Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Lėktuvai ir aviacija

Ypatingas Hitlerio lėktuvas, galėjęs tapti pažangiausiu pasaulyje - negi jis buvo kuriamas kaip STEALTH naikintuvas?

2019-08-30 (0) Rekomenduoja   (24) Perskaitymai (4138)
    Share

Aviacijos, kosmoso ir karinės pramonės kompanija „Northrop Grumman“ anksčiau šiais metais paskelbė, kad kurs savo antrąjį sunkiai radarų pastebimą „skrendančio sparno“ tipo lėktuvą „B-21 Raider“, kuris turėtų pakeisti legendinį „B-2 Spirit“.

Nors šiandien tokie lėktuvai mums jau yra gana įprasti, pirmąjį reaktyvinį variklį turintį „skrendančio sparno“ (angl. flying wing) tipo lėktuvą sukūrė du broliai iš Vokietijos.

Tiesa, šis lėktuvas buvo sukurtas nacistinėje Vokietijoje – todėl kartais jis dar yra vadinamas „slaptuoju Hitlerio naikintuvu“. Kodėl žodis „slaptasis“ įrašytas kabutėse, paklausite?

Na, pirmiausia dėl to, kad kuriant šį naikintuvą slaptumas nebuvo didžiausias prioritetas – broliai, o ir pati Vokietija, norėjo sukurti itin greitą ir dideliame diapazone galintį veikti orlaivį, kurio bijotų priešai.

Išskirtinis lėktuvas

Pirmasis brolis – Walteris Hortenas – buvo profesionalus pilotas Vokietijos karinėse oro pajėgose, „Liuftvafėje“. Per „Mūšį dėl Britanijos“, kai Vokietija bombardavo Didžiąją Britaniją, jis skrido viename lėktuve kartu su legendiniu pilotu Adolfu Gallandu. Tuo tarpu jo brolis Reimaras Hortenas buvo lėktuvų dizaineris – tačiau jokio formalaus aviacinio išsilavinimo neturėjo. Abu broliai dar jaunystėje buvo sukūrę visą eilę novatoriškų sklandytuvų, kurie neturėjo uodegos ir iš dalies buvo „skrendančio sparno“ tipo.

1943 metais „Liuftvafės“ vadovas Hermanas Goeringas sugalvojo taip vadinamą 3x1000 specifikaciją. Pagal ją, orlaivis turėjo nuskristi tūkstantį kilometrų per valandą, kartu su savimi skraidinti tūkstantį kilogramų bombų ir degalų, kurių užtektų ne tik kelionei pirmyn ir atgal – o prireikus ir kovai. Buvo tikimasi, kad toks naikintuvas galės sėkmingai užpulti reikiamus taikinius D.Britanijoje ir aplenkti bet kokį kitą naikintuvą, keliantį jam grėsmę.

Žinoma, tokiam lėktuvui reikėtų naujausių Vokietijos sukurtų turboreaktyvinių variklių – tačiau jie naudojo labai daug degalų. Būtent čia pasirodė broliai Hortenai, kurie pasiūlė šiame lėktuve naudoti „skrendančio sparno“ dizainą – šis lėktuvas neturi uodegos ir yra toks aerodinamiškas, kad praktiškai nesukelia pasipriešinimo. Na, o kadangi pasipriešinimas yra mažesnis, jis naudoja ir mažiau variklio galios, o dėl to ir mažiau degalų. Be to, jis gali pasiekti ir didesnį greitį nei įprastas orlaivis.

Tuo metu skrendančio sparno dizainas nebuvo visiškai nauja idėja, mat anksčiau ji jau buvo naudojama tiek sklandytuvuose, tiek kituose orlaiviuose. Štai per Antrąjį pasaulinį karą „Northrop Grumman“ kompanija sukūrė didelio našumo skrendančio sparno tipo bombonešį „XB-35“ Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenei - tačiau šis lėktuvas nebuvo pradėtas gaminti masiškai.

Nepaisant to, kad skrendančio sparno tipo lėktuvai turi nemažai aerodinaminių pranašumų, jie yra mažiau atsparūs nekontroliuojamiems pokrypiams ir dideliam smukimo greičiui (tai toks greitis, kai lėktuvas nesukuria pakankamai keliamosios jėgos).

Broliai Hortenai „Hitlerio slaptąjį naikintuvą“ pradėjo kurti 1943 metų rugsėjį. Pirmiausia jie pastatė sklandytuvą, žinomą kaip H.IX V1. Šis sklandytuvas turėjo ilgus ir plonus sparnus, pagamintus iš faneros, dėl ko jie buvo itin lengvi. Tokie sparnai mažino nekontroliuojamų pokrypių problemą – o kadangi lėktuvas neturėjo posūkio vairo ir eleronų, jis beveik visiškai priklausė nuo elevonų – eleronų ir aukščio vairo kombinacijos.

Sėkmingi ir nesėkmingi bandymai

Kadangi V1 bandymai 1944 metais buvo labai sėkmingi, V2 prototipas jau turėjo „Jumo 004B“ turboreaktyvinius variklius, kurie buvo pritaisyti abejose lėktuvo pusėse. Ten pat buvo įmontuotas primityvus katapultavimosi krėslas bei parašiutas, išskleidžiamas lėktuvui leidžiantis. V2 turėjo ir trijų ratų važiuoklę, kuri jam leido gabenti sunkesnius krovinius.

Pirmasis V2 bandomasis skrydis buvo atliktas 1945 metų vasario 2 d. – jo metu viskas vyko labai sklandžiai. Buvo teigiama, kad V2 net įveikė naikintuvą „Me 262“, kuris turėjo lygiai tokius pačius variklius.

Tiesa, bandymus teko nutraukti pakankamai greitai – vasario 18 d., nes vienas iš V2 variklių užsidegė ir nustojo veikti viduryje skrydžio. Lėktuvą pilotavęs Erwinas Zolleris atliko daugybę įvairiausių manevrų bandydamas vėl įjungti variklį – tačiau nuo dūmų prarado sąmonę, o lėktuvas nekontroliuojamai sukdamasis rėžėsi į žemę. Per šį incidentą pilotas neišgyveno.

Nepaisant šios nelaimės, H.Goeringas jau buvo patvirtinęs keturiasdešimties V2 lėktuvų gamybą. Ja turėjo užsiimti „Gotha“ kompanija, kuri Antrojo pasaulinio karo metu daugiausia kūrė mokomuosius lėktuvus ir sklandytuvus. Pagaminti lėktuvai buvo žymimi „Ho 229“ ir „Go 229“.

Buvo tikimasi, kad „Ho 299“ galės išvystyti itin didelį greitį – net 975 km/h, tačiau ilgainiui buvo nuspręsta jį perdaryti į naikintuvą su dviem „Mark 103“ 30 mm kalibro kulkosvaidžiais. Maždaug tuo metu buvo pradėta ir kitų prototipų gamyba – V3, V4, V5 ir V6. Kai kurie iš šių lėktuvų turėjo į kabiną talpinti jau du pilotus.

Tiesa, galutinė „Ho 229“ versija niekada taip ir nepakilo nuo žemės. Kai 1945 metų balandį amerikiečių kariai įsiveržė į Friedrichrodoje esančią gamyklą, jie rado tik įvairiausių lėktuvų dalių, kurios dar nebuvo iki galo paruoštos. Labiausiai užbaigtas buvo V3 prototipas, kurį amerikiečiai parsigabeno į savo šalį ir ilgai tyrinėjo. Dabar jis yra restauruojamas JAV oro ir kosmoso muziejuje esančiame „Udvar-Hazy“ centre.

Broliai Hortenai vėliau buvo pasamdyti sukurti „skrendančio sparno“ tipo bombonešį, kuris galėtų nuskraidinti atominę bombą iki JAV rytinės pakrantės. Jiems pavyko sukurti Horten X.XVIII techninius piešinius, kurie niekada nebuvo realizuoti praktiškai.

Ar Hitlerio naikintuvas tikrai buvo slaptas?

Nėra rasta jokių dokumentų iš praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio, kuriuose būtų teigiama, kad „Ho 229“ buvo kuriamas kaip sunkiai radarų pastebimas orlaivis. Tiesa, vienas iš brolių Hortenų buvo įsitikinęs, kad skraidančio sparno konstrukcija sumažina jo pastebimumą, o juk tai yra ideali ypatybė „slaptam“ naikintuvui.

R.Hortenas po karo persikraustė gyventi į Argentiną. 1950 metais viename straipsnyje jis rašė, kad medinis orlaivis sugeria radaro bangas. Po 30 metų, kai slapti orlaiviai tapo populiaresni, R.Hortenas rašė, kad jis pats sąmoningai bandė padaryti lėktuvą slaptu. Jis sakė, kad net sukūrė specialių lėktuvo karkasą iš anglies, pjuvenų ir medžio klijų, tačiau nieko nesakė savo vadovams.

Buvo atlikti du bandymai, per kuriuos ekspertai tikrino, ar R.Hortenas nemeluoja. Juokingiausia tai, kad vienas iš šių bandymų patvirtino jo žodžius, o kitas – paneigė. Tuo tarpu istorikai į tai, kad šis lėktuvas nuo pat pradžių buvo kuriamas kaip slaptas naikintuvas, žiūri skeptiškai.

Parengta pagal „National Interest“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(28)
Neverta skaityti!
(4)
Reitingas
(24)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
19(7)
17(0)
16(0)
14(1)
14(0)
13(0)
10(0)
Savaitės
89(1)
Mėnesio
150(2)
148(15)
146(3)
143(12)
139(22)