Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

Įstabi istorija ir be pagražinimų: kaip nesusikalbėjimas ir elementarūs saldainiai pavirto išsigelbėjimu Jūrų pėstininkams Korėjos karo metu (Video)

2020-07-25 (0) Rekomenduoja   (40) Perskaitymai (220)
    Share

Žvejyba, medžioklė, vakarėliai ar net tarnybos laikai. Senų laikų pasakojimai pagražinami taip dažnai, kad retas jų klausosi kaip tikros istorijos. Vis tik būna tokių įvykių prie kurių nieko papildomo pridėti nebereikia. Jie savaime skamba kaip visiškas nesusipratimas. Šįkart pasakojimas apie tai, kaip saldainiai išgelbėjo jūrų pėstininkus.

1950 metai Korėjos pusiasalyje vieni kruviniausių istorijoje. Vasaros pradžioje šiauriečių pajėgos įsiveržė į pietines teritorijas. Komunistinės revoliucijos banga atrodė nesustabdoma. Tačiau tuomet į pagalbą Pietums atskubėjo Jungtinės Tautos (JT).

Tų pačių metu pabaigoje šiauriečiai nebeturėjo kur dėtis. Amerikiečių vadovaujamos pajėgos valdė kone visą Korėjos pusiasalį. Šiauriečių kariai buvo išstumti į kalnus, negyvenamas dykras ar kitus atokius šalies kampelius.

Rudens pabaigoje, generolo majoro Edvardo Almondo (Edward Almond) vedamos JT pajėgos, turinčios bemaž 30 tūkstančių karių, įžengė į Chosino rezervuaro teritoriją. Tai žmogaus dirbtinai sukurtas geriamojo vandens ežeras menkai apgyvendintoje kalnuotoje teritorijoje.

Telkinys nebuvo strategiškai svarbus. Skirtingai nei šalia jo vingiavusios magistralės, jungusios Kiniją ir antrą pagal dydį Šiaurės Korėjos miestą Hungnamą.

Iki Kinijos sienos bebuvo likę mažiau nei pora šimtų kilometrų. Pergalė atrodė ranka pasiekiama, bet tuo metu į regioną buvo pasiųstos gausios komunistinės Kinijos suformuotos savanoriškosios pajėgos. Daugiau nei 120 tūkstančių karių patraukė svarbiąja magistrale vedama vieno tikslo, imperialistai negali laimėti šio karo.

Keliskart gausesnės kinų pajėgos pajėgė užvaldyti visus aplinkinius kelius, taip užverdamos ir taip menkas galimybes atsitraukti į saugesnes pozicijas. Atrodė, kad įvyks didelės skerdynės.

Baisiau už priešą

Korėjos pusiasalio klimatas labai atšiaurus. Nepaisant šalia tyvuliuojančių jūrų bei Ramiojo vandenyno, klimatą reguliuoja atplūstantys orai iš netoliese esančio Sibiro. 1950 metų lapkričio pabaigoje, kalnuose, naktimis temperatūra nukrisdavo iki -40 laipsnių pagal Celsijų. Tai pati šalčiausia žiema per visą šimtmetį.

Peršalusio metalo spyruoklės trūkinėdavo arba paduodavo per silpną smūgį nulemdavusį naudojamo ginklo spynos užsikirtimą. Šąlanti alyva tinkamai nesutepdavo judančių dalių. Taip dalis ginklų tapo kone beverčiais.

Apledėję keliai tapo sunkiai pravažiuojamais. Nuo šalčio sproginėjo kuro ir aušinimo vamzdeliai varikliuose, o žemę sukaustęs įšalas neleido išsikasti apkasų bent šiek tiek saugančių nuo apšaudymo.

Žmonėms spaudžiantis šaltukas kėlė ne menkesnių nepatogumų. Suplėšyti drabužiai reikšdavo galūnių nušalimą, kuris galėdavo sugangrenuoti. Skausmui mažinti skirtas morfinas sušaldavo švirkšte net nespėjus daktarui jo sušvirkšti.

Prie ko nors šilto glausdavosi ne tik sužvarbę nuo tokio oro, bet ir norintys pavalgyti. Karo zonose maisto daviniai anuomet būdavo pakuojami į metalines konservų dėžutes, kurių turinys tąkart pavirto į ragą. Geriamasis vanduo puodeliuose ledėjo bematant. Nešildant skysta forma tiesiog neegzistavo.

Nukritusi Mana iš dangaus

Atrodytų tvyrant tokiam šalčiui karo neturėtų būti, bet jis buvo, kad ir koks neįprastas. Daugybė įprastų ginklų neveikė. Amerikiečiai kovoje naudojo „M2 Mortar“ mortyras.

Bemaž visas ginklas tėra tik neilgas kone statmenai pastatytas vamzdis į kurį reikėjo įmesti specialų sviedinį. Pastarojo uodegoje esantis parakas užsidegdavo, o susidariusios dujos išskraidindavo jį lauk. Vamzdis nukreipdavo kur link jam skrieti.

Mortyrai naudojamos 60 mm amunicijos kiekis greitai seko. Radijo ryšys kalnuose, spaudžiant šalčiui, taip pat veikė tik patenkinamai. Vos tik pavyko susisiekti su Japonijoje dislokuota vadovybe, buvo paprašyta kuo skubiau apsuptiems kariams atsiųsti kiek tik įmanoma daugiau šaudmenų.

Ilgai laukti nereikėjo, sekantį rytą iš Japonijos pakilo lėktuvai prikrauti dėžių skirtų kariams prie Chosino. Įveikę atšiaurias oro sąlygas, išvengę priešiškų naikintuvų užpuolimo bei priešlėktuvinės gynybos spąstų, į paletes su parašiutais sukrauti kroviniai buvo numesti.

Kariai darė vieną po kitos dėžės, bet visose rado ne prašytus 60 mm šaudmenis, o gražiai supakuotus saldainius „Tootsie Rolls“. Situacija komiška, jei nebūtų beviltiškai bloga padėtis. Apsupti, išbadėję, be reikiamų šaudmenų. Negi iš jų šaipomasi?

Gausybė „Tootsie Rolls“ sandėliuose

Patys pirmieji „Tootsie Rolls“ saldainiai, susukti į atskirus popierėlius (naujovė Amerikoje), prekyboje Niujorke pasirodė 1908 metais. Šis šokoladinio skonio, irisinio saldainio konsistencijos, tąsus saldumynas greitai išpopuliarėjo visoje šalyje.

Prieš pat II pasaulinį karą JAV karinė vadovybė pradėjo standartizuoti maisto davinius kariams. Prie jų, žvalumui ir nuotaikai pakelti, turėjo būti pakelis su kava bei saldainio batonėlis. Svarbiausia karinio saldainio savybe buvo laikomas atsparumas išorės poveikiams. Skoniai reikalavimai buvo menki, jei geresnis nei virtos bulvės, tiks.

Tokie reikalavimai tiesiog idealiai tiko šiam saldainiui. Temperatūra jo negadino. Tvirta, bet tąsi konsistencija puikiai sugėrė tenkančius smūgius. O skonis buvo geras. Juk jie buvo kurti smaguriams, tik vėliau parduoti kariams.

Ištvėrę II pasaulinio karo bandymą „Tootsie Rolls“ ilgam įsitvirtino kariams tenkančiame racione. Tonos saldumynų keliaudavo visur kur tik pasisukdavo JAV kariai.

Saldainiai išgelbėję gyvybes

Radijas – tobulas prietaisas bendravimui nuotoliniu būdu. Vienintelis trūkumas, kad aptikęs reikiamą dažnį, perduodamų pranešimų galėjo klausytis visi esantys eteryje. Norėdami išvengti pasiklausymo, karinės pajėgos dalį žodžių koduoja. Taip tikrąją žinutę supranta tik turintis reikiamų žinių. Nežinančiam niuansų pokalbis gali atrodyti nelogiškas.

Į Chosino katilą patekusios Almondo vedamos pajėgos desperatiškai bandė susisiekti su vadovybe esančia Tokijuje. Nesvarbu kuo, svarbu kad tik tai būtų jų pusės žmogus. Tad kai abu kariškiai įsitikino, kad jie yra amerikiečiai, į Korėją buvo paprašyta skubiai atsiųsi „Tootsie Rolls“.

Tokijuje ryšį priėmęs radistas po ranka neturėjo jūrų pėstininkų koduotės knygutės. Jis nesuprato, kad prašomi „Tootsie Rolls“ turėjo būti ne visų kareivių žinomi saldainiai, o 60 mm amunicija mortyroms.

Oro pajėgos į tai irgi neatkreipė dėmesio. Krovinys yra krovinys. Tekdavo gabenti ne tik sprogmenis, bet ir reikalingas dalis, kurą ar net visą transporto priemonę. Nekalbant, kad ilgos kampanijos metu, pasitaikydavo maisto papildymo operacijų.

Sumaišytas, bet kovotojus pasiekęs krovinys nebuvo toks jau prastas kaip atrodė pačią pirmąją minutę po dėžių atidarymo. Šaltis paveikė saldainius, jie buvo sušalę tarsi kaulas, bet pabuvę burnoje, po keliolikos minučių atgaudavo savo įprastą būseną. Išgyvenusieji kariai pasakojo, kad ištisas dvi savaites vienintelis maistas kurį jie gavo buvo saldainiai.

Po ilgo laiko tarpo pavalgius, pagerėjo karių nuotaika bei fizinės galimybės. Amunicijos vis dar trūko, sėdėti ir laukti nebebuvo ko. Pasiryžta bet kokia kaina pralaužti apsupties žiedą. Šičia vėl netikėtai pravertė saldainiai.

Bėgimas link išsigelbėjimo.

Ne vieną savaitę trukusi apsiaustis ir ją lydėjęs gausus apšaudymas apgadino ne vieną transporto priemonę. Kulkos pažeidė kuro bakus, radiatorius. Atsirado trūkiai kuro padavimo vamzdeliuose. Kone visas šias skyles užtaisė saldainiai.

Prie šilumos suminkštėję saldainiai šaltyje vėl sušaldavo į kaulą. Taip užtaisius bent dalį skylių, pavyko pajudinti dalį technikos. Atstumas iki jūrų uosto Hungname bemaž 200 kilometrų. Vien pėsčiomis tiek neįveiksi.

Vėlesniuose atsiminimuose veteranai juokais prisimena, kad juos buvo galima lengvai sekti pagal paliekamas šiukšles. Vienintelis maistas tūkstančiams žmonių - saldainiai. Prie besitraukiančių karių ėmė šlietis civiliai pavargę nuo antro per dešimtmetį karo šalyje. Taip pat bėgantys nuo komunizmo surgrįžimo.

Milžiniškai grupei žmonių išgelbėti buvo surengta neregėto dydžio operacija, pavadinimu „Kalėdinis krovinys“ (Christmas Cargo). Jungtinės tautos surinko net 193 laivų armadą, kuri 1950 metų gruodžio viduryje aplaukė į Hungnamą.

Į laivus pavyko susodinti ne tik generolo majoro Edvino Almondo karius su sunkiąja technika, bet ir pabėgėlius. 14 tūkstančių (daugiausiai istorijoje pabėgėlių viename laive) tilpo į krovininį laivą „SS Meredith Victory“. Iš viso šios evakuacijos metu Šiaurės Korėją paliko daugiau nei 98 tūkst. civilių. Tarp pabėgėlių buvo dabartinio Pietų Korėjos prezidento Moon Jae-in tėvai.

Iš 30 tūkstančių Chosine besikovusių karių, 11 tūkstančių buvo pripažinti mirusiais. Tik 3000 kovoje. Likusieji mirė dėl blogų oro sąlygų ar maisto stygiaus. Visi išlikusieji gavo pravardes „Chosino mažuma“ (Chosin Few).

Verta skaityti! Verta skaityti!
(40)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(40)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Arnas Mulokas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
53(2)
29(1)
25(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
78(9)
71(6)
68(4)
65(4)
Mėnesio
166(16)
133(2)
104(1)
82(3)