbara Pelli gyvena dvidešimties butų keturaukščiame name, statytame prieš ketvirtį amžiaus.

Ji pakvietė mane apsilankyti maždaug 60-ies kvadratinių metrų bunkeryje, esančiame apie šešis metrus po žeme.

„Iš viso mūsų name gyvena apie 50 žmonių – suaugusiųjų ir vaikų. Kiekviena šeima turi asmeninę bunkerio dalį, kuri dabar atitverta lengva medinių lentelių konstrukcija.

Kilus bėdai tas lenteles būtų galima panaudoti kaip malkas šildymui. O dabar kiekvienas mūsų savo sekcijoje laikome įvairiausius daiktus – slides, dviračius, vyno atsargas. Bunkeris vėsus, tad vynui ir šampanui jis itin tinka“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo B.Pelli.

Bunkerio lubos ir sienos – mažiausiai 40 centimetrų storio. Pagrindinės durys sveria apie 1,5 tonos ir yra bent 20 cm storio.

Slėptuvėje įrengtos dvi dušo kabinos ir du tualetai.

„Ventiliacijos sistema mūsų bunkeryje neseniai buvo pakeista jau trečią kartą.

Dabar mums buvo pranešta, kad tai – ne paprasta gryno oro tiekimo sistema, o specialiais papildomais filtrais apsaugosianti nuo galimos dujų atakos.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(53)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(52)
Komentarai (9)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vytas Rudavičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
26(0)
20(1)
18(0)
16(2)
15(1)
14(0)
13(0)
10(0)
10(9)
Savaitės
107(14)
92(2)
76(0)
70(6)
Mėnesio
153(0)
133(27)
125(0)
111(5)
110(0)