Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

Nejaugi negana sumaišties: ko Rusijai vėl prireikė Afganistane?

2017-05-11 (0) Rekomenduoja   (8) Perskaitymai (1323)
    Share

Rusija vėl gręžiasi į pagrindiniu mūšio lauku Šaltojo karo metais tapusį Afganistaną – valstybę, kurioje, kovodami su JAV remiamais modžahedais, galvas paguldė bemaž 15 tūkst. Raudonosios armijos karių.

Žvelgiant į nūnai pasaulį krečiančius ginkluotus išpuolius ir konfliktus galima laisvai pamiršti, kad Šaltasis karas jau kadaise baigėsi. Ypač šį faktą gožia Afganistane – pagrindiniame to karo mūšio lauke – pastaruoju metu susiklosčiusi situacija. Būtent ši valstybė vėl tapo Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomo spaudimo taikiniu, rašo haaretz.com.

Nors Kremlius kategoriškai neigia, atsakingi JAV ginkluotųjų pajėgų pareigūnai ir toliau kaltina Rusiją parama Talibano režimui, kuri gali būti teikiama ne tik ginklais, bet ir piniginėmis lėšomis.

Tuo pačiu metu Rusija, kaip aiškėja, stengiasi rasti bendrą kalbą su įtakingais Afganistano piliečiais ir nors ne atvirai, tačiau neabejotinai kritiškai vertina šalyje vykdomą NATO misiją, be to, skatina derybas, kurių tikslas – pasiekti taikių susitarimų.

Kokių interesų Maskva gali turėti Afganistane – šalyje, kurioje teko kovoti nuožmų ir pačiai Rusijai pragaištingą dešimtmetį užsitęsusį karą? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia įdėmiau panagrinėti pastarąją Maskvos intervenciją į šią šalį.

Istorija

Maskvos sprendimas įsikišti į sienos su jūra neturinčios Vidurinės Azijos šalies reikalus daro pakartotinio žvalgymosi įspūdį. Sovietų Sąjungos pajėgos paliko Afganistaną po žeminančio 1989 metais patirto pralaimėjimo. Taip baigėsi 15 tūkst. komunizmo vardan kovojusių Raudonosios armijos karių gyvybių pareikalavęs karas su JAV remiamais modžahedų sukilėliais.

Kovos gerokai nualino Afganistaną: ženkliai sumažėjo šalies populiacija, didžiulį nuosmukį patyrė žemės ūkis, be to, prasidėjo iki šiol šalį smukdanti pabėgėlių krizė. Sovietų invazija paprastai vertinama kaip lig šiol Afganistaną siaubiančių žiaurumų ir chaoso eros pradžia – anot vietinių, akstinu, paskatinusiu „keturiasdešimt metų trunkantį karą“.

Nors po Antrojo pasaulinio karo tiek Rusijoje, tiek buvusiose sovietinėse respublikose buvo su užmoju statomi sovietų pergalę menantys paminklai ir degamos amžinosios ugnys, Afganistano karą primenančių ženklų, galima sakyti, nėra.

Iš Afganistano grįžę karo veteranai buvo sutikti ne su didvyrių vertu pasveikinimu, o šaltai ir abejingai, kadangi į žygius Afganistane buvo žvelgiama kaip į kažką gėdingo.

Kasmet Maskvoje rengiamame Pergalės dienos parade Rusijos prezidentas V. Putinas taria pagiriamuosius žodžius ir aukština karinę šalies galią. Raudonojoje aikštėje vykstančiose Pergalės dienos iškilmėse visada dalyvauja Antrojo pasaulinio karo veteranai su šeimomis. Tačiau Afganistano karo dalyviai, kurie Rusijoje vadinami „afgancais“, nors dar tikrai nėra seni, niekada nekviečiami į jokį visai šaliai reikšmingą renginį.

Visą NATO vadovaujamą Afganistane vykusį karą Rusija apdairiai, bet labai atidžiai stebėjo iš Kabulo. Didžiulėje Rusijos ambasadoje (įkurtoje ten pat, kur ir buvusi sovietų ambasada) dirbo visas būrys rusų. Jie net išmoko labiausiai šalyje paplitusias dari ir puštunų (afganų) kalbas ir, reikia pasakyti, jautėsi laisviau nei daugelis misiją Afganistane vykdžiusių užsieniečių.

Užsitikrinę kiek mažesnę apsaugą nei kolegos iš JAV ar Didžiosios Britanijos, Rusijos ambasados darbuotojai dažnai persikeldavo į Afganistaną su šeimomis, nors kiti jokiu būdu to nedarydavo.

Iki pat oficialios NATO kovų Afganistane pabaigos 2014 metų gruodį Rusija leido vykdyti mirtino pavojaus nekeliančius karinius veiksmus, bet tuo jos indėlis į misiją ir apsiribojo: jokios pagalbos, susijusios su mokymais ar vadovavimu Rusija neteikė.

Dabartis

Rusija nuo seno laikosi nuomonės, kad nestabilumas Afganistane kelia grėsmę gimtojoje šalyje. Šiaurėje Afganistanas ribojasi su buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis – Turkmėnija, Uzbekija ir Tadžikija. Dabar daugelis šių valstybių gyventojų – musulmonai. Didžiulė Maskvos įtaka jose iki šiol juntama.

Rusijos baimė, susijusi su vadinamosios „Islamo valstybės“ veiksmais, sustiprinta didėjančio heroino vartotojų būrio keliamos ŽIV epidemijos grėsmės, verčia Maskvą būti budriai ir į situaciją Afganistane žiūrėti labai rimtai (juk Afganistane pagaminama maždaug 90 proc. viso pasaulyje cirkuliuojančio opijaus, iš kurio gaminamas heroinas).

Praeitą savaitę įvykęs buvusio Afganistano lyderio Hamido Karzai‘aus vizitas į Rusijos sostinę atkreipė pakankamą kai kurių diplomatų dėmesį. Kai kurie Rusijos diplomatinio korpuso atstovai mano, kad svečio susitikimas su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu buvo visiškai nebūtinas ir net nepageidautinas.

Nepaisant plačiai sklindančių gandų, kad H. Karzai‘us siekia grįžti į šalies prezidento postą, kuris jam priklausė 2004–2014 metais, šiuo metu jokių oficialių pareigų Afganistano vyriausybėje jis neužima, be to, tvirtino į jas ir nepretenduosiąs. Kad ir kaip būtų, jis ir toliau gyvena diplomatinėje Kabulo širdyje, netoli ilgus metus jo paties namais buvusios prezidento rezidencijos.

H. Karzai‘us ne kartą buvo kaltintas bandymu pakenkti dabartinei šalies vyriausybei, vadovaujamai Ashrafo Ghani, vis dažniau pripažįstamo per silpnu veiksmingai valdžiai užtikrinti: juk didelė dalis Afganistano šiuo metu yra kontroliuojama Talibano. Šalyje iki šiol dislokuota 13 tūkst. NATO karių, kurių misija – vesti Afganistano partnerių mokymus ir teikti jiems pagalbą, bet ne kovoti.

Rusijos santykiai su Vašingtonu ir Europos Sąjunga yra kaip niekad pašliję, o pakartotinis Maskvos pasirodymas sprendžiant Afganistano reikalus tik dar labiau suerzins amerikiečius. Bent taip mano Ghulamas Jalalas, vadovaujantis Maskvoje veikiančiam imigrantų iš Afganistano centrui.

„Tai senos šachmatų partijos tąsa. Amerikiečiai pradėjo kelti sumaištį Sirijoje, todėl rusai mėgins įsikišti į Afganistano reikalus“, – sakė Gh. Jalalas.

Jo vadovaujamos nevyriausybinės organizacijos žinioje – daugiau nei 10 tūkst. iš Afganistano kilusių piliečių bendruomenė. Daugelis bendruomenės narių prieglobstį Maskvoje gavo paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje, kai Afganistane kilo pilietinis karas.

Mažiau nei prieš porą metų Rusijai įsivėlus į karą Sirijoje, ženkliai sustiprėjo prezidento Basharo al Assado vykdoma šalies kontrolė, nors JAV palaipsniui ir didina savo įtaką. JAV pastaruoju metu išplėtė šiaurinėje Sirijos dalyje esančią savo oro operacijų bazę. Joje dislokuoti šimtai JAV karių.

Reaguodamas į B. al Assado pajėgų surengtą cheminio ginklo ataką, JAV prezidentas Donaldas Trumpas įsakė paleisti į Sirijos oro operacijų bazę nukreiptas 59 sparnuotąsias raketas „Tomahawk“. Šie veiksmai sužlugdė paskutines viltis, kad tarp Rusijos ir JAV galėtų pagaliau nuslūgti įtampa.

Rusija, savo ruožtu, net tris kartus rengė derybas, kurių tikslas – paskatinti taiką tarp Afganistano vyriausybės ir Talibano. Reikia pasakyti, kad derybų dalyvių sąrašas buvo sudaromas labai skrupulingai. Į pirmą turą buvo pakviestos Kinija ir Pakistanas, bet ne Afganistanas. Kabulas dalyvavo tik antrame ture, o JAV galų gale buvo nutarta pakviesti tik į trečią derybų turą, tačiau kvietimo amerikiečiai atsisakė.

Trečias derybų turas vyko netrukus po to, kai balandžio viduryje JAV numetė nebranduolinę „visų bombų motiną“ (MOAB) ant „Islamo valstybės“ užimtų pozicijų.

Ateitis

Jei Afganistane pavyks užtikrinti Vašingtono taip uoliai ir, deja, nesėkmingai ne kartą siektą taiką, Rusija galės manyti, kad pasiekė vertingą pergalė, kurios reikšmė tikrai daugeriopa.

Visų pirma, taikos derybos būtų atsilyginimas amerikiečiams už jų indėlį į triuškinantį Maskvos Afganistane patirtą pralaimėjimą.

Antra, bet kuriuo pasiektu susitarimu Maskva galėtų papildyti gausėjantį pasiekimų užsienio politikos srityje aruodą. V. Putinas tokią galimybę vertina labai palankiai, mat jam būtina išlaikyti valdžią, nepaisant įvairiose šalies vietose kylančių protestų prieš korumpuotų aukšto rango pareigūnų savivalę.

Praeitą mėnesį nepriklausoma Rusijos apklausų ir sociologinių tyrimų organizacija „Levada Center“ paskelbė duomenis, rodančius, kad daugelis nuomonių apklausoje dalyvavusių rusų mano, jog didžiausias V. Putino koziris – pasiekimai ginklavimosi ir užsienio politikos srityse. Galima priminti, kad prieš dešimtmetį daugiausia teigiamų vertinimų sulaukė jo, kaip puikaus ekonomisto, gebėjimai.

Ir pagaliau trečia, Maskvai tarpininkaujant pasiekta taika gali padėti užtikrinti, ar bent suteikti viltį, kad pavyks sulaukti atokvėpio po šitiek metų įtemptos ir vis prasčiau suvaldomos situacijos.

Praeitą savaitę JAV jūrų pėstininkai vėl įžengė į Helmandą. Tai vietovė, kurioje sukoncentruotos nuožmiausios prieš Talibaną nusiteikusios jėgos. Po neseniai NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pasakyto teiginio, kad Aljansas svarsto galimybę didinti Afganistane dislokuotas pajėgas, susidaro įspūdis, kad istorija kartojasi.

Karą su sovietais afganistaniečiai dažnai vertina žiūrėdami pro rožinius akinius ir pabrėžia, kokią patvarią infrastruktūrą, palyginti su NATO, sovietams pavyko sukurti. Taigi, klausimas, ar vienas deja vu pakeis kitą, kol kas atviras.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(10)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(8)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
85(0)
65(7)
43(0)
30(0)
29(7)
28(0)
19(0)
17(0)
16(2)
14(0)
Savaitės
133(0)
108(0)
74(2)
Mėnesio
151(27)
133(0)
111(1)
108(0)
108(2)