Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

10 svarbiausių išradimų, kurie iš esmės pakeitė karybą: kokį perversmą sukėlė kovos vežimai, kaip viską pakeitė graižtviniai šautuvai ir kaip GPS padėjo sutriuškinti Irako armiją (Video)

2019-02-18 (0) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (1305)
    Share

Kiekviena į karą įsivėlusi šalis nori jį laimėti, tačiau tai reikalauja daug pastangų. Visų pirma norint kariauti, reikia turėti pinigų – bet net jei šalis jų ir turi, dar nereiškia, kad pergalė garantuota. Itin svarbus yra ir pranašumas prieš priešą, todėl žmonija per visus savo konfliktus kūrė ir technologijas, kurios leistų lengviau laimėti karą.

Šiame sąraše, kurį padėjo sudaryti du karo istorikai – daktaras Alexas Rolandas iš Duke  universiteto (Šiaurės Karolina, JAV) ir daktaras Waynas Lee iš Šiaurės Karolinos universiteto  (JAV), yra pateikiama 10 technologijų, kurios pakeitė karo istoriją. Kai kurie iš šių išradimų buvo tokie galingi, kad padėjo užkariauti milžiniškas imperijas – o kai kurie tokie baisūs, kad niekas jų naudoti nenori.

1. Kovos vežimai

Prieš išrandant karo vežimus, vyrai iki karo lauko turėdavo žygiuoti patys, o vėliau dar atstovėti ir ilgai trunkantį mūšį. Bet atsiradę kovos vežimai mūšyje tapo tokiais pat svarbiais, kokie svarbūs šiandien mums yra tankai. Jie iš esmės revoliucionizavo karą – nes tapo pirmąja judančia transporto priemone, panaudota kare.

Pirmieji kovos vežimai pasirodė dar 3000 metų pr.m.e. Mesopotamijoje – tačiau buvo tokie lėti ir sunkūs, kad tik jaučiai sugebėdavo juos pajudinti. Kitaip tariant, kovoje jies buvo visiškai nenaudingi, todėl dar ilgą laiką kariai iki mūšio lauko būdavo atvežami paprastais mediniais vežimais, o toliau jau žygiuodavo patys.

Maždaug 1800 metais pr.m.e. karo vežimai visiškai pasikeitė – sumažėjo jų svoris ir buvo pradėti naudoti stipininiai ratai. Patogiausia buvo tai, kad šios transporto ir kovos priemonės buvo tokios lengvos, kad pats vairuotojas ją galėjo pakelti sau virš galvos. Būtent toks vežimas tapo itin svarbia ir greita karo mašina, kurioje važiuodavo lankininkas ir vairuotojas, o ją traukdavo žirgas. „Kovos vežimai tuo metu buvo superginklas. Jie pralenkdavo visus, o tas, kas vežimų turėjo daug, galėjo labai lengvai palenkti pergalę į savo pusę“, – teigia A.Rolandas.

Šie karo vežimai neilgai trukus išplito į Vakarų Aziją, Egiptą, Indiją, Kiniją ir Europą. Vidurio Rytų valstybės, turėjusios pinigų pasigaminti daug tokių vežimų, 1800-1200 metais pr.m.e. karuose buvo itin stiprios.

2. Parakas

Parakas atsirado maždaug 800-aisiais metais. Kinai šią medžiagą atrado visiškai netyčia, bandydami sumaišyti nemirtingumo eliksyrą. Daugiau nei 400 metų po to, kinai kūrė ankstyvąsias šaunamųjų ginklų versijas, tarp kurių buvo ir bombos, šaunamieji ginklai bei patrankos.

Kinai paraką bandė išsaugoti paslaptyje, nes karo atveju jis būtų suteikęs didelį pranašumą – tačiau informacija apie šią medžiagą vis tiek pakliuvo priešams į rankas, o vėliau išplito ir po kitas šalis, su kuriomis Kinija prekiavo. Parakas miestuose gyvenantiems Europos ir Azijos žmonėms leido atbaidyti juos puolančius klajoklius, juo buvo sunaikina ir ilgiausiai istorijoje gyvavusi imperija. Bizantija dėl savo sostinės Konstantinopolio buvo visiškai nesustabdoma. Trijų sluoksnių miesto sienos buvo nesugriaunamos jokia apgulčiai skirta įranga – kopėčios ar taranai negalėjo pro jas prasimušti.

Bet vieną dieną Osmanų imperijos kariai, vedami sultono Mahmedo II, prie Konstantinopolio sienų atgabeno ratuotas 8 metrų ilgio patrankas ir ėmė šaudyti milžiniškais sviediniais. Tą dieną Bizantijos imperija žlugo, o viduramžių kariavimo būdai jau nebebuvo naudojami, nes jokios pilies sienos ar stipriai apsišarvavę riteriai negalėjo pasipriešinti naujai atsiradusiems šaunamiesiems ginklams.

3. Graižtviniai šautuvai

Anksčiau tarp kareivių vyravo toks posakis: „Nešauk, kol neįžiūrėsi žmogaus akies baltymo“ ir jo tikrai daugelis laikydavosi. Per JAV nepriklausomybės karą, vykusį 1775-1783 metais, šaunamieji ginklai turėjo visiškai lygius vamzdžius, kurie leido iššauti kulkas, bet kad pataikytum, reikėjo prieiti pakankamai arti. Kitaip tariant, priešai turėjo stovėti beveik vienas priešais kitą – kol galėdavo nusitaikyti ir tikrai pataikyti.

Bet graižtviniai šautuvai, kurie išplito XIX a., vamzdžio viduje turėjo graižtvas – sraigtinius griovelius – kurie leido kulką iššauti žymiai toliau, o kartu su tuo pagerėjo ir taiklumas. Štai Getisbergo mūšyje, vykusiame per Pilietinį Amerikos karą, konfederatų generolas Georgas Pickettas vedė savo karius per atvirą lauką.

Tuo tarpu Sąjungos kariai palaukė, kol konfederatai priartės, bet atidengta ugnimi nukovė didžiąją dalį priešo pajėgų dar iš pakankamai tolimo atstumo.  Per Pirmąjį pasaulinį karą atsirado ir galingi automatiniai ginklai, kurie leido pasiekti priešo karius net ir apkasuose.

4. Vidaus degimo varikliai

Nors sunku įsivaizduoti kaip ši šiandien visur naudojama ir dažnai nematoma technologija sugebėjo ką nors pakeisti – pabandykite įsivaizduoti karą be jos. Ant žemės neturėtume tankų ar atsargas gabenančių sunkvežimių, ore neturėtume lėktuvų, balistinių raketų, naikintuvų ar sraigtasparnių, jūroje nebūtų povandeninių laivų. Visoms šioms karui itin reikalingoms transporto priemonėms reikia energijos, kuri yra gaunama deginant kurą.

Vidaus degimo varikliai tikrąja to žodžio prasme pagreitino karą – ir atstumą, per kurį galima kariauti. Per Pirmą pasaulinį karą fronto linijose kovoję kariai pasibaigus šoviniams turėjo laukti, kol arkliais tempiami vežimai juos atveš – o dabar juk turime specialiai tam skirtus sunkvežimius. Antrajame pasauliniame kare vokiečiai kiekvieną dieną tankais nuvažiuodavo apie 97 kilometrus – ir taip per šešis mėnesius pasiekė Maskvą.

Taip pat viena iš pirmųjų balistinių raketų V2 dar labiau pagreitino karą – nes galėjo sunaikinti taikinį esantį už 322 kilometrų per penkias minutes. Prieš vidaus degimo variklius turėjome tik garo variklį – kuris yra pakankamai galingas pajudinti laivą ar lokomotyvą, bet ne daugiau. Kitaip tariant, be vidaus degimo variklio vis dar būtume užstrigę XIX a.

5. Lėktuvai

Nesunku atspėti, kaip lėktuvai pakeitė karą – jie perkėlė jį į dangų. Pirmieji šią naujovę kariniams tikslams 1911 metais panaudojo italai, susikovę su Turkija dėl Libijos kontrolės. Lėktuvai buvo pasiųsti tam, kad nufotografuotų ir numestų bombas ant paskirtų taikinių. Pirmajame pasauliniame kare oro pajėgas jau turėjo Vokietija, Austrija-Vengrija, Prancūzija ir D.Britanija.

Iš pradžių lėktuvai buvo siunčiami tik šnipinėjimo tikslais, vėliau į orą buvo keliami naikintuvai, kurie turėdavo numušti priešo lėktuvus, o galiausiai bombonešiai buvo skirti miestų ir karių, esančių ant žemės, bombardavimui. „Nors lėktuvai buvo puiki alternatyva, kuri leido į karo lauką siųsti mažiau karių – jie tapo ir labai dideliu pavoju civiliams“, – teigia A.Rolandas.

Per Antrą pasaulinį karą jau buvo aišku, kad lėktuvai yra pavojingi, bet tai kariuomenei buvo naudinga. Norėdami priversti Japoniją pasiduoti, bet nenorėdami atlikti invazijos žeme, amerikiečiai puolė pagrindinę salą oru. Pirmosios bombos, numestos į industrines šalies vietas padarė mažai žalos, bet vėliau, bombarduojant Tokiją, žuvo 80 tūkst. civilių, o dar milijonas liko be namų. Amerikiečiams panaudojus atomines bombas, žuvo 100 000 civilių, o dar tūkstančiai buvo sužaloti.

„Pirmieji oro pajėgų teoretikai manė, kad jei bus pažeidžiami civiliai – šalis ims reikalauti taikos. Pasirodo, kad taip nebuvo. Miestų naikinimas ir civilių žudymas nebuvo paskutinis lašas, kuris turėjo priversti šalį pasiduoti“, – pasakoja karo istorikas A.Rolandas..

6. Radijas

Taip, prieš išrandant radiją, karo vadai galėjo kontroliuoti dideles armijas – bet galite paklausti Napoleono, kaip sunku tai buvo. Komunikacijai su kariais vadai naudojo bėgikus, raitelius, vėliavas ir net balandžius – bet vis tiek nebuvo apsieinama be klaidų. Štai Jenos mūšyje, kur Prancūzijos imperija susikovė prieš Prūsiją, Napoleonas bandė suvaldyti to meto maksimumą – 100 000 karių – bet apie dalį būrių visiškai pamiršo.

„Didėjant kariuomenėms, augo ir komunikacijos svarba – nes tik ji leido suvaldyti karius. Radijo atsiradimas reiškė, kad vadas gali susisiekti su savo būriais iš karto“, – sako A.Rolandas. Pirmo pasaulinio karo metu laivynuose buvo naudojami belaidžiai telegrafai. Jie leido pakankamai greitai perduoti žinutes iš žemės į jūrą, bet priešai galėjo labai lengvai šiuos pranešimus nutraukti.

Antro pasaulinio karo metu lėktuvuose, tankuose ir laivuose buvę trumpųjų bangų radijo imtuvai leido susisiekti net per 241 kilometro atstumą. Komunikaciją kare itin sėkmingai panaudojo vokiečiai, naudoję „blitzkrieg“ techniką.

Vokiečių tankai ir lėktuvai sugebėdavo atlikti taip vadinamą „karo baletą“, kurio metu lėktuvai dengdavo tankus, prasimušusius į priešų fronto linijas. Kad sukoordinuotų savo judesius, pilotai ir kariai kalbėdavosi per radiją. Naudodami šią techniką, vokiečiai per 10 dienų sugebėjo užimti Olandiją, Belgiją ir dalį Prancūzijos.

7. Mikrobangų radarai

Mikrobangų radarai kare pakeitė ne tik puolimą, bet ir gynybą. Tai buvo pirmasis automatizuotas būdas pamatyti priešą dar jam nepasirodžius, bet tuo pačiu ir būti matomam pačiam. Pirmajame pasauliniame kare stebėti lėktuvų dar buvo statomas karys su žiūronais, tačiau tokia taktika būdavo negalima apniukusią dieną.

Mikrobangų radaras pirmą kartą moksliniame darbe buvo aprašytas 1935 m. ir čia jis buvo pristatomas kaip technologija, leidžianti pamatyti priešą atmušant radijo ar mikrobangas. 1939 m. D. Britanija šalyje jau buvo pastačiusi nemažai tokių bokštų, kurie per 1940 m. vykusį Britanijos mūšį šalį išgelbėjo.

Kai vokiečių lėktuvai priartėjo prie D.Britanijos, bokštai išsiuntė informaciją jšalies oro pajėgoms, kurios labai greitai sureagavo ir gynybai pakėlė savo lėktuvus. Šis radaras taip pat pakeitė karą jūroje. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių povandeniniai laivai nusprendė sunaikinti britų ir amerikiečių laivus, kai šie plaukė per Atlanto vandenyną.

Tačiau lėktuvai, kuriuose jau buvo įrengti mikrobangų radarai povandeninius laivus užfiksavo pirmi ir šiems iškilus į paviršių, ant jų numetė bombas. Žinoma, kadangi radaras suteikė galimybę matyti daug daugiau, atsirado ir kontropriemonės. Štai D.Britanija ėmė mėtyti dipolinius atšvaitus – folijos, metalizuoto popieriaus ar plastiko juosteles, kurios „apgaudavo“ radarus.

8. Branduoliniai ginklai

Šimtmečiais karo teoretikai kalbėdavo apie ginklą, kuris bus toks baisus, kad niekas nenorės jo naudoti. „Daugelis ginklų pavertė karą žiauresniu – tačiau visi sutaria, kad atominių ginklų negalima naudoti“, – teigia A.Rolandas. Branduoliniai ginklai civiliams pakenkė tik du kartus. Antro pasaulinio karo pabaigoje JAV ant Japonijos numetė dvi atomines bombas.

Pirmoji, pavadinimu „Mažylis“ (angl. „Little Boy“) buvo sudaryta daugiausia iš urano ir labai nedidelė reakcija sukėlė milžinišką smūgio bangą, paskleidusią radiaciją per visą Hirošimą ir nužudydama 90 000 žmonių. Po trijų dienų ant Nagasakio buvo numesta dar viena atominė bomba – „Storulis“ (angl. „Fat Man“), pagaminta daugiausia iš plutonio. Jos sprogimas pražudė 35 tūkst. žmonių. Nors vėliau atominiai ginklai buvo gaminami ir bandomi, Japonijos atvejis parodė, kokią galią turi šis ginklas.

„Mes neturėjome jokio masinio karo nuo 1945 m. ir taip yra dėl branduolinių ginklų. Jie pasaulį pavertė taikiu“, – teigia A.Rolandas.

Žinoma, pasaulio tikrai negalime pavadinti visiškai taikiu – juk kai kuriose šalyse vis dar vyksta karai – tačiau nuo 1945 m. neturėjome nei vieno karo, kuris prilygtų pasauliniam.

9. Šnipinėjimo palydovai

Ką šaliai reikia daryti, jei jos priešas turi branduolinį ginklą? Žinoma, pradėti šnipinėti. Šaltojo karo metu Sovietų Sąjunga ir JAV atsidūrė būtent tokioje situacijoje. Abi šios šalys turėjo branduolinį ginklą ir abi galėjo sunaikinti bet kurį pasaulio miestą vos per 30 minučių.

Taip pat abi pusės buvo perkėlusios dalį savo atominių ginklų ir į povandeninius laivus. Kad jaustųsi saugiau, JAV pradėjo šnipinėjimo programą „Discoverer“, kurioje buvo naudojami palydovai. Jie buvo skirti sužinoti, kaip greitai sovietai gamina branduolinius ginklus – ir kur jie juos siunčia.

„Discoverer 4“ tapo pirmuoju JAV kamerą turinčiu palydovu, kuris buvo paleistas 1959 m. – bet taip ir nepasiekė orbitos. „Discoverer 14“ pakilo 1960 m., ir po kurio laiko Amerika jau turėjo nuotraukas. Šie palydovai buvo naudojami ir stebėjimams ar Sovietų Sąjunga nepradės invazijos į Europą. Sovietai tuo tarpu irgi neatsiliko nuo mados ir palydovais aktyviai šnipinėjo Ameriką.

„Žvalgybiniai palydovai leido abejoms pusėms matyti vienai kitą – ir įsitikinti, kad nei viena iš jų neplanuoja slaptos atakos. Tai suteikė šalims pasitikėjimo savimi, o įtampa buvo nedidelė. Gali būti, jog šie palydovai užkirto kelią Trečiajam pasauliniam karui“, – mano A.Rolandas.

Šiuolaikiniai šnipinėjimui skirti palydovai gali daryti daugiau, nei tik fotografuoti. Jie geba rinkti ir telefonų, radijo ar interneto signalus – o visa tai leidžia geriau suprasti, kas dedasi stebimoje šalyje.

10. Gobalioji pozicionavimo sistema

GPS pasaulį pavertė milžinišku, iš karto pasiekiamu žemėlapiu. JAV Gynybos departamentas savo GPS versiją kūrė 1989-1994 m. ir paleido 24 pagrindinius palydovus, kurie nuolat skleidžia radijo bangas. Kiekvienas, turintis imtuvą, gali pagauti kai kurių palydovų bangas ir taip nustatyti savo buvimo vietą. GPS tapo ir puikia navigacijos priemone.

Šiandien kareivis, turintis imtuvą, gali rasti kelią visiškoje tamsoje, nežinomoje vietoje ir be žemėlapio. Tokia navigacija naudinga ir puolimams. Jei kareivis, turintis GPS imtuvą, pastebi priešus, jis gali užfiksuoti jų buvo vietą labai dideliu tikslumu – o tada gautas koordinates išsiųsti vadams, kurie gali pasiųsti į tą vietą lėktuvus ir dar daugiau karių.

„Persijos įlankos karas geriausias pademonstravo, kaip ši technologija pakeitė karą. Amerikiečiai bijojo, kad irakiečiai turės pranašumą prieš juos, nes kovos dykumoje ir svarbiausia – savo šalyje. Pasirodo, nutiko atvirkščiai. Pranašumą turėjo amerikiečiai – nes jie turėjo GPS imtuvus ir galėjo puikiai orientuotis naktį ar dulkių audrose, o taip pat žinoti kur tiksliai yra priešas“, – aiškina A.Rolandas.

GPS taip pat leido padidinti oro atakų taiklumą – o tai sumažino galimybę sužeisti civilius. Išvis, laikui bėgant žmonija atranda vis daugiau GPS galimybių – ir tampa nuo šios technologijos vis labiau priklausoma.

Parengta pagal „Science How Stuff Works“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(6)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(3)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
33(2)
29(1)
28(1)
24(0)
22(0)
16(1)
15(2)
14(8)
13(0)
Savaitės
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)