Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

30 Nobelio premijos laureatų ir daugiau nei 3 000 kitų mokslininkų parašė atvirą laišką apie katastrofiško karo grėsmę ir siūlo savo sprendimą

2017-06-14 (1) Rekomenduoja   (28) Perskaitymai (1929)
    Share

Nors daugelis žmonių išgyvena dėl visokių grėsmių – terorizmo, kibernetinių atakų ar ekonominių krizių, o lietuviai dar ir dėl nesaugios Astravo atominės elektrinės – branduoliniai ginklai vis dar yra didžiausia grėsmė žmonijai. Šį mėnesį daugumos Jungtinių Tautų šalių delegatai rinksis Niujorke svarstyti branduolinių ginklų draudimo, o 30 Nobelio premijos laureatų ir daugiau nei 3 000 kitų mokslininkų iš 84 šalių pasirašė atvirą laišką, reikalaujantį tokio draudimo. Kodėl?

Mokslininkai skaičiuoja tikimybes, megatonas ir branduolinio smūgio poveikį, todėl jie mato branduolinę situaciją skirtingai nei daugelis politikų. Iš žiniasklaidos galima susidaryti nuomonę, kad Šaltojo karo grėsmė pasibaigė ir kad tikimiausia grėsmė kai kam žūti nuo branduolinio ginklo kyla iš Irano, Šiaurės Korėjos ar teroristų, nors nei Iranas, nei teroristai kol kas tokių ginklų neturi, o Šiaurės Korėja neturi priemonių tokius ginklus paskleisti. Tad tos grėsmės tarsi ir nėra.

Bet moksliniai tyrimai rodo, kad branduolinis karas tarp supervalstybių gali pražudyti šimtus ar tūkstančius kartų daugiau žmonių nei jų žuvo Hirosimoje, o tikimybė jam kilti nėra šimtus kartų sumažėjusi, todėl statistikos dėsniai sako, kad branduolinis scenarijus žūti yra tikimiausias.

Kodėl branduolinis karas tarp supervalstybių toks rizikingas? Pirmiausia todėl, kad šios valstybės turi daugiau nei 14 000 branduolinių bombų, kai kurios yra šimtus kartų galingesnės už numestas ant Japonijos arba kurias turi Šiaurės Korėja. Daugiau nei 90 proc. jų turi Rusija ir JAV, kurios yra paruošusios jas paleisti į bet kurį Žemės tašką per kelias minutes nuo įsakymo. 1979 metų JAV vyriausybės pranešime sakoma, kad branduolinis karas pražudytų nuo 28 iki 88 proc. amerikiečių ir nuo 22 iki 50 proc. buvusios Sovietų Sąjungos žmonių.

Bet toks įvertinimas buvo prieš branduolinės žiemos supratimą praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Branduolinis karas gresia ne tik miestų sunaikinimu. Mokslininkai suprato, kad, nepaisant to, kokie miestai būtų sudeginti, milžiniškas dūmų ir dulkių kiekis apjuostų Žemės rutulį, neleisdamas prasiskverbti saulės spinduliams ir vasaras paverstų žiemomis. Skaičiavimai parodė, kad klimatas JAV, Europoje, Rusijoje ir Kinijoje pirmąsias dvi vasaras gali atšalti apie dvidešimt laipsnių ar daugiau ir maždaug pusę tiek visą sekantį dešimtmetį. Iki nulio laipsnių nukritusi temperatūra sunaikintų žemės ūkį. Sunku numatyti, kas atsitiktų, jeigu tūkstančiai didžiausių Žemės miestų būtų paversti griuvėsiais ir sužlugtų globali infrastruktūra, liktų badauti ir šalti nedidelė likusi gyva žmonijos dalis bei kovoti dėl maisto su ginkluotomis gaujomis.

Žinoma, apie branduolinę žiemą yra daug spėlionių, nes žmonija tokios dar nematė. Neaišku, kiek dūmų ir dulkių pakiltų į atmosferą, į kokį aukštį pakiltų, nes nuo to priklausytų žiemos atšiaurumas ir trukmė. Todėl neaišku, kiek žmonių išgyventų net atokiose nuo miestų vietovėse. Net jei viena iš supervalstybių visu savo branduoliniu arsenalu smogtų kitai be jokių pastarosios atsakomųjų veiksmų, branduolinė žiema sunaikintų ir atakuojančią šalį. Tyrimai rodo, kad net ribotas apsikeitimais branduoliniais smūgiais tarp Indijos ir Pakistano sukeltų klimato atšalimą ir žemės ūkio sunaikinimą, dėl kurio trūktų maisto iki 2 milijardų žmonių, daugiausia kitų šalių.

Tai, kad branduolinės valstybės (ypač Rusija) grasina panaudoti branduolinį ginklą, statydamos į mirtiną pavojų kitas šalis, neatsiklausdamos jų, nebranduolinėms šalims kelia siaubą. Jį dar padidina daugybė atsitiktinių klaidų ir nesusipratimų, dėl kurių atominis pasaulio laikrodis rodo vos keletą minučių iki vidurnakčio (iki katastrofos). Todėl daugelio nebranduolinių šalių vadovai sunerimę, kad jų šalys, kurios niekam negrasina, gali būti sunaikintos dėl banalių dalykų, pavyzdžiui, branduolinės šalies ankstyvojo įspėjimo sistemos sugedimo arba žmogaus klaidos.

Dėl šių nuogąstavimų 185 nebranduolinės šalys 1970 metais pasirašė branduolinių ginklų neplatinimo sutartį, pažadėję nekurti branduolinių ginklų už branduolinių šalių pažadą palaipsniui vykdyti branduolinį nusiginklavimą esant griežtai tarptautinei priežiūrai. Beveik po 50 metų pasirodė, kad nebranduolinės šalys buvo apgautos. Vietoj nusiginklavimo, Rusija ir JAV neseniai paskelbė apie dideles investicijas naujų branduolinių ginklų kūrimui. Rusija neseniai gyrėsi kurianti kobaltu prisodrintą pasaulio pabaigos bombą, o JAV planuoja skirti trilijoną dolerių daugumos savo branduolinių ginklų pakeitimui naujais ir efektyvesniais pirmajam smūgiui.

Dar daugiau, Indijai, Pakistanui ir Izraeliui tyliai buvo leista prisijungti prie branduolinių šalių klubo. Atvirą laišką pasirašęs buvęs JAV gynybos sekretorius Williamas J.Perry sakė: „Aš manau, kad branduolinės katastrofos tikimybė dabar yra didesnė, nei buvo Šaltojo karo metais.“

Šis nebranduolinių šalių nusivylimas paskatino 123 iš jų imtis iniciatyvos Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje, kurioje branduolinės šalys neturi veto teisės. 2016 metų gale jos balsavo dėl branduolinių ginklų uždraudimo derybų šią vasarą. Bet derybos neįtikintų branduolinių šalių kitą rytą sunaikinti savo branduolinius ginklus, todėl kokia jų nauda?

Kai kurių šalių, kurios sudaro pasaulio gyventojų mažumą, vadovai yra suirzę, kad mažos šalys priešinasi jų „teisei“ branduoliniais ginklais sunaikinti gyvybę Žemėje. Tokia mažųjų politika turi precedentą. Pavyzdžiui, Pietų Afrikoje valdančioji apartheido mažuma pasidavė tik spaudžiant gyventojų daugumai, Lietuvoje komunistai užleido valdžią tik spaudžiant Sąjūdžio sukeltoms masėms. Panašiai branduolinius ginklus valdanti mažuma neatiduos jų savo iniciatyva, bet tai gali įvykti spaudžiant daugumos šalių piliečiams.

Branduolinių ginklų draudimo gynėjai yra įkvėpti 1997 metų Otavos žemės minų draudimo sutarties. Nors supervalstybės jos dar nepasirašė, ji sukūrė pakankamai gėdos, todėl daugelis žmonių žemės minas sieja ne su nacionaliniu saugumu, bet su vaizdais vaikų, kurie žaisdami taikos metu neteko kojų. Dėl šios gėdos minų gamintojai dvigubai sumažino jų gamybą. 2014 metais Pentagonas paskelbė, kad draudžia žemės minų naudojimą už Korėjos pusiasalio ribų. Šiuo metu žemės minų rinka praktiškai žlugusi.

Nebranduolinės šalys tikisi, kad branduolinių ginklų sutartis panašiai pasmerks gėdai branduolinius ginklus, įtikindama jų šeimininkus, kad jie yra mažiau saugūs, turėdami daugiau ginklų – net jei jie yra jų pačių. Jeigu taip atsitiks, padidės tikimybė, kad branduolinės šalys sumažins savo branduolinius arsenalus iki minimumo, reikalingo efektyviam agresyvių šalių atbaidymui ir padarys pasaulį saugesnį.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(30)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(28)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Jonas Grigas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
56(0)
41(4)
38(1)
29(0)
16(0)
16(1)
14(8)
Savaitės
140(25)
86(0)
73(3)
69(9)
61(5)
Mėnesio
140(25)
118(17)
114(15)
109(10)