Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

Laikrodis tiksi: branduolinės galios žaidimuose neatsitiktinai skamba ir Lietuvos vardas (Video)

2021-01-04 (0) Rekomenduoja   (12) Perskaitymai (275)
    Share

Iš naujojo JAV prezidento nieko gero tikėtis neverta. Tokią niūrią prognozę bent jau Rusijos ir JAV santykiams pateikė Kremlius. Optimizmo neįpūtė 2020-siais aidėję ultimatumai, strateginių pajėgų pratybos, apsižodžiavimai bei kaltinimai dėl kibernetinių atakų. Dabar abi pusės ruošiasi naujai kovai. Panašioje situacijoje prieš dešimtmetį skambėjo ir Lietuvos vardas, bet kitaip, nei anuomet, šįkart Baltijos šalių pozicija pakitusi ir gali prireikti ne tik drąsos.

„Matydama, kad tai gali neatitikti bent jau Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų, aš nenorėjau gerti šampaną už tokią perspektyvą“, – taip 2010 metų rugsėjį savo atsisakymą vykti į Prahą, kur tuometinis JAV prezidentas pakvietė Rytų ir Vidurio Europos šalių lyderius komentavo tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ir nors tuomet dvišalės JAV ir Rusijos strateginės ginkluotės mažinimo sutarties (Naujoji START) tiesiogiai nebuvo paminėta, bet D. Grybauskaitė leido suprasti, kad jos sprendimas nevykti į susitikimą su B. Obama buvo surišta būtent su derybomis tarp JAV ir Rusijos dėl nusiginklavimo pasaulyje.

Toks Lietuvos vadovės žingsnis sulaukė nemažai kreivų žvilgsnių, nusistebėjimo, atviros kritikos bei, žinoma, atkreipė pačių JAV dėmesį, kad ir neakivaizdžiai.

Tuometinei JAV administracijai, kuri nuo 2009-ųjų nusprendė gerinti santykius su Maskva strateginės ginkluotės mažinimo sutartis buvo vienas svarbiausių ir simbolinių prioritetų – tai prisidėjo ir prie Nobelio taikos premijos skyrimo B. Obamai. Todėl Lietuvos pozicija atrodė kaip netikėtas akibrokštas.

Ir nors viešai nei Lietuvos vadovės motyvai, nei tikroji lietuvių nepasitenkinimą sukėlusi priežastis taip niekada ir nebuvo detaliai paaiškinti, dar 2019-siais prof . Tomo Janeliūno knygoje „D. Grybauskaitės doktrina“ buvo patvirtinta, kad Lietuvos nepasitenkinimą sukėlė ne tiek pati START sutartis, kiek jos derybų eiga bei sąsajos su priešraketine gynyba, kurios originaliojo plano 2009-ųjų rugsėjį netikėtai atsisakė B. Obama. D. Grybauskaitės teigimu, susitarimų projektuose esą svarstyta palikti Baltijos šalis „pilkojoje zonoje“, t. y. Rusijos atsakomybės erdvėje.

Paradoksalu ne tik tai, kad galiausiai būtent priešraketinė gynyba buvo vienas tų klausimų, kurie per dešimtmetį išskyrė Rusijos ir JAV pozicijas, prisidėjo prie kelių svarbių sutarčių žlugimo bei naujų pajėgumų vystymo, bet ir vėl tapo viešų diskusijų objektu svarstant naująją START sutartį.

2010-siais įsigaliojusios START laikas beveik išseko: vasario 5-ąją ši paskutinioji iš strateginių ir galiojančių sutarčių tarp Vašingtono ir Maskvos formaliai gali nutrūkti, mat per 4 pastaruosius metus JAV ne tik nepadarė nieko, kad pavyktų suderėti dėl naujo sutarimo arba esamos sutarties pratęsimo sąlygų, bet ir kaišiojo pagalius į ratus. Viskas simboliškai baigėsi kivirčais ir įtampos momentais, nematytais dešimtmečius. Ant plauko pakibo ne šiaip formalus susitarimas, bet ir strateginio stabilumo klausimai, kuriuose ir vėl gali tekti įsijungti ir Lietuvos prezidentūrai.

Nuskambėjo aliarmas, o tada smogė netikėtai

Ką reiškia tokių kivirčų ir įtampos kaina? Jei dar rudenį JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos paskirtas vyriausias JAV derybininkas nusiginklavimo klausimais – D. Trumpui ypač lojalus, tačiau derybiniais gebėjimais negarsėjantis Marshalas Billingslea bandė spausti ir Maskvą ir Pekiną siūlydamas paskutinės minutės susitarimus, tai jis, o kartu ir visos JAV sulaukė ne tik pelnytai pašaipios reakcijos iš Rusijos ir Pekino, bet ir rimtesnio atsako.

Gruodžio pradžioje Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsakymu visoje šalyje surengtos strateginių pajėgų pratybos, kurių metu išbandyta visa branduolinių pajėgų trejada – nuo strateginių bombonešių su sparnuotomis raketomis skrydžių iki šachtose ir atominiuose povandeniniuose laivuose esančių balistinių raketų paleidimų.

 

Galiojančioje START sutartyje tiek Rusija, tiek JAV yra numačiusios konkrečius skaičius, kiek tokių pajėgumų kiekviena šalis gali turėti. Kruopščiai aprašyti pajėgumai yra dar kruopščiau tikrinami kasmet po keliolika kartų – į sutarties šalis ir pasirinktus objektus iš anksto neįspėję gali atvykti abiejų šalių inspektoriai, kuriems taikoma ne šiaip diplomatinė neliečiamybė, bet ir beveik beprecedentinė prieiga prie kitos šalies strateginio branduolinio arsenalo objektų.

Toks tarpavusio pasitikėjimą skatinantis, o realiai ir kontrolę užtikrinantis patikros mechanizmas yra START esmė – kiekviena šalis negali viršyti numatytų pajėgumų skaičių prasme ar techniniais parametrais.

Tačiau per dešimtmetį į visišką dugną nusiritę JAV ir Rusijos santykiai pastarojoje šalyje subrandino eilę gudrybių, kurios, amerikiečių manymu, gali leisti apeiti START susitarimą: dar 2018-ųjų kovą garsiojoje V. Putino spaudos konferencijoje pristatyti superginklai neaprašyti START susitarime ir jo nepažeidžia.

Tad kai 2020-ųjų gruodžio pradžioje buvo surengtos Rusijos strateginės ginkluotės pratybos, o vėliau per Kremliaus propagandinius kanalus įvairiais rakursais parodyti raketų „Bulava“, „Sineva“ bei hipergarsinės „Avangard“ paleidimai, Rusija šias žinutes dar ir palydėjo nedviprasmiškomis užuominomis: nauja Rusijos ginkluotė ne tik užtikrina branduolinį atgrasymą, bet ir yra neįveikiama, paruošta bet kurią akimirką suduoti lemiamą smūgį.

JAV gal ir nebūtų pernelyg jautriai reagavusi į eilines V. Putino pagyras savai ginkluotei, tačiau gruodžio 12-ąją, besibaigiant Rusijos strateginės ginkluotės pratyboms nutiko kai kas netikėto. Iš pradžių Ramšteino oro pajėgų bazėje Vokietijoje nuskambėjo pavojaus signalas, įspėjantis apie balistinių raketų paleidimą. Jos iš tikrųjų kilo – naujosios, ne vienerius metus techninių problemų ir galvos skausmą Kremliui kėlusios tarpžemyninės balistinės raketos „Bulava“ buvo paleistos iš Ochotsko jūros per raketų bandymą. Jų paleidimą, žinoma, užfiksavo specialiai tokiems atvejams sukurti JAV radarai, o Ramšteino bazėje nuskambėjo aliarmas.

Ir nors bazės vadovybė teigė, kad tai esą buvo įprasta praktika, o „orlaiviai nebuvo pakelti“, vėliau amerikiečių pareigūnai pripažino, kad tokia reakcija buvo išties neįprasta: karo atveju Ramšteino oro pajėgų bazė – viena didžiausių JAV karinių bazių pasaulyje, tikėtina, taptų vienu svarbiausių taikinių. Tačiau šį kartą tai tebuvo pratybos, o grėsmė buvo visai iš kitur.

Netrukus JAV turėjo daugiau rūpesčių bandant suvaldyti milžinišką kibernetinę ataką, kurios metu atakuotos svarbiausios JAV institucijos ir privačios bendrovės. Tarp taikinių buvo JAV nacionalinė branduolinio saugumo administracija – agentūra, kuri formaliai prižiūri JAV branduolinį arsenalą.

Kol kas programišių žala dar aiškinamasi, bet jau dabar aišku, kad atakos mastas bei sudėtingumas buvo neeiliniai. O JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo be ceremonijų apkaltino būtent Rusiją.

 

„Buvo įdėta daug pastangų panaudojant trečiajai šaliai priklausančią programinę įrangą, kuria pasinaudojus iš esmės galima įterpti kenkėjiškus kodus JAV vyriausybinėse sistemose. Šios pastangos buvo didelės ir dabar, manau, jau ganėtinai aišku, jog į šią veiklą buvo įsitraukę rusai,“ – teigė M. Pompeo.

Susitarti liko vos mėnuo

Tokia kaltinimų gaida simboliškai pasibaigę 2020-ieji nežada nieko gera kitiems metams. Naują strateginę ginkluotę išbandžiusi Rusija jau išreiškė viešą norą derėtis su JAV dėl strateginio nusiginklavimo, tačiau formaliai – tik su tam tikromis sąlygomis: Rusija sutiktų įsileisti inspektorius į Kaliningradą, nedislokuoti pagal pernai žlugusią INF sutartį uždraustos ginkluotės į Vakarus nuo Uralo kalnų ir netgi pratęsti START sutarties galioją vieneriems metams be išankstinių sąlygų, mainais į JAV įsipareigojimus įšaldyti savo branduolines programas, ginkluotės nedislokavimą Europoje bei atsisakyti ultimatumų.

Neoficialiai Rusija siekia kur kas daugiau – kaip ir prieš dešimtmetį Kremlius nori į strateginės ginkluotės mažinimo susitarimą įtraukti JAV priešraketinės gynybos ir netgi visų branduolinių galvučių, tai reiškia ir JAV taktinių branduolinių ginklų, dislokuotų Europoje klausimus. Pastarieji du veiksniai buvo tabu netgi B. Obamos administracijai, nors būtent dėl priešraketinės gynybos zonų pasidalijimo projekto, teigiama, ir kilo Lietuvos pasipriešinimas.

Susitarti su D. Trumpo administracija tokiomis sąlygomis Rusijai nepavyko, bet dėl to Maskva nereiškė didelių pretenzijų – nebūtinai todėl, kad START sutartis Rusijai atrodo nebeaktuali ar kad visą informaciją gali susirinkti kitomis, pavyzdžiui, kibernetinio ar kito šnipinėjimo priemonėmis, kai nebereikia inspektorių patikros vizitų.

Kremlius jau leido suprasti, kad nieko gero nesitiki iš naujosios Joe Bideno administracijos, kurios pergalę pripažinti V. Putinas kurį laiką netgi vengė. Kita vertus, START sutartyje numatytos sąlygos leidžia procesui vykti automatiškai: iki vasario 5-osios nesusitarus dėl konkrečių pakeitimų – o tai padaryti per kelias savaites nuo J. Bideno administracijos pradžios sausio pabaigoje bus tiesiog neįmanoma, sutartis bus pratęsta metams, per kuriuos būtų galima susiderėti naują ilgalaikį susitarimą. Tačiau tam esama nemažai kliūčių, kurias, kaip minas palieka D. Trumpo administracija.

Pastaroji metų pabaigoje nusprendė Pentagone ir kitose institucijose užtikrintų, kad tas sritis, kurios atsakingos būtent už branduolinių pajėgų stiprinimą, kuruotų D. Trumpui lojalūs ir už JAV branduolinės galios didinimą pasisakantys asmenys.

Pavyzdžiui, D. Trumpui per kelerius metus pavyko prastumti ypač prieštaringą branduolinės galvutės W-72-2 projektą, kurį kritikavo J. Bidenas, kaip „pavojingą ir rizikingą“. Nedidelės galios branduolinė (kelių kilotonų) galvutė tvirtinama prie balsitinės raketos „Trident“, kuri paleidžiama iš povandeninio laivo – priešininkas negali žinoti, kad tai yra nedidelės galios, o ne, pavyzdžiui, įprasta 400 kilotonų galios galvutė, nutaikyta į Maskvą. Toks ginklas, branduolinių ginklų kontrolės specialistų manymu, yra destabilizuojantis ir atsitiktinio karo rizika didinantis veiksnys.

J. Bidenas pačioje 2020-ųjų gruodžio pabaigoje jau leido suprasti, kad iki D. trumpo palnas stiprinti JAV branduolinį arsenalą bus peržiūrėtas kaip ir naujos balistinės raketos programos, kuri turėjo kainuoti apie 100 mlrd. dolerių.

Tačiau naujos branduolinės galvutės W-72-2 dislokavimas reiškia, kad kai kuriems projektams nesugebės pasipriešinti net naujasis JAV prezidentas. O tai reiškia, kad derybose su Rusija amerikiečiai gali turėti mažiau argumentų, siekdami išsiderėti nuolaidų sau ir atsispirti Kremliaus norams dėl nuolaidų Rusijai.

Artėja prie pavojingos ribos

 

Kremlius neslepia, kad tarp tokių nuolaidų tebėra pirmiausiai su NATO siejami JAV pajėgumai: priešraketinės gynybos objektai Lenkijoje ir Rumunijoje bei JAV taktiniai branduoliniai ginklai – Europos šalyse dislokuotos branduolinės bombos B-61-12. Priešraketinė gynyba paremta amerikiečių raketomis ir yra integruojama į visos NATO priešraketinės gynybos tinklą, o minėtos bombos yra NATO branduolini atgrasymo dalis.

Bet kokie klausimai dėl strateginės ginkluotės mažinimo – pirmiausiai tarpžemyninių raketų, dislokuotų sausumoje, jūroje esančiose povandeniniuose laivuose, o taip pat dėl strateginių bombonešių su sparnuotosiomis raketomis yra dvišalis JAV ir Rusijos reikalas. Ir nors naujos derybos dėl START kol kas įstrigo dėl keisto ir užsispyrėliško JAV administracijos noro įtraukti Kiniją, kalbos apie priešraketinė gynybą bei taktinius branduolinius ginklus liko paraštėse, nors turėjo sukelti ne mažiau klausimų pirmiausiai JAV sąjungininkams. Juk tai nėra strateginės ginkluotės ir START dalis, tad kodėl amerikiečiai turėtų iš viso dėl to kalbėtis?

Kita vertus, spaudimas tiek J. Bideno administracijai pasiekti naują susitarimą 2021-siais kils ne tik dėl tradicinio noro per vieną kadenciją išspręsti bent vieną įsisenėjusį strateginės svarbos klausimą ir taip užsitikrinti savo vietą istorijoje, bet ir dėl spaudimo iš išorės. Pirmiausiai iš Europos, kurioje jau kurį laiką netyla raginimai mažinti įtampą Rusijos ir NATO santykiuose.

Tai, kad šie santykiai taip pat priartėję prie pavojingos konfliktinės ribos, šiemet pripažino ir NATO vadinamoji išminčių taryba, ir atskiras, tiesa, prieštaringas rekomendacijas rengę ekspertai, tiek Maskva. Pavyzdžiui, naujausioje paviešintoje ataskaitoje pažymima, kad NATO orlaiviai 2020-siais perėmė per 350 Rusijos lėktuvų šalia Aljanso sienų (arba jas pažeidus rusų orlaiviams), o tai yra gerokai daugiau, nei 2019-siais, kai buvo perimta 290 rusų orlaivių.

Raginimai rasti išeitį dėl bendravimo ateityje, mažinti įtampą ir vengti rizikingų situacijų dar neaišku prie ko gali priversti, mat Kremlius įprastai tokius formatus linkęs išnaudoti savo tikslams, vienas kurių yra pačios NATO sunaikinimas.

Tačiau ne mažiau svarbu, anot ekspertų, ir pačiai NATO, o tiksliau jos narėms, atsidūrusioms Rusijos ir Aljanso nesutarimų smaigalyje, diktuoti toną. Vienas tokių raginimų išsakytas naujojoje knygoje „Link NATO 2030: regioninės Baltijos šalių ir Lenkijos perspektyvos“.

Šioje knygoje yra ir dviejų lietuvių ekspertų straipsniai – VU TSPMI vadovės Margaritos Šešelgytės bei prof. T. Janeliūno. Pastarasis savo straipsnyje ne tik apie NATO vaidmenį strateginiam stabilumui bei ginklų kontrolei, bet ir Baltijos šalių interesus pažymi kelis esminius momentus.

Kodėl svarbus Lietuvos balsas

„Branduolinio konflikto grėsmė tarp JAV ir Rusijos po šaltojo karo sumažėjo, o strateginio nusiginklavimo susitarimai tapo abipusės naudos įpročiais. Tačiau Rusijos-Gruzijos karas 2008 ir ypač Rusijos-Ukrainos karas 2014-siais iškėlė strateginio stabilumo bei agrasymo būtinybę“, – pažymi T. Janeliūnas. Jo teigimu, šie konfliktai bei vėlesni nesutarimai atsiliepė ir JAV-Rusijos santykiams, bet pasireiškė ir jų įtaka NATO, kaip atgrasymo garantui.

 

Tai, kad būtent NATO daugiašalės pajėgos buvo dislokuotos Baltijos šalyse ne tik jas pavertė tokiais taikiniais, kokių Maskvos ir Briuselio santykiuose nebuvo matyti nuo Šaltojo karo laikų, bet ir sukėlė konkrečių praktinių pasekmių. Pasak T. Janeliūno, būtent Baltijos šalys tapo dėmesio objektu modeliuojant įvairius Rusijos-NATO konfliktų scenarijus, įskaitant ir branduolinius. O tai reiškia, kad regione reikia ir atitinkamų atgrasymo priemonių stiprinimo.

Žlugus INF susitarimui, kuris konkrečiai taikytinas NATO ir Rusijos branduolinėms pajėgoms Europoje, START lieka vienintele platforma, per kurią Maskva ir Aljansas, ypač JAV gali tikėtis arba sustiprinti stabilumą bei tarpusavio pasitikėjimą arba galutinai jį sugriauti.

„Mums kyla nauja branduolinio ginklavimosi era: Rusija ir JAV deklaruoja branduolinių pajėgų modernizavimą, įskaitant hipergarsinius ginklus ir mažos galios galvutes. Tuo metu NATO per pastaruosius metus liko daugiausiai pasyvi ir nenorėjo formuluoti drąsios ir aiškios branduolinio atsako pozicijos, kaip aiškios atgrasymo strategijos“, – teigė T. Janeliūnas.

Jis pažymėjo, kad ir kiti tarptautiniai ekspertai, pavyzdžiui RAND ataskaitose pažymi šią problemą. Viena vertus vienoje RAND ataskaitoje teigiama, kad Baltijos šalyse ar šalia jų NATO turėtų dislokuoti taktinius branduolinius ginklus, siekiant sumažinti Rusijos pranašumą.

Kita vertus, pavyzdžiui, Lietuvoje tai draustų ir Konstitucija, o ir vargu ar būtų sulaukta sprendimų priėmėjų palaikymo, turint omeny papildomas rizikas bei patį destabilizuojantį tokio dislokavimo veiksnį iš Rusijos pusės.

Vis dėlto T. Janeliūnas pažymi kitą, svarbiausią paradoksą: Baltijos šalys daug laiko tiesiog susilaikydavo nuo debatų apie strateginį stabilumą ir branduolinį atgrasymą, nors pačios tapo intensyvių diskusijų taikiniais NATO viduje apie branduolinį atgrasymą.

Viena vertus, tai galima paaiškinti logiškai ir, pavyzdžiui, vadinti mažų šalių sindormu: juk START yra dvišalis JAV ir Rusijos susitarimas, o taktinių branduolinių čia nėra, tad kodėl apie juos reikėtų galvoti Baltijos šalims? Kita vertus, tapus diskusijų taikiniais Baltijos šalys gali būti priverstos aiškiau suformuluoti savo pozicijas, o tai įmanoma tik prieš tai jas išdiskutavus ne vien sauruose sprendimų priėmėjų sluoksniuose, mat tokie klausimai dėl branduolinio atgrasymo yra kur kas didesnės svarbos, nei eiliniai pajėgumų dislokavimo klausimai.

„Baltijos šalių regionas yra dažnai matomas kaip tas, kuriame būtų pritaikomos eskalacijos ir deeskalacijos strategijos, kai kalbama apie NATO ir Rusijos susidūrimus. Tokie scenarijai nebėra tabu, nors Europos šalių lyderiai vis dar drovisi pripažinti tokią tikimybę“, – teigė T. Janeliūnas. Bet ne išimtis ir Lietuva.

„Gal kažkokiu lygiu, už uždarų durų mūsų ministrai ar departamentų vadovai kalba ir apie START, ir apie kitus branduolinius klausimus. Bet greičiausiai tai yra paliekama šone, nes reikia tartis dėl „kasdienių“ dalykų – eFP, pratybų, logistikos ir pan.

Tiesiog mes neturėjome ilgai jokio intereso ir supratimo apie branduolinį atgrasymą. Ir tai neatsiranda tuščioje vietoje“, – pažymėjo T. Janeliūnas. Kita vertus, jis pabrėžė, kad tokie klausimai turėtų būti palikti ne ti vidutinio lygmens biurokratams, bet ir sprendimų priėmėjams – t. y. aukščiausiems šalies vadovams. Ir jeigu 2010-siais D. Grybauskaitė, remdamasi iki šiol neatskleidžiamos informacijos šaltiniais išsišoko NATO šalių kontekste bei nevyko gerti šampano, tai būsimosios JAV ir Rusijos derybos dėl START kol kas kelia dar daugiau klausimų, nei 2009.

 

Kas ir kokią poziciją turėtų priimti Lietuvoje? Ar Lietuva turėtų kone iš inercijos automatiškai palaikyti JAV visais klausimais, net kai JAV yra neteisios, pavyzdžiui, pasitraukdamos iš „Atvirojo dangaus“ sutarties, kuriame Rusijai žarstyti nepagrįsti klausimai?

O gal Lietuva turėtų aktyviau domėtis, kaip krypsta JAV ir Rusijos derybos, kad neištiktų 2009-ųjų siurprizai, kai vienos dvejonės dėl priešraketinės gynybos pasitvirtino – JAV nemaloniai nustebino Lenkiją ir Čekija, o Lietuvos vadovės būgštavimai dėl įtakos zonų pasidalijimo nepasitvirtino, mat JAV iš principo nebūtų suteikusios Maskvai tokių nuolaidų? Tad ar Lietuvai kyla dilemų?

„Nemanau, kad labai į tą mūsų balsą ar interesą kas atsižvelgs. Bet poreikis kalbėti yra – jei niekada nekalbėsim, tai niekada ir neišgirs. Bet manau, kad dilemų yra. Viskas, kas susiję su branduoliniu, strateginiu stabilumu ir atgrasymu – turi būti svarbu ir mums. Ir jei mes matome, kad JAV sprendimai mažina branduolinį slenkstį – tai turime teisę apie tai pasakyti“, – ekspertas ragino nebijoti išsakyti kritiką ir JAV.

„Svarbu žinoti, kad mes vis dar esame jautrioje zonoje, dėl kurios gali prasidėti Rusijos ir NATO konfliktas. O konflikte gali būti naudojami ir branduoliniai ginklai. Todėl a) mums reikia ne dėl paiko entuziazmo tiksliai žinoti, kaip NATO ir JAV atgraso nuo branduolinio ginklo naudojimo b) koks to atgrasymo patikimumas ir praktinės priemonės c) ar mums to užtenka, o jei ne – ko mes galime prašyti, kad jaustumės realiai apsaugoti nuo branduolinio konflikto“, – konstatavo T. Janeliūnas, pažymėjęs, kad Baltijos šalims ypač svarbu išvengti „branduolinio šantažo“ scenarijaus.

Savo straipsnyje jis pateikė kelias aiškias rekomendacijas, kurios bus ypač aktualios 2021-siais, kai naujoji JAV administracija dar tik bandys apšilti kojas, gerinti santykius su sąjungininkais Europoje, kurioje bent jau Prancūzija neišsižada savosios „Europos strateginės autonomijos“ idėjų.

Jei pastarosios dar labiau pažengtų, JAV vyraujantis noras atitraukti karius iš Europos gali tapti pagunda, kuri būtų ypač nepalanki Lietuvai ir netgi gali išprovokuoti Rusiją imtis konvencinių operacijų Europoje. Tačiau alternatyva – JAV vidutinio nuotolio raketų su branduoliniais užtaisais dislokavimas Europoje, netgi draugiškiausiose amerikiečiams šalyse taip pat neabejotinai sukeltų milžinišką pasipriešinimo, įtampos bangą, o pasaulis grįžtų į pavojingiausius Šaltojo karo laikus.

Kita vertus, Baltijos šalių paradoksas slypi tame, kad į bet kokius susitarimus, taip pat ir dėl ginklų kontrolės su Rusija jos žiūri ypač skeptiškai. Būtent todėl, anot eksperto, Baltijos šalims reikia ne tik labiau įsitraukti į debatus apie strateginės ginkluotės aspektus, bet ir iš pradžių suvokti jų esmę, slypinčius pavojus bei galimybes. O tam reikia aktyvesnių ir atviresnių debatų, kurie visiškai įprasti vakarų Europos šalyse, kur dislokuoti amerikiečių pajėgumai, įskaitant ir branduolinius ginklus.

„Ir nors Baltijos šalys vargu ar taps tuo regionu, kuriame dislokuoti branduoliniai ginklai, garsesnis balsas padėtų užtikrinti Baltijos šalių saugumą“, – teigė T. Janeliūnas.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(14)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(12)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vaidas Saldžiūnas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
60(9)
26(0)
24(0)
23(0)
22(0)
18(0)
15(0)
13(0)
Savaitės
75(0)
61(2)
59(0)
54(0)
51(4)
Mėnesio
109(9)
108(14)
82(0)
75(0)