Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

Turbūt įspūdingiausio karinio sraigtasparnio penkiasdešimtmetis: analogų neturintis „skraidantis tankas“, nuo kurio tiesiog neįmanoma pabėgti (Video)

2019-09-19 (4) Rekomenduoja   (14) Perskaitymai (5407)
    Share

1969 metų rugsėjo 19 dieną pilotui bandytojui Germanui Alfiorovui buvo neeilinė, jis į orą ruošėsi kelti naują kovinį sraigtasparnį. Vargu ar net toks patyręs lakūnas tuomet galėjo pagalvoti, kad tąkart išbando vieną galingiausių kovos mašinų. Jau pusę amžiaus visi išvydę „skraidantį tanką“ išsigąsta. Ir to pagrindas suprojektuotas nuo pat pradžių.

Sraigtasparniai buvo nebe naujiena, tačiau tobulėjant technologijoms radosi vis daugiau būdų kaip juos panaudoti. Tuomet vykęs Vietnamo karas darė didelę įtaką oficialiai jame nedalyvavusių sovietų inžinieriams. Pastarieji žvelgdami į jį mokėsi.

Jei esate matę bent vieną Vietnamo karo filmą, tikrai jame pamatysite bent vieną sceną, kurioje rodomi amerikietiški sraigtasparniai. Tie nedideli žali sparnuočiai, kurie būriais per fronto liniją į tolimus Vietnamo džiunglių regionus gabeno kareivius, atsargas, ar evakavo sužeistuosius. Ten besikovę kariai dažnai sulaukdavo oro paramos būtent iš žemai skraidančių orlaivių.

TSRS mokėsi ne iš filmų, o iš ten dalyvavusių žmonių. Jie irgi norėjo turėti tokias galimybes. Amerikiečiai naudojo kelis skirtingo tipo sraigtasparnių modelius, kurie buvo sukurti skirtingoms užduotims: atakoms iš oro, kareivių gabenimui, krovinių gabenimui. Tokių įdėjų prisigaudė visi, išskyrus talentingą konstruktorių Michailą Milą. Pastarajam kilo mintis visas šias funkcijas apjungti į vieną karo mašiną.

To Milas ėmėsi naujo projekto savo vadovaujamame konstruktorių biure įkvėptas vien idėjos apie tai. Jo projektu netikėjo karo vadai, atmetę ne kartą projekto planą. Vis tik atkaklumas ir didelė patirtis sraigtasparnių konstravime leido įtikinti aukščiausiąją valdžią bent pabandyti.

Taip buvo sukurtas pirmasis „Mil Mi 24“ prototipas. Deja, bet 1970 metų pradžioje konstruktorius mirė sulaukęs 60-ies. Deja, nes pakilęs prototipas turėjo trūkumų, kuriuos teko taisyti be talentingojo kūrėjo. Anuomet dažnas konstruktorių biuras netekęs savo įkūrėjo užsidarydavo. Be įtakingų pavardžių, dariusių įspūdį partijos nariams, nebepavykdavo prastumti sukurtų darbų.

Šįkart taip nenutiko. Klaidos buvo taisomos, pastabos išgirstos ir išspręstos.O jų buvo daug. Tai – analogų neturintis sraigtasparnis. Ir šį kartą rimtai. Reikėjo suderinti daugybę iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų dalykų.

Atakos sraigtasparniai turi būti greiti ir manevringi. Tam, kad gebėtų užpulti, smogti ir nelaukdami rimto atsako – pasitraukti. Tam tiko mažo profilio konstrukcijos. Mažiau svorio = mažiau galios jį pakelti į orą. Mažesnis profilis = sunkiau pataikyti į greitai ore judantį objektą.

Tuo tarpu transporto sraigtasparniai turėjo būti dideli vien todėl, kad reikėjo vietos kareiviams sulipti. Ne mažiau jos reikėjo kroviniams. Tad, ar protinga su didelio profilio ir kur kas sunkesniu orlaiviu lįsti į priešo kulkų debesį? O kuo daugiau sunkių šarvų, tuo daugiau reikės galios, kuri girdėsis iš dar toliau.

Išvysti už savęs „Mi-24“ nenori niekas. Nenuostabu kodėl. Nuo jo pabėgtitiesiog neįmanoma. 1978 metais su šiuo sraigtasparniu buvo užfiksuotas pasaulio greičio rekordas – net 368 km/h. Rekordo niekas nepagerino beveik dešimtmetį, o ir šiomis dienomis jis vis dar dešimtuke. Po penkiasdešimties metų.

Įprastai jis skraido kur kas lėčiau, bet net su pilnai pakrauta ginkluote jis skrenda didesniu nei 300 km/h greičiu. O nusileidžia tik visai nesenai sukurtam grynakraujam atakos sraigtasparniui „Bell AH-1Z Viper“. Tad, nuo šio pabaisos nepabėgsi nei savomis kojomis, nei greičiausia mašina.

Gal tada vertėtų atsišaudyti, juk į pilnai pakrautą 12 tonų monstrą neturėtų būti sunku pataikyti? Bandyti galima, bet jis šarvuotas nuo fiuzelažo iki langų, net mentės ir tos iš itin tvirto titano. Įvairūs šaltiniai teigia, kad šarvavimas atlaiko viską kas iki 12,7 mm kalibro. Tad pistoletai, automatai ir net dauguma kulkosvaidžių viso labo jį tik įbrėžtų. Ant žemės. Ore, sakoma, kad be 23 mm patrankų nė neverta bandyti į jį šaudyti.

O bandė daug kas. Tikrasis kovinis debiutas įvyko Afganistano kare. Mudžahedai gana greit suprato su kuo susidūrė. „Tą“ praminė „šėtono vežimu“. Vakaruose prigijo kiek kitoks pavadinimas. Daugelis nesikuklindami jį vadina „skraidančiu tanku“, nors pagal NATO naudojamą koduotę jam priskirtas „stirnos“ (Hind) kodinis pavadinimas. Tuo tarpu rusams savo formomis primena krokodilą. Ir nesikuklindami jį taip vadina šnekamojoje kalboje.

To karo metu iš operacijų „Mi 24“ neretai grįždavo su keliomis dešimtimis skylių korpuse. Sukūrimo metu tai buvo neįveikiamas orlaivis, kuriam grasė tik prieštankiniai ginklai. Afganistane jau buvo kiti laikai. Atsirado į šilumą reaguojančios raketos. Pastarųjų dosniai afganams patiekė amerikiečiai. Bet net tokia ginkluotė numušė vos 30 šių „tankų“.

Jei manėte, kad jo visi bijojo dėl didelio greičio ar didelio skrendamo atstumo, tai taip, jis tikrai gali nuskristi daugiau nei 300 km, o su prikabintais papildomais kuro bakais kone 1000 km, bet ne tai pagrindinė priežastis. O gal dėl jo sunkiai įveikiamų šarvų, po kuriais galima į mūšį atgabenti aštuonis karius su pilna ekipuote, labai klystate.

„Mi 24“ ginkluotę sudaro galingas 12,7 mm keturvamzdis gatlingo ginklas ar net 23 mm suporinta patranka, kuria ginkluoti dauguma rusiškų naikintuvų. Tokia ginkluotė šaudo kiaurai visko. O jei to negana, po sparnais kabinama krūva valdomų ir nevaldomų raketų paleidėjų prieš antžeminius ar oro taikinius.

Šarvai ir stulbinama ginkluotės galia padarė šį sraigtasparnį tikra legenda ne vienoje dešimtyje karų, kuriose per savo pusę amžiaus tarnybą jis išvydo. Tai tikras artimos paramos iš oro atlikėjas. Nenuostabu, kad jis vis dar naudojamas daugiau nei 50 šalių. Įvairių šio orlaivio versijų pagaminta daugiau nei 3500 vnt.

Aštuntajame dešimtmetyje amerikiečiai iš „Sikorsky“ įmonės bandė sukurti kažką panašaus, bet „S-67“ projektas nepavyko. Iš jo atsirado žymusis „Juodasis Vanagas“. Ne prastesnis sraigtasparnis, tačiau su juo į priešakines kovos pozicijas lįsti ne taip saugu.

Tuo tarpu turintys „Mi 24“ to nebijo. Net praėjus kone trims dešimtmečiams, Afganistano pajėgos mielai naudojasi šiais orlaiviais, kurie buvo tapę vienais iš jų okupacijos simbolių. Niekas kitas taip nevaro baimės talibano pajėgoms, kaip sunkiai pamušamas lėktuvas, galintis atsakyti triuškinama jėga.

Šiomis dienomis sraigtasparniai susigyveno su rizika, kad į juos nusitaikys raketos. „Mi 24“ po Afganistano ir Čečėnijos karų gavo sistemas įspėjančias apie paleistas raketas, kas leidžia atlikti tam tikrus išvengiamuosius manevrus. Apginkluoti klaidinančiais užtaisais. O pagerinta įranga leidžia šiuos šarvuočius kelti net naktimis.

Rusijos pajėgos pamažu pereina prie modernesnės šio orlaivio versijos „Mi 35“, bet daugelis kitų valstybių šį sraigtasparnį naudos dar ilgai. Vienas orlaivis tikrai pigiau nei du (transportinis ir atakos). Kaip minėta, niekas kitas nesiūlo bent panašios alternatyvos. O jo smogiamieji pliusai net po tiek laiko vis dar neprarado savo vertės. Ruoškimės, per šešiasdešimtmetį skraidys dar ne vienas šimtas „Mi 24“, verčiančių gūžtis vien metamu šešėliu.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(65)
Neverta skaityti!
(51)
Reitingas
(14)
Komentarai (4)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Arnas Mulokas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
57(5)
44(0)
39(0)
30(1)
28(1)
23(0)
23(6)
18(8)
17(6)
15(1)
Savaitės
105(1)
88(0)
87(4)
Mėnesio
150(27)
147(12)
142(22)
106(0)
101(19)