Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

Legenda apie „baltąsias pėdkelnes“: paslaptingų snaiperių iš Baltijos šalių bijojo visas Kaukazas

2017-10-26 (0) Rekomenduoja   (9) Perskaitymai (3150)
    Share

1992-ųjų rudenį, prasidėjus karui Abchazijos regione, Kaukaze ėmė rastis vadinamosios „baltosios pėdkelnės“ – paslaptingos, jokiomis priemonėmis nesučiumpamos, be to, neįtikėtinai žiaurios snaiperės iš Baltijos šalių.

Didžiausia menamo jų siautėjimo kulminacija, žinoma, reikėtų laikyti kiek vėlesnius – Čečėnijos karo laikus. Demobilizuotasis, nematęs ir nenudobęs baltomis pėdkelnėmis mūvinčios snaiperės, neturėjo teisės nė vyru vadintis. Ką gi jis tokiu atveju apskritai matė?

Tad kas gi jos? Kokios priežastys ir kokie keliai nuo atšiaurios Baltijos krantų atvedė jas į pietinius kraštus, klausia svetainėje ekhokavkaza.com skelbiamos publikacijos autorius Aleksandras Čerkasovas.

Ko gero, įsimintiniausias epizodas, per kurį buvo paminėta iš Baltijos šalies atklydusi snaiperė, įvyko per 1994 m. gruodžio 31 d. radijo ryšiu vykusį pokalbį tarp Čečėnijos pajėgų vado ir į Grozną įžengusios 131-osios Maikopo brigados karininko. Pastarasis gana entuziastingai, nevengdamas kraugeriškų detalių, papasakojo, kaip kovų įkarštyje buvo sučiupta ir nedelsiant nužudyta viena snaiperė.

Kiek vėliau valstybinės televizijos kanalais vienas po kito skelbiamuose propagandiniuose pranešimuose buvo kalbama ir apie neginčytinus snaiperių veikimo įrodymus. Ne, gyvų jų sučiupti nepavyko, tačiau konspiracinis butas su neva joms priklausiusiais daiktais – rastas.

Tiesa, neužilgo paaiškėjo, kad Grozno priemiestyje esančiame bute palikti daiktai priklausė maskvietėms žurnalistėms Irinai Dementjevai ir Galinai Kovalskai. Į snaiperes jos nė iš tolo nebūtų tikę: viena dėl amžiaus, kita – dėl regėjimo – G. Kovalska nešiojo neįsivaizduojamai stiprius akinius. Išėjo nei šis, nei tas, tačiau paneigti paskelbtų faktų niekas taip ir nesuskubo.

Iš to, ką pasakė 131-osios brigados karininkas – darbui su kariniu personalu vadovaujančio pareigūno pavaduotojas, – taip pat ne viskas pasirodė be priekaištų. Apie jo rūpinimąsi kariais nieko bloga pasakyti tarsi ir negalima (juk kai į Grozną įžengusi brigada buvo sunaikinta, ne kas kitas kaip jis sutelkė ir geležinkeliu išvedė nemenką dalį gyvų likusių karių).

Vis dėlto tada, kai užsiminė apie „baltąsias pėdkelnes“, jis akivaizdžiai kalbėjo kaip už politiką atsakingo vadovo pavaduotojas. Reikalas tas, kad į miestą įžygiavusi 131-oji brigada lig tol mūšiuose nedalyvavo. Taigi, tiesiog nebuvo susiklosčiusios aplinkybės, kuriomis būtų galima sučiupti snaiperę ir su ja susidoroti. Taip nebuvo, nes ir būti negalėjo.

Vis dėlto apie įvykį karininkas papasakojo anaiptol ne šiaip sau, o todėl, kad jis atrodė tarsi savaime suprantamas. Jis, žinoma, vylėsi, kad pašnekovas viską supras. Bet kodėl?

Kovos Čečėnijoje įsiplieskė dvejais metais vėliau nei Abchazijoje. Dabar jas bet kas pavadintų hibridiniu karu. Karu, kuriame faktiškai dalyvavo, bet oficialiai nefigūravo Rusijos kariai, o deklaruojamą karinę pagalbą respublikai visų pirma teikė Kaukazo tautų konfederacijos pajėgos, vadovaujamos Šamilio Basajevo, ir kazokų būriai.

Nors ir jiems nepavyko sučiupti nė vienos šviesiaplaukės baltomis pėdkelnėmis, kalbos apie šių kone mistinių būtybių kovos strategijas sklido nuolatos. Buvo pasakojama apie tai, kaip jos sužeisdavo karius, o tada užmušdavo suskubusius jiems į pagalbą, kaip taikydavosi į paslėpsnius, kad užkirstų kelią pačių drąsiausių karių giminės tęstinumui. Ir taip toliau, ir panašiai. Visas šias niekšybes jos, žinoma, krėtė kovodamos gruzinų pusėje.

Karas Abchazijoje baigėsi 1993 metų rudenį. Jo dalyviai – tiek rusai, tiek čečėnai – išsivažinėjo „žinodami“ apie paslaptingą raganų nuo Baltijos egzistavimą. Taigi, 1995-ųjų išvakarėse čečėnų vadui 131-osios brigados karininko pasakyti žodžiai, atrodytų, tikrai galėjo nuskambėti įtikinamai.

Ilgainiui prisiminimai apie tai, ko nebuvo, ėmė lietis ne tik iš lūpų į lūpas perduodamais pasakojimais, bet ir eilėmis. Verta prisiminti kad ir Vsevolodo Jemelino eilėraštį „Baladė apie baltąsias pėdkelnes“. Pasklidusios legendos „baltųjų pėdkelnių“ prototipą priartino prie egzotinio sutvėrimo, fantastikos meistrų, rašytojų brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių valia apsigyvenusio išgalvotos Arkanaro karalystės miške: tai naktimis klykianti paukštė, kurios niekas niekada nėra matęs, ir kurios matyti nevalia, nes paukštė ta – ne paprasta.

Ir vis dėlto kaip, kokių vėjų genama ši ne paprasta paukštė atklydo į Kaukazą?

Abchazijos karas prasidėjo 1992 metų rugpjūtį, praėjus kelioms savaitėms po konflikto Uždniestrėje išsprendimo. Kaip tik iš šios apskrities ir yra kildinami į Abchaziją atvykusių kazokų pulkai. Beje, kalbos apie Kišiniovo pusėje kovojusias snaiperes iš Baltijos šalių sklido ir tarp Tiraspolio separatistų. Tiesa, ir Uždniestrėje nė su viena realia – gyva ar mirusia – „baltųjų pėdkelnių“ atstove susidurta nebuvo.

Nepaisant to, iš čia atvykę kazokai ir kiti tikrai prisidėjo prie slaptosios žinios apie „baltųjų pėdkelnių“ egzistavimą skelbimo Kaukaze.

O kaip paslaptingosios snaiperės galėjo atsidurti Dniestro pakrantėse? Viskas, pasirodo, labai paprasta. Sužlugus 1991 metų rugpjūčio pučui, į Tiraspolį iš Vilniaus ir Rygos apdairiai persikėlė ten dislokuotų OMON dalinių vadai ir panašaus plauko viršininkai. Po sausio įvykių Vilniuje ir Rygoje susikaupė pernelyg daug klausimų, kuriuos jiems galėjo užduoti atsikūrusių nepriklausomų respublikų valdžia. Net Uždniestrės vidaus reikalų ministras, atsakingas ir už valstybės saugumo užtikrinimą, Vadimas Ševcovas (tas pats Vladimiras Antiufejevas) buvo atvykėlis iš Baltijos valstybės.

Galima tik priminti, kad pačios pirmosios kalbos apie piktavalius snaiperius ir snaiperes kaip tik ir susijusios su 1991-ųjų sausio mėnesiu, kai buvo šturmuotas Vilniaus televizijos bokštas. Apie snaiperių keliamą pavojų tuo metu postringavo ir pats Aleksandras Nevzorovas, tuo metu laikytas vienu žymiausių žurnalistų. Iš gerai apšviestos patalpos su mikrofonu rankoje į kamerą jis kalbėjo, kad visi be išimties atsidūrė siaubingame pavojuje, mat Baltijos šalių kovotojų gretose esama snaiperių, pamokas išėjusių biatlono trasose.

Estijoje – vienoje iš Baltijos šalių – iš tiesų veikė sporto centras, kurio trasose ir šaudyklose ištisus metus treniravosi biatlonininkai. Bėda tik ta, kad centras buvo visasąjunginio pavaldumo, o jame užsiiminėdavę sportininkai dažniausiai būdavo atvykėliai iš Rusijos, o ne tenykščiai gyventojai.

Tačiau realybė ir tai, apie ką visi žino, pasirodo, gali būti du visiškai skirtingi dalykai. Štai taip įvairiausių vadovus politikai pavaduojančių valdininkų pastangomis ne tik kuriamos, bet ir platinamos legendos – po Uždniestrę, Abchaziją, o vėliau – Čečėniją. Jų įtaiga kartais gali būti tokia stulbinanti, kad istorijos tampa labiau tikėtinos nei realybė.

Tik nereikia pamiršti, kad kai kurie šių istorijų dalyviai – žmonės, iš pradžių kovęsi viename, vėliau – kitame, o dar vėliau – trečiame regione, – tikrai realūs, ir, skirtingai nei atminties kertelėse apsigyvenusios mistinės būtybės, gali kelti realią grėsmę.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(21)
Neverta skaityti!
(12)
Reitingas
(9)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
48(0)
28(4)
19(0)
15(0)
14(0)
13(0)
12(1)
11(1)
10(1)
Savaitės
108(1)
89(0)
88(4)
Mėnesio
150(27)
147(12)
142(22)
106(0)
101(19)