Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Lėktuvai ir aviacija

Skraidančios mirties mašinos: sovietinių atominių lėktuvų projektas (Video)

2017-04-21 (0) Rekomenduoja   (25) Perskaitymai (2086)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui nugalėjusios valstybės lyg apsėstos puolė plėtoti branduolines technologijas. Jų pagrindu didintas karinis potencialas, mokslininkai tyrinėjo „taikiąsias“ atomo panaudojimo galimybes. Pavyzdžiui, JAV kilo diskusijos apie dulkių siurblių, kurių veikimas pagrįstas grandinine branduoline reakcija, gamybą.

Bombonešis M-50.
©Bernhard Gröhl | commons.wikimedia.org

1946 m. pradžioje Jungtinėse Valstijose, tuomet vienintelėje branduolinį arsenalą turinčioje pasaulio valstybėje, buvo nuspręsta sukurti lėktuvą su atominiu varikliu. Bet iškilo nenumatytų sunkumų, todėl projektas ėmė strigti.

Lėktuvas su atominiu reaktoriumi pakilo į orą po devynerių metų. Sovietų žvalgybos duomenimis, tai nebuvo galutinė modifikacija. Slaptame objekte įmontuotas branduolinis įtaisas, tačiau jis nebuvo prijungtas prie variklių, todėl atliko tik eksperimentinį vaidmenį. 

Vis dėlto sovietams nebuvo kur dėtis – juk nevalia nusileisti amerikiečiams. 1955 m. rugpjūčio 12 d. SSRS Ministrų tarybos nutarimu aviacijos įmonės pradėjo projektuoti sovietinį branduolinio lėktuvo analogą.

Projektą kuravo sovietinės atominės bombos „tėvas“ Igoris Kurčiatovas, o konkrečios užduotys patikėtos keletui konstravimo biurų. Tokiu būdu valdžia norėjo paskatinti konkurenciją tarp geriausių šalies inžinierių. Atsilikimas nuo JAV badė akis, tad reikėjo žūtbūt pasivyti amerikiečius. Visus atominio projekto dalyvius įspėjo – tai valstybinės reikšmės projektas, nuo kurio priklauso tėvynės saugumas.

Anot inžinierių, jiems nemokėjo už viršvalandžius. Viršvalandžiai laikyti norma. Teoriškai darbuotojas galėjo eiti namo 18 valandą, bet sekančią dieną jau neturėtų galimybės sugrįžti į darbą. Pikti kolegų žvilgsniai ir „liaudies priešų“ pagalbininko pravardė vertė visus sėdėti iki išnaktų. Iš pradžių iniciatyvos ėmėsi V.Miasiščevo konstravimo biuras. Jo inžinieriai pasiūlė įmontuoti branduolinį reaktorių į viršgarsinį bombonešį M-50.

Silpnoji šio lėktuvo pusė buvo milžiniškos kuro sąnaudos. Netgi dukart atlikus kuro papildymą ore (1000 tonų aviacinio kuro!) bombonešis vargiai nuskristų iki Vašingtono ir sugrįžtų atgal. Atrodė, kad šią problemą išspręs atominis variklis. Vos keletas gramų urano galėjo užtikrinti, kad bombonešis skris dešimtis valandų, o esant būtinybei patruliuos danguje iki dviejų savaičių.

Lėktuvo variklyje konstruktoriai planavo įtaisyti „atviro“ tipo atominės galios įrenginį. Deja, vėliau paaiškėjo, kad tai buvo netikęs sprendimas. Saugumo sumetimais atominį variklį derėjo montuoti kuo toliau nuo ekipažo – tam puikiausiai tiko galinė fiuzeliažo dalis. Inžinieriai suprojektavo bombonešio „uodegą“ su keturiais turboreaktyviniais branduoliniais varikliais, nuo kurių ekipažo kabiną skyrė bombų skyrius. Pilotams būtų tekę skristi aklinoje, 60 tonų sveriančioje švino kapsulėje.

Daugelis ekipažo funkcijų automatizuotos, vėliau tikėtasi apskritai atsisakyti įgulos ir paversti orlaivį bepiločiu. Viršgarsiniame strateginiame bombonešyje planuota sumontuoti radiolokacinius ir televizijos ekranus, netgi periskopus. Kadangi variklių konstrukcija kėlė realią grėsmę, lėktuvo aptarnavimas patikėtas robotams.

Tam, kad projektas būtų įgyvendintas, reikėjo visiškai pakeisti aerodromų infrastruktūrą, net nutiesti naujus, pusės metro storio pakilimo takus. Ne žmonės, bet robotai turėjo pildyti kuro atsargas, ruošti ginkluotę, gabenti pilotus iki kabinos.

Dėl šių neįgyvendinamų kliūčių projektas taip ir liko brėžiniuose. Nuspręsta statyti kitą atominį lėktuvą – M-30, su „uždaro“ tipo branduolinės galios įtaisu. Reaktorius pasižymėjo sudėtingesne konstrukcija, bet radiacijos grėsmė buvo mažesnė. Planuota įrengti vieno branduolinio reaktoriaus varomus šešis turboreaktyvinius variklius. Iškilus būtinybei jėgos įrenginio veikimą galėtų užtikrinti aviacinis benzinas. Ekipažo kabina ir variklių apsaugos, lyginant su pirmtaku, palengvėjo beveik dvigubai.

Pirmasis M-30 skrydis turėjo įvykti 1966 metais. Ir vis dėlto šio orlaivio projektas vėl liko popieriuje. N.Chruščiovo nurodymu visos atominių lėktuvų kūrimo programos buvo sustabdytos, konstravimo biurai restruktūrizuoti, o svarbiausias vaidmuo kovoje su išorės priešais atiteko raketų kūrėjams.

V.Miasiščevo konstravimo biuras prarado autonomiją, jo inžinieriams teko persikvalifikuoti ir pradėti vystyti kosmoso industriją.

A.Tupolevo vadovaujamam konstravimo biurui labiau pasisekė. Jo inžinieriai kūrė savo atominį monstrą – turbosraigtinį strateginį bombonešį Tu-95 su branduoliniu reaktoriumi. Pirmoji kliūtis, su kuria susidūrė konstruktoriai, – atominių reaktorių gabaritai. Ryškiausi branduolinės fizikos mokslo atstovai vienu balsu tvirtino, kad daugių daugiausiai pavyktų „sumažinti“ reaktorių iki namo dydžio, bet inžinieriams reikėjo sugalvoti, kaip įmontuoti reaktorių į gana ribotų dydžių orlaivio korpusą. 

Valdžia dosniai finansavo konstravimo biurą. Inžinierius, sugalvojęs būdą nors keliais gramais palengvinti įrenginį, gaudavo solidžią premiją.

Galų gale Andrejus Tupolevas pristatė savo biuro darbo rezultatą – visus saugumo reikalavimus atitinkantį didelės spintos dydžio reaktorių. Įrenginį patvirtino, viename iš Semipalatinsko aerodromų prasidėjo antžeminiai bandymai.

Ant vidurinės bombonešio korpuso dalies pritvirtino stovą su atominiu įrenginiu. Bandymo metu reaktorius veikė nustatytu pajėgumu, bet dėl skleidžiamos radioaktyviosios spinduliuotės ėmė trikti elektronikos prietaisų veikimas, o žmonėms teko labai didelė apšvita. Buvo nutarta, kad reikia tobulinti apsaugą nuo radiacijos.

Pirmosios apsaugos priemonių modifikacijos buvo labai didelės. Mėginta statyti apsauginius filtrus – savotiškus keturiolikaaukščius „namus“. Jų sienų storis siekė pusę metro, virš žemės kyšojo tik du aukštai, o likę buvo paslėpti po žeme. 

Šios griozdiškos technologijos nepasiteisino, todėl inžinieriai suprojektavo kitokio tipo apsaugą nuo radiacijos. Tai buvo speciali dvisluoksnė danga, sudaryta iš 5 centimetrų storio švino plokštelių bei 20 centimetrų storio polietileno ir cerezino – naudojamo kaip izoliacinė medžiaga. Beliko atlikti atominio lėktuvo bandymus ore.

Bombonešis Tu-95 su branduoliniu reaktoriumi ir keturiais turboreaktyviniais varikliais pakilo į dangų 1961 m. gegužės mėn. Atominio jėgos įrenginio inžinieriai neprijungė prie variklių, lėktuvas varytas aviaciniu kuru. Pirmojo skrydžio metu norėta įvertinti elektronikos prietaisų veikimą ir pilotų apšvitos lygį. Nuo gegužės iki rugpjūčio orlaivis atliko 34 bandomuosius skrydžius.

Paaiškėjo, kad dviejų dienų skrydžio metu pilotai gavo jonizuojančiosios spinduliuotės dozę, lygią 5 rem arba 0,05 siverto. Šiais laikais Rusijoje atominių elektrinių darbuotojams leistina apšvitos dozė – 2 rem arba 0,02 siverto per metus!

Atominio lėktuvo ekipažo nariais galėjo tapti daugiau nei keturiasdešimties metų, vaikų turintys vyrai. Po kiekvieno skrydžio bombonešį izoliuodavo kelioms dienoms, kad jo korpusas „išsivalytų“ nuo radiacijos. Ilgainiui buvo pripažinta, kad apsauginė danga yra gana efektyvi, tačiau neišbaigta. Ilgą laiką niekas nežinojo, kokių veiksmų imtis iškilus grėsmei dėl galimo radiacijos nuotėkio į aplinką.

Planuota įmontuoti parašiutų sistemą, kurios dėka reaktorius atsiskirtų nuo lėktuvo korpuso ir saugiai nusileistų ant žemės. Tačiau buvo per vėlu – staiga atominiai lėktuvai tapo niekam nereikalingi. Tarpkontinentinės balistinės raketos ir atominiai povandeniniai laivai pasirodė patogesnis ir pigesnis priešų triuškinimo variantas.

Andrejus Tupolevas neprarado vilties, kad artėjant XX amžiaus 8 dešimtmečiui atominių lėktuvų gamyba įsibėgės. 

Vis dėlto praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje JAV ir SSRS nutraukė visus projektus bei mokslinius tyrimus. Planuota branduolinį reaktorių įmontuoti į lėktuvą An-22, kuris turėjo medžioti priešo povandeninius laivus. Sovietų inžinieriai ir mokslininkai atliko keletą bandymų, bet pirmykščių užmojų jau nebuvo.

SSRS svajonė turėti nuosavą atominį lėktuvą taip ir neišsipildė. Įrengtas ir perėjęs dešimtis bandymų bombonešis Tu-95 ilgą laiką stovėjo aerodrome prie Semipalatinsko. Išmontavus reaktorių orlaivį perdavė Irkutsko karinės aviacijos mokyklai. Įsibėgėjant perestroikai jis virto metalo laužu.

Per paskutinį žmonijos gyvavimo šimtmetį aviacija vystosi tokiu žaibišku greičiu, kad skraidymas atominiais keleiviniais lėktuvais ar kilimų siurbimas branduolinės traukos siurbliais nebeatrodo utopija. Prieš pusę šimtmečio sudėtinga užduotis buvo beveik išspręsta, tik rezultatais niekas taip ir nepasinaudojo.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(28)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(25)
Visi šio ciklo įrašai:
2017-04-21 ->
Skraidančios mirties mašinos: sovietinių atominių lėktuvų projektas (Video) (0) 25
2016-02-01 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Įdomiausi rubrikoje Lėktuvai ir aviacija
Naujausi įrašai
Susiję pagal žymes:

Įdomiausi

43(0)
33(0)
29(6)
27(5)
26(5)
25(0)
24(8)
20(6)
20(1)
20(0)