Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Karyba ir technologijos

Ant naujo karo slenksčio? Rusijos veiksmai pasienyje kelia sąmyšį: ekspertai įvardijo, kokia yra tikroji padėtis

2021-04-06 (1) Rekomenduoja   (17) Perskaitymai (440)
    Share

Rusija telkia pajėgas pasienyje: tokia žinia vis dažniau skamba iš Ukrainos, kuri stebi rusų pajėgų judėjimą okupuotuose teritorijose – Kryme ir Donbase. Netyla signalai ir iš kaimyninio Kaliningrado, kur stiprinama rusų karinė grupuotė. O ar išties tai yra nerimą bei pavojų keliantys ženklai, kurie rodo kone neišvengiamus pasirengimus juodajam karo scenarijui? Ekspertai turi savų atsakymų.


©astoki78 | pixabay.com

Ne vienerius metus supratimo praraja tarp to, ką Rusija daro karinėje srityje ir kaip tai priima tiek Kremlių kritiškai ar bent įtariai vertinančios visuomenės, tiek Rusijos apologetai gilėja.

Įspėjimų apie Rusijos karinių pajėgų judėjimus, netikėtas pratybas, įtampos paaštrėjimus pasienyje ir karingą retoriką netrūksta, o kai tik tai neišvengiamai nušviečia žiniasklaida, neretai pasipila interpretacijų: galimybė, kas būtų, jeigu būtų, teoriniai pasvarstymai lyginant pajėgas virsta neišvengiamybe ir būsimuoju – esą taip ir nutiks. Tai sukelia ne tik nerimą, bet ir pašaipas, kurios paprastai apibūdinamos dviem žodžiais – „rusai puola“.

Tai ar jau „puola rusai“?

Panašių vertinimų galima pastebėti ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, Ukrainoje, kur nuo 2014-ųjų išties tebevyksta realus, nors ir formaliai įšaldytas konfliktas, kur fronte nuolat vyksta apšaudymai, per kuriuos žūsta žmonės, retkarčiais pastebimos paūmėjimo tendencijos: ne tik pačių mūšių, bet ir kalbų, kad „šįkart Rusija tikrai puls visa jėga“.

Kur puls? Vakarų kryptimi – link Mariupolio, atkirs ukrainiečius nuo Azovo jūros, gal net nuo Juodosios – link Odesos arba puls tiesiai iki Charkovo ar paties Kijevo.

Kaip įrodymai pateikiama įvairi informacija: nuo žvalgybinių duomenų, Kijevo spaudos konferencijų iki vaizdo įrašų iš pasienio, kaip ir pastaruoju metu, kai fiksuojami rusų karinės technikos ir karių judėjimai.

Tereikia kelių frazių, pavyzdžiui, kad „šį kartą toks pajėgų telkimas yra beprecedentis“ arba, kad separatistinėje Donecko liaudies respublikoje tarnybos atlikti šaukiami 2003-siais gimę jaunuoliai – ir jau gali susidaryti įspūdis, kad išties 4 tūkst. rusų karių perdislokavimas yra neišvengiamos invazijos signalas, o 200 separatistų pašaukimas atlikti 6 mėnesių privalomąją tarnybą – karštligiška mobilizaciją.

Gali būti staiga tampa anonsuojamu dramatišku būsimuoju įvykiu, nors jau keletą metų tokie įspėjimai nepasitvirtina. Ir nors tai nereiškia, kad kiekvieną kartą galimybę reikėtų nuvertinti, bet įspėjimams nepasitvirtinus gali atsirasti nusivylimo, nepasitikėjimo informacija įspūdis.

Kaip to išvengti ir gebėti įžvelgti blaivią pusiausvyrą tarp ketinimų, realios grėsmės bei neišvengiamos, konkrečios agresijos veiksmų? Kaip reaguoti į Rusijos pasirengimus karui ir kodėl iš viso apie tai skelbia žiniasklaida?

 
 

Vienas teorinių būdų yra prisiminti senus posakius: nuo lotyniško nori taikos, ruoškis karui iki to, kuris priskiriamas Napoleono laikų prancūzų ir austrų diplomatams – Talleyrandui bei Metternichui, tai Jungtinės Karalystės premjerui Winstonui Churchilliui.

 

„Rusija niekada nėra tokia stipri, kaip atrodo; Rusija niekada nėra tokia silpna, kaip atrodo“, – tokią citatą dar 2002-siais simboliškai perdarė pats Vladimiras Putinas ir teorijas, senus, perdarytus posakius ši tuomet dar tik kylanti Rusijos naujojo valdančiojo KGB elito žvaigždė, nuo krizės iki krizės šalį valdyti pradėjęs prezidentas pavertė realybe.

„Rusija niekada nebuvo tokia stipri, kokia nori būti ir niekada nebuvo tokia silpna, kokia manė esanti“, – pareiškė V. Putinas ir ne kartą žaibiškais, Vakarus šokiruojančiais agresyviais veiksmais patvirtino šį savo posakį: tiek šalindamas iš kelio savo kritikus šalies viduje, kurių visų taip ir nepavyko užčiaupti, tiek įvėlęs Rusiją į operacijas Sakartvele, Ukrainoje, Sirijoje.

Ir jei Sirija, ko neslepia nei V. Putinas, nei jo pavaldiniai tapo Rusijos karinių pajėgų poligonu, kuriame testuojama tiek sena, tiek nauja technika, karininkai, taktikos, valdymo ir vadovavimo principai, doktrinos, tai konfliktas Ukrainoje tapo tiek savotiška Rusijos auksine korta – be Kremliaus Vakaruose neįsivaizduojamas „taikus konflikto sprendimas“, nors pats Kremlius yra konflikto priežastis ir dalis, tiek kilpa, kuri sankcijomis bei vieningesnių Vakarų pavidalu brėžia aiškias ribas Rusijai. Pastaroji, savo ruožtu, tai suvokia kaip iššūkį ar kvietimą konfrontacijai.

Trapus karo slenkstis

Neatsitiktinai Ukrainai pastarąsias savaites ėmus telkti savas pajėgas Rusija pasirinko pakankamai viešo bauginimo taktiką: retorikos ėmėsi Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atvirai įspėjęs Ukrainą apie naujo karo pasekmes.

O tada pasipylė vaizdai, fiksuojantys geležinkeliais ir keliais viešai prieš „civilių gyventojų telefonų“ kameras perdislokuojamą karinę techniką – tankai, šarvuočiai, artilerija, dešimtys ir šimtai vis naujų vienetų fiksuoti Kryme, palei Donetsko ir Luhansko sritis, nors ekspertų dėmesį labiau dominano benzinvežiai ar mobiliosios evakuacijos bei greitosios pagalbos mašinos – tikrieji logistiniai ženklai, kad būtų ruošiamasi nebūtinai vien tik pratyboms, o realiam karui.

 
 

Visa tai pernelyg akivaizdu, įsitikinęs Konradas Muzyka – ekspertas iš Lenkijoje įsikūrusio Rochan Consulting tyrimų centro. Rusijos dalinių dislokavimą akylai sekantis, kruopščiai konspektuojantis lenkas pabrėžė, kad Rusijos ketinimai pradėti karą istoriškai siejami su strateginio netikėtumo efektu, ypač pradinėse karo fazėse.

„Dabartiniai karių judėjimai jau atėmė iš Rusijos šį privalumą“, – pažymi K. Muzyka. Ir nors ne vienas apžvalgininkas priminė, kad Rusija būtent karių perdislokavimais, pratybomis neretai ir pridengia savo agresyvius veiksmus, kaip buvo prieš 2008-ųjų karą Sakartvele, kai karinės pratybos ir perdoslokavimai kelis mėnesius vyko paraleliai su augančia įtampa pasienyje, šį kartą Rusijos karių bei technikos sutelkimas pasienyje, ypač Kryme tiesiog nepanašus į galimos invazijos pradžią.

 

Bent jau kol kas tai labiau primena tipišką Rusijos bauginimo taktiką: jei ukrainiečiai jau kurį laiką demonstravo raumenis, tai tą patį, daug sėkmingiau – nes dėmesį atkreipia likęs pasaulis, gali daryti ir Rusija. Kas, kad JAV viešai išsakė žodinę paramą Ukrainai ar kad NATO bei ES eilinį kartą „išreiškė gilų susirūpinimą“ dėl įtampos paaštrėjimo: Rusijai bet kuriuo atveju tai gali būti dar vienos pratybos, net jeigu stebimos priešininkų reakcijos. O tai, kad ne tik Ukraina, bet ir bendrai Vakarai – tiek JAV, tiek ES jau senokai tapo nebe partnerėmis, o priešininkėmis, Rusija nė neslepia.

Grėsmė Lietuvoje ar Kaliningrade?

Juo labiau, kad tai yra dėsningos ir kryptingos Rusijos politikos dalis. Vėlgi, ar dėl to verta nerimauti ne tik Ukrainai, bet ir kitoms Rusijos kaimynėms, kurios stebi rusų karinių pajėgų suaktyvėjimą pasienyje, pavyzdžiui, Lietuvai?

Kasmet gruodį vykstančiuose Rusijos Gynybos ministerijos kolegijos suvažiavimuose dalyvauja šalies karinių ir politinių sprendimų priėmėjų grietinėlė – pats V. Putinas, su juo viešumoje – tiek formalioje aplinkoje, tiek pabrėžtinai neformalioje vis dažniau pastebimas gynybos ministras Sergejus Šoigu, tiek generalinio štabo viršininkas generolas Valerijus Gerasimovas.

Dar 2019-siais S. Šoigu savo ataskaitoje neakivaizdžiai dėmesio skyrė ir Lietuvai. Tradiciškai pažėręs kritikos NATO, kad Aljansas kasmet neva surengia iki 40 „antirusiškos krypties pratybų“ ir pažymėjęs, jog trečdaliu išaugo NATO žvalgybinių intensyvumas prie Rusijos sienų, S. Šoigu leido sau dar vieną keistą viražą: jo teigimu Baltijos šalyse „išplėtota JAV priešlėktuvinės gynybos ir oro erdvės stebėjimo sistema, leidžianti kontroliuoti Rusijos oro erdvę iki 450 km nuotoliu“.

 
 

Tokį keistą teiginį S. Šoigu iliustravo milžiniškame ekrane pateiktu žemėlapiu, kuriame be kitų oro erdvės stebėjimo radarų išskirti ir du nauji, nuo 2018-ųjų veikiantys Lietuvoje – Degučių ir Aukštadvario radiolokaciniai postai, kuriuose sumontuoti naujausi tolimojo siekio trijų dimensijų (3D) radarai. Kaip tokie Lietuvos (o ne JAV) radarai gali kelti grėsmę Rusijai, S. Šoigu, žinoma, nepaaiškino, tačiau pastaruosius metus Kremliaus naratyvas tapo aiškus ir gerai atpažįstamas, nes yra išvirkščias tiems teiginiams, kurie sakomi apie Rusiją: NATO, ypač JAV telkia pajėgas pasienyje, todėl būtina stiprinti savo gynybinius pajėgumus.

 

Būtent tokiu motyvu – būtinybe stiprinti gynybinę galią jau kelerius metus buvo anonsuojami naujų Rusijos karinių dalinių steigimas pasienyje su Lietuva ir Lenkija – Kaliningrade. Galiausiai, po Rusijos žiniasklaidoje vis pasirodančių anonsavimų apie „naujos divizijos sukūrimą“ šių metų kovą pristatytas „naujas“ dalinys ir pašventinta jo vėliava – 18-oji motošaulių divizija.

Ir bet kuriam politikui, kuris ne vienerius metus kalbėjo apie Kaliningradą, kaip „Labiausiai militarizuotą zoną Europoje“ tai būtų dar vienas patvirtinimas – štai, jie dar labiau žvangina ginklais, prie visų dalinių Kaliningrade pridėjo dar vieną diviziją, kai mes nė vienos neturime!

Iš tikrųjų ta divizija tėra iš skirtingų dalinių, pirmiausiai 79-osios motošaulių brigados dar kartą perdarytas ir formaliai išplėstas dalinys: du motošaulių pulkai (79-asis ir 9-asis) bei vienas tankų pulkas (11-asis). Tiesa, toks dalinio išplėtimas taip pat kol kas – tik ant popieriaus: šaulių ir tankų pulkai teturi po vieną ar du nepilnai sukomplektuotus batalionus, divizijai dar nepriskirta artilerija bei priešlėktuvinės gynybos daliniai, o šiemet pagal personalo komplektaciją galima tikėtis vos iki 40 proc. užpildymo – divizijai reikės rasti dar apie 2 tūkst. papildomų karių.

Be to, teks ieškoti ir kur juos apgyvendinti: liūdnai pagarsėję įpročiai Rusijos ginkluotose pajėgose švaistyti pinigus statyboms niekur nedingo – pompastiškos kalbos apie naujų kareivinių statybas Sovetkste (Tilžėje), prie Nemuno ir prie pat Lietuvos sienos skamba išdidžiai, tačiau iš tikrųjų tai tėra keli atnaujinti buvusių vokiškų kareivinių pastatai ir nauja valgykla.

Kadaise, tiksliau sovietmečiu iki pat 1993 čia stovėjo visa 40-oji tankų divizija, dabar jos kareivinės apleistos. Karine tematika besidominčių rusų apžvalgininkų neatsitiktinai pažymėta, kad nuo Sovetsko iki Sebežo, pasienyje su Latvija ir Baltarusija – tiesiausias sausumos kelias tankams link motininės Rusijos. Istoriškai vienas invazijos kelių per Latgalą, Daugpilį į Šiaurės Rytų Lietuvą gal ir atrodo logiškas, siejant su naujo motošaulių pulko atsiradimu Sovetske.

 
 

Bet problemos ne tik su personalu bei apgyvendinimu. Pats faktas, kad „naujoji“ Rusijos divizija ar neseniai atkurtas 11-asis korpusas Kaliningrade turėtų gauti daugiau artilerijos sistemų gali skambėti neraminančiai: nuo 2S19 MSTA-S savaeigių haubicų iki salvinės ugnies sistemų „Grad“ ar „Uragan“ – žadama, kad Kaliningrade atsiras bent trys papildomi artilerijos batalionai.

Kaip nepervertinti, bet ir nenuvertinti varžovo

 

Tačiau, kaip savo apžvalgoje pažymi JAV Laivyno analizės centro ekspertas Michaelas Kofmanas, didieji klausimai lieka tie patys: ar Rusija sau tai gali leisti ir ar užteks žmonių? Iš pirmo žvilgsnio milžiniškus išteklius valdanti šalis neturi problemų dėl pinigų ar žmonių paskyrimo ten, kur mato prioritetą. Tačiau milžiniška korupcija, kuri pūdo valstybę iš vidaus neišguita nei iš civilinių valstybės institucijų, nei iš armijos, nepaisant to, kad prieš kelerius metus Rusijos Baltijos jūros laivyną Kaliningrade sukrėtė masinė atleidimų banga – atleista per 50 aukšto rango karininkų.

Ir nors Kalininrgado karinė grupuotė pagaliau sulaukė naujos karinės technikos ir ginkluotės papildymo – naujesnių tankų T-72B3, priešlėktuvinės gynybos kompleksų S-400, priešlaivinių sistemų „Bal“ ir „Bastion“, balistinių raketų sistemų „Iskander“ bei naikintuvų Su-30SM, dalinių konvertavimas iš mobilesnių brigadų į stacionaresnes ir nepaslankesnes divizijas yra ženklas, kad prieš kelerius metus pažerti vaizdiniai apie batalionų taktines grupes besiveržiančias iš Kaliningrado į Lietuvą nėra labai realistiški.

Tuo pat metu Rusijos pajėgų bei jų transformacijos procesų negalima nuvertinti – vien galimybė, kad naujoji divizija ar korpusas sulauks artilerijos sistemų bei savaime stiprės reiškia, kad Kaliningrado karinės grupuotės konflikto atveju ne tik nebus galima ignoruoti, kaip blokuoto eksklavo, bet ir vertinti, kaip rimtą rakštį su atitinkamais pajėgumais – pradedant A2AD (prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2AD) pajėgumais, baigiant manevriniais daliniais – tankų ir motošaulių pulkais su grėsminga (jei tokią turės) artilerijos parama, galinčia kelti rimtą grėsmę Suvalkų koridoriui.

Dar daugiau, kovo pradžioje pasirodė informacija apie tai, kad 18-osios divizijos sudėtyje bus kuriama tolimosios žvalgybos kuopa: jos kariai jau mokomi veikti priešo užnugaryje. Ir nors savaime specialiųjų, tolimąją žvalgybą atliekančių dalinių operacijos Rusijos kariuomenėje nėra jokia naujiena, pati Rusijos armija ir tokių dalinių galimybės šiandien – visiškai kitokios, nei buvo, pavyzdžiui, Čečėnijos karuose.

Juose ne kartą apsuptos ir be patikimo ryšio paliktos kuopos patirdavo milžiniškus nuostolius, tuo metu šiuolaikinėje Rusijos armijoje tokių dalinių kariai mokomi to paties, ko ir Lietuvos kariuomenėje Oro atakų vadovai – užvesti aviaciją ant taikinių, kitaip sakant tiksliai nurodyti svarbių taikinių koordinates, kur būtų suduodami antskrydžiai.

 
 
 

Rusijos pajėgų arsenale 2021-siais – Sirijoje ir kitur jau praktiškai išbandyti konvenciniai naikintuvai, bombonešiai, o taip pat ir bepiločiai orlaiviai. Galimybę smogti sparnuotomis raketomis iš sausumos, laivų ir oro pademonstravę rusų kariškiai įvairiose pratybose vis dar gali demonstruoti, kaip galvomis skaldo plytas ar senais šarvuočiais šturmuoja paplūdimius, iš anksto įrengtų tankų apkasų apšaudo tuos pačius poligonų taikinius.

Tačiau Rusijos armija ruošiasi ir XXI a. karui, kuriame tikslūs antskrydžiai, artilerijos smūgiai pridaro daugiausiai žalos, o šarvuotieji manevriniai daliniai seka iš paskos. Tam reikalinga užtikrinti sklandų sudėtingos valdymo ir kontrolės sistemos, žvalgybinių pajėgumų darbą – tradiciškai Rusijos armijos silpnąsias vietas.

Per pastaruosius metus būtent šioje srityje, o ne naujos ginkluotės ar technikos diegimo srityse Rusijos pažanga yra svarbiausia. Ir būtent tai turėtų kelti didžiausią nerimą Vakarų šalių planuotojams, kurie iš pradžių regi didelius perdislokuojamų Rusijos karinių dalinių skaičius bei pažymi vis dar egzistuojantį Rusijos technologinį atsilikimą.

M. Kofmanas kitoje savo apžvalgoje pažymi, kad iš JAV juntamas tam tikras pasipūtimas bei užtikrintumas savo jėgomis, kai kalbama apie galimą konfliktą su Rusija, kuriai, kaip ir bet kuriam panašiam varžovui (t. y. Kinijai) JAV sukeltų neįveikiamų dilemų smūgiais įvairiais vektoriais, yra pavojingas. Įsivaizduojama, kad amerikiečiams teks kautis su trečiarūšėmis pajėgomis, nors taip nėra – dešimtmečius įpratę dominuoti ore, turėti pranašumą sausumoje amerikiečiai susidurtų su lygiaverčiai varžovais, turinčiais ne šiaip kiekybinius pranašumus priešlėktuvinės gynybos, artilerijos, šarvuotosios technikos srityse. JAV gali ne tik kelti, bet ir sulaukti savų dilemų, turint omeny, kad, pavyzdžiui, Rusija neslepia karo atveju pasiruošusi suduoti smūgius iš didelio nuotolio svarbiems infrastruktūros, vadovavimo ir kontrolės elementams.

Didžiausiu iššūkiu, anot eksperto, taptų pajėgų išsekinimas: galimai milžiniški ir sunkiai pakeliami bei pakeičiami nuostoliai yra sritis, kuri dažnai nėra suvokiama ne tik JAV, bet ir Lietuvoje. Kai didelio intensyvumo konflikte per trumpą laiką netenki ne kelių dešimčių, netgi ne šimtų, o tūkstančių žmonių, greitai nepakeičiamos technikos vienetų ar strategiškai svarbių išteklių, gebėjimai vykdyti savo suplanuotus sumanymus tampa gerokai suvaržyti. Ne veltui netgi Prancūzija po kelių dešimtmečių ėmė ruoštis būtent didelio intensyvumo konfliktui, kuriame tektų susitaikyti su senokai nematytais nuostoliais.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(27)
Neverta skaityti!
(10)
Reitingas
(17)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vaidas Saldžiūnas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
60(9)
26(0)
24(0)
23(0)
22(0)
18(0)
15(0)
13(0)
Savaitės
75(0)
61(2)
59(0)
54(0)
51(4)
Mėnesio
109(9)
108(14)
82(0)
75(0)