Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

Ukrainiečių žvalgybininkas atvirai apie karo kasdienybę: kaip kovojama, kokie naudojami ginklai, kokia vietinių gyventojų reakcija

2015-09-10 (0) Rekomenduoja   (100) Perskaitymai (2747)
    Share

Leidinio „Gordon“ žurnalistė Natalija Dvalin kalbino ukrainiečių žvalgybos-diversinės grupės karį, kuris papasakojo apie marodieriavimą, karo kasdienybę ir „prišiktas“ rytų Ukrainos gyventojų galvas.

Šių metų vasarą, po metų fronte, grįžo į Kijevą – gydosi patirtą sužeidimą. Kalbėdamas „Gordon“ pripažino, kad iš pradžių nepalaikė Maidano, manė, kad tai „išprovokuota kampanija“ ir „politinių klanų kova“, nors pats reguliariai vaikščiojo į protestus, suteikdavo pagalbą tiek protesto akcijos dalyviams, tiek VRM pareigūnams. „Mano požiūris paprastas. Nori pokyčių? Eik pats ir pakeisk“, – interviu „Gordon“ leidiniui pasakojo vyras, prašęs neminėti jo vardo ir kitų detalių, kurios galėtų padėti jį atpažinti – jis dar žadėjo grįžti į frontą.

Apie karo baimę

Pats baisiausias ginklas – minosvaidis. Jis apdovanotas snaiperio tikslumu, teisingai nusitaikius galima iš penkių kilometrų pataikyti į namo kaminą. „Gradai“ gąsdina tik savo švilpesiu, jie krinta chaotiškai, o štai mina, jau nesvarbu, 120-oji ar 82-oji (milimetrais, – red. past.)… Mina – tai 16 kilogramų taip vadinamojo trapaus metalo, kuris smūgio metu subyra į tūkstančius mažyčių skeveldrų 300 metrų spinduliu. Aš mačiau, ką skeveldros daro su žmonėmis, tai labai baisu. Mano bendražygiui išrovė penkis centimetrus dubens arterijos, plius dar 12 skeveldrų įstrigo kūne. Jis išgyveno, tačiau žuvo du mūsiškiai, o dar 15 buvo sužeista.

Ypač baisu atsistoti ant priešpėstinės minos, ją dar „žiedlapiu“ vadina. Užmynei ir koją iki bato nutraukia. Žiedlapius dažniausiai išmėto „gradais“. Vizualiai atskirti, kur jie mėtosi praktiškai neįmanoma, čia jau pasiseks arba ne.

Apie pirmąjį nužudytąjį

Iki karo niekada nežudžiau, o čia ir sušaudydavau, ir pjoviau. Knygose rašo ir kine rodo, kad po to kyla vertybių perkainojimas ir sąmonės perversmas vyksta. Melas, su manimi to nebuvo, nors mačiau vaikinų, kuriuos palauždavo. Jie užsidarydavo savyje, pasireikšdavo nekontroliuojamos agresijos proveržiai. Juos ištraukdavo pokalbiais. Kartais iškart pavykdavo, kartais prireikdavo ilgai ieškoti prieigos prie žmogaus. Buvo klinikiniai atvejai, tuomet nuveždavo pas psichologą, kuris jį nurašydavo: „Viskas, ne karys“. Paprasčiausiai reikia tvirtai ir aiškiai suvokti, kodėl visa tai darai: mes esame kare, priešą reikia žudyti. Aš suprantu ir todėl esu pasiruošęs tai daryti.

Pirmą sykį užmušiau separą (separatistą, - red. past.) žvalgyboje, kai mes priešo teritoriją „čiupinėjome“. Atvažiavome, paslėpėme mašiną, praėjome 10 kilometrų pėsčiomis, sulaukėme vakaro ir palaipsniui judėjome laukais. Judėjome lėtai, nes visur signalinės raketos arba minos išstatytos, žingsnis po žingsnio, nuo pirštų galiukų ant pėdos, korpusu aukštyn-žemyn, kitaip nepastebėsi pratemptos vielos. Dažniausiai, mes jau žinome, kur yra tikimybė praeiti, o kur ne.

Susidūrėme su slapuku – maža priešininko grupe, jų žvalgybininkai taip pat išėjo apsižiūrėti. Jų trys, mūsų – du. Mes juos nuo vakaro stebėjome, sulaukėme, kai vienas iš jų apleido užmaskuotą poziciją (nors tai prieštarauja taisyklėms) ir nuėjo „didelio reikalo“. Mes jį ten tiesiog sušaudėme iš automato, o į slėptuvę granatą įmetėme.

Dar buvo atvejis, kai mes tiesiog į priešo apkasus užėjome apsimetę separų grupe: ir drabužiai, ir skiriamieji ženklai ant mūsų buvo jų. Reikėjo pašalinti dvi priešo minosvaidininkų grupes. Mūsų buvo aštuoniese. 16 smogikų mes sunaikinome, o kiek susprogdinome, net ir neskaičiavom.

Kaip sunaikinom? Naudojom arba peilį arba paprasčiausią pianino stygą: prie abiejų galų pritvirtiname po pagalį, iš galo ant priešo kaklo užmeti kilpą ir staigiu judesiu perpjauni arteriją.

Apie marodierius, kontrabandą ir savanorių pagalbininkų „durstymą“

Buvo pas mus ir keletas marodieriavimo atvejų, tačiau žiauriai persekiojami vidinės tvarkos. Paties grobstymo atvejų aš nemačiau, tačiau rezultatus stebėjau. Dešimt mūsiškių „supsichavo“, nuvažiavo į kaimą, užėjo į namą ir paėmė sau daiktus. Civiliai tuoj pat pranešė vadams, tie surengė patikrą, daiktus grąžino, karius nubaudė. Yra žmonės, kurie realiai kariauja, ir yra tie, kas atvažiavo į karą prasigyventi.

Ir kontrabandą mes stabdėme. Pats stambiausias laimikis – trys sunkvežimiai ginklų ir amunicijos už milijonus grivinų. Mes gavome operatyvinės informacijos ir sustabdėme tą koloną, vykstančią iš antiteroristinės operacijos (ATO) zonos į Kijevo sritį. Ginklus išvežti nesunku, deja, tuo užsiima ir reguliarioji kariuomenė, ir savanorių batalionai. Veža visi ir viską: perparduoda, sau pasilieka, broliui-kūmui išdalina. Man kyšių nesiūlė, kad akis į kontrabandą užmerkčiau. Nėra prasmės. Aš nei sau, nei kam nors kitam iš ATO ginklų nevežiau. Negalima vežti namo to, kuo žudai karo metu.

Yra kariai, kurie apgaudinėja ir savanorius-pagalbininkus. Pavyzdžiui, praneša: tariamai, man priešakinėse linijose reikia to ir to. Savanoriai atsiunčia, jis fotografuoja ir atsiunčia nuotrauka: žiūrėkit, gavau, ačiū. O vėliau perparduoda atsiųstus daiktus per trečiuosius asmenis. Ir apskritai, kare, kaip ir užnugaryje, pilna gyvulių, girtuoklių, vagių ir apgavikų.

Apie čečėnus ir „pasiklydusius“ rusus

Kare porą kartų susidūriau su čečėnais. Tuos, kurie separų pusėje kovoja, negerbia netgi Čečėnijoje, jie – atliekos. Su mumis taip pat čečėnai kariauja, tačiau jie yra už laisvą Ičkeriją, iš užsienio atvykę, kad palaikytų Ukrainos liaudį, labai išsilavinę, gudrūs, su jais malonu patylėti.

Porą sykių mes su vaikinais sučiupome „pasiklydusius“ rusų kontraktininkus (taip vadinami Rusijos kariuomenėje tarnaujantys profesionalūs kariai, dirbantys pagal kontraktą, – red. past.). Vienam iš jų buvo 39 metai, profesionalus karys iš Rostovo srities, atsivilko į Ukrainą įsakytas. Sužinojome visą mums reikalingą informaciją ir perdavėme jį kontržvalgybai.

Mes vakarais žinote kuo užsiimdavome? Klausydavome „SeparFM“: sukinėjam raciją, surandam priešišką bangą, kuria smogikai kalbasi, ir keiksmažodžiais juos užverčiame. Kai kurie kariai mėnesių mėnesius taip bendravo.

Apie vietinius Donbase

Mes vienareikšmiškai pralaimėjome informacinį karą. Netgi išlaisvintose teritorijose pas civilius smegenys „prišiktos“ tiek, kad psichiatro reikia. „DLR“ ir „LLR“, kaip vėžio auglys, įsisiurbė į daugelio Donbaso gyventojų sąmonę, nors 70 proc. iš jų kovoja ne dėl idėjos, o dėl pinigų.

Visko būdavo, vietiniai spjaudė mums po kojomis, rėkė: „Chunta, nach… iš mūsų žemės!“. Teko vieną mažorą ant žemės žvaigždute paguldyti ir paaiškinti, kad išsidirbinėti prieš mergiotes negražu. Buvo idiotas iš „DLR“, prisigėrė ir užmigo separų poste. Aš jį surišau, paėmiau ginklus, jis per tris valandas pas mane mašinoje išsimiegojo ir pradėjo kliedėti: „Donbasas jus maitina, Novorosija – istorinis pavadinimas, jam 300 metų, o tu, gando…, atėjai į mano žemę“. Tokia košė pas 80 proc. liaudies.

Mano mašina ir du snaiperio šautuvai sudegė. Patekome į zenitinio įrenginio apšaudymą, išgirdau charakteringą garsą, pamačiau žymę danguje (sprogmuo iki 9 sekundžių skrenda), greitai užmyniau stabdžius ir šokau iš mašinos likus sekundei iki pirmojo sprogmens pasirodymo. Instinktai suveikė, nors šovė tiesiai į mano mašiną. Manau, kad kažkur greta ugnies koreguotojas sėdėjo, iš vietinių gyventojų.

Taikūs gyventojai ne sykį perduodavo informaciją apie mūsų judėjimą. Išvažiuoji ryte kolonoje, o pakeliui vietiniai stovi ir tuoj pat kažkaip mobiliu skambina. Ir ką daryti, neduosi gi kiekvienam į veidą? Mes keletą tokių artilerijos ugnies koreguotojų sulaikėme į rūsį, pakalbėjome, jie išdavė visą grandinę: kam ir kodėl skambino. Vėliau atiduodavome juos kontržvalgybai, ką su jais darė, nežinau.

Apie tai, kodėl grįžta į ATO

Kodėl, nepaisant visko, grįžtu į ATO? Dėl savęs, juk ne kiekvienam vyrui tenka garbė ginti Tėvynę. Nes nemėgstu neužbaigtų darbų, nesugebėsiu sėdėti ant sofos ir kritikuoti. Kuo nors nepatenkintas? Eik ir ištaisyk pats! Jeigu kiekvienas taip svarstyti: svarbiausia, kad manęs ir artimųjų neliestų, – mes jau dabar turėtume Charkovo ir Odesos „liaudies respublikas“.

Mane artimieji atkalbinėjo: „Kam tu vėl važiuoji, neprisikariavai?“. O aš bendražygių pasiilgau, ten tikra vienybė ir brolija. Vakarais sėdėti, arbatą gerti, kalbėtis… Ten tikri žmonės, užnugaryje tokių maža.

Jeigu tokie, kaip aš, apsisuks ir grįš namo ant sofos, nieko gero tai niekam neduotų. Politinė viršūnėlė jau savo karą vysto, kiekvienas už save kovoja ir Ukrainą į dalis pjausto. Aš springsiu krauju, tačiau ATO pasiliksiu. Kovosiu už savo žemės gabalėlį sūriuose apkasuose su viltimi, kad man atsiųs kulkų. Jeigu neduos amunicijos, sukaupsiu drąsą, vėl nuvyksiu į priešo teritoriją, nu...siu amunicijos ir atsišaudysiu. Iki paskutinio. Nes jeigu atiduosime pozicijas, tai dėl ko paskutinius pusantrų metų buvome, dėl ko tiek daug vyrukų atgulė?

Verta skaityti! Verta skaityti!
(107)
Neverta skaityti!
(7)
Reitingas
(100)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
22(0)
19(0)
18(0)
17(0)
15(3)
14(1)
12(0)
10(0)
Savaitės
111(24)
98(0)
74(0)
71(8)
63(0)
Mėnesio
151(47)
145(15)
116(0)
111(0)
98(0)