Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Statybų pasaulyje

Net neįsivaizduojate, kas vyksta pasaulyje su smėliu: svaiginančios apimties prekyba ir net žudynės - ar pasauliui gresia jo deficitas?

2017-12-06 (14) Rekomenduoja   (38) Perskaitymai (3252)
    Share

Dabar,aišku, aktualiausia, kad būtų smėliu pabarstyti apledėję takai ir gatvės, tačiau šiems tikslams sunaudojamo smėlio kiekiai juokingi. O štai Indijoje siaučia „smėlio mafija“. Indonezijoje pradingsta salos. Maroke – paplūdimiai. O pas juos juk netgi normalių žiemų nebūna!

Smėliz brangz…

Mūsų civilizacija tiesiogine šio žodžio prasme stovi ant smėlio. Tai antras pagal sunaudojimą gamtinis išteklius, nusileidžiantis tik vandeniui, ir gausiausiai išgaunama kietoji žaliava pasaulyje. UNEP (JTO aplinkos programa) vertinimu, smėlis ir žvyras sudaro 68–85% visko, ką žmogus išgauna iš žemės gelmių. Iš jų gaminamas betonas ir asfaltas, supilamos teritorijos jūroje, gaminamas stiklas, elektronika, naudojama naftos gavyboje. Miestams plečiantis, o šalims turtingėjant, smėlio paklausa tik augs. Todėl įnirtingai diskutuojama: kas nutiks, jeigu ir toliau gavyba vyks tokiais tempais? Ar ištiks smėlio krizė? Ar smėlis brangs?

Kur dingsta smėlis

Visas pritaikymo sritis suskaičiuoti būtų sunku, tačiau daugiausiai smėlio sunaudojama statybose. Ši medžiaga – pagrindinis betono (80%) ir asfalto (>90%) ingredientas.

Dabar daugiausiai smėlio sunaudojama Azijoje. Konkrečiai, Kinijoje ir Indijoje, kur vyksta statybų bumas, ir pylimais savo teritoriją aktyviai plečiančiame Singapūre. KLR – didžiausias smėlio importuotojas pasaulyje, šiai šaliai, įvairiais vertinimais, tenka nuo penktadalio iki pusės pasaulio smėlio importo. Kinijos poreikio mastus sunku įsivaizduoti: pasak mokslininko iš JTO Pascalio Peduzzi'io, per pastaruosius keturis metus ji sunaudojo daugiau smėlio, nei JAV per visą praėjusį šimtmetį.

Kiekvienu atveju, – ar tai būtų statybos ar paplūdimio rankinio aikštelė, – smėliui keliami labai konkretūs reikalavimai. Pavyzdžiui, kaip gegužę rašė New Yorker, tarp jūros ir dykumos stovintis Dubajus geriausiems savo golfo klubams atveža smėlį iš JAV, o aktyviai vykstančioms miesto statyboms, – iš Australijos. Vietinis smėlis netinka nei statyboms, nei praktiškai jokiam kitam pramoniniam panaudojimui: jis pernelyg glotnus, kad būtų galima naudoti betonui ar asfaltui ir pernelyg smulkus, kad galėtų būti naudojamas filtravimo sistemose. Analogiškos problemos kyla ir kitoms šalims, turinčioms, regis, didžiulius smėlio išteklius: smėlis, kuriame skęsta Mauritanija, netinakamsa netgi kelių tiesimui. Kai kur, pavyzdžiui, Bangladeše, smėlio taip trūksta, kad statybininkai betonui vietoje jo dažnai naudoja trupintas plytas.

Smėlio mafija

Didelė paklausa gimdo nelegalią pasiūlą. Smėlio kasimu ir pardavimu užsiimančios nusikalstamos grupuotės veikia visame pasaulyje, nuo Jamaikos iki Maroko. Tanžere, Gibraltaro pakrantėje, kur anksčiau buvo paplūdimys, dabar teliko nuogos uolos – kažkas išgabeno visą smėlį, rašo Deutsche Welle. Ironiška, kad tai buvo daroma ir kuriant turistinę infrastruktūrą. UNEP vertinimu, iki pusės smėlio, naudojamo Maroko statybos pramonėje, gauta neteisėtai.

Indijoje veikia tikra, visame pasaulyje pagarsėjusi savo žiaurumu, „smėlio mafija“; valdžia bijo jai priešintis, o žmonės dėl smėlio žūva. Economist pateikiamais duomenimis, nelegalaus smėlio rinkos Indijoje apimtis– $2,3 mlrd per metus.

2015 metais Wired nurodė, kad Indonezijoje per pastaruosius 10 metų smėlio gavyba nuo žemės paviršiaus nutrynė daugiau nei dvidešimt salų – jų medžiaga panaudota Singapūro teritorijos plėtrai; 70% išgavusiųjų smėlį, darė tai nelegaliai. Dėl išvežimo daromos žalos, Indonezija, Malaizija ir Vietnamas uždraudė smėlio eksportą į Singapūrą; Kambodža ir Mianmaras įvedė griežtus gavybos ir eksporto apribojimus.

Ekologija

Atrodytų, smėlis – begalinis resursas, tačiau taip nėra – kaip ir bet kuri kita iškasena, jis kada nors baigsis. Smėlis beveik visada susidaro, yrant vandens, ledo, vėjo ir laiko veikiamiems stambesniems akmenims. Šis procesas trunka šimtus tūkstančių ir milijonų metų. Žmonija kasmet sunaudoja >40 mlrd tonų smėlio ir žvyro. Mokslininkai įspėja, jog tai dvigubai daugiau, nei visos pasaulio upės per metus į vandenyną suneša nuosėdinių uolienų, tai yra, smėlio poreikis smarkiai viršija jo atsigaminimo galimybes. Tačiau kol kas, nepaisant daugybės straipsnių žiniasklaidoje apie gresiantį deficitą, apie globalią smėlio krizę kalbėti nereikia. Tai veikiau yra trūkumas konkrečiose vietose – dažniausiai ten, kur aktyviai vyksta statybos, tačiau išteklių šalia nėra. O štai smėlio gavybos daroma žala ekologijai kelia rimtus nuogąstavimus.

Jungtiniai arabų emyratai, garsėjantys nuostabiomis supiltinėmis salomis Persijos įlankoje, ne tik importuoja smėlį iš Australijos, be ir ima jį iš jūros dugno – šimtus milijonų tonų. New Yorker, remdamasis JTO ataskaita, rašė, kad gavyba tokiu būdu „išsekino visas jūrines smėlio atsargas Dubajuje“ ir padarė rimtą žalą aplinkai. Ekologai ir biologai pažymi, kad išgaunant smėlį tokiu būdu, kyla povandeniniai smėlio audrų ekvivalentai, kuriose dūsta žuvys (smėlio dalelės užkemša žiaunas), žūsta vėžliai, koralų rifai ir kiti, netgi patys smulkiausi, gyventojai; kinta vandens cirkuliacijos kryptis. Ten, kur kasama – legaliai ir nelegaliai – arčiau kranto, kyla kitos grėsmės: likę be smėlio, sausumos plotai nebegali pasipriešinti bangoms ir nuo jūros atslenkantiems uraganams, o už kranto linijos esanti dirva nuslenkaį vandenį.

Pasak Kimo Detloffo, iš Vokietijos Gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos sąjungos ( NABU ), jūros organizmų populiacijos, nukentėjusios nuo smėlio gavybos, ankstesnėje vietoje nebeatsigauna. Tikrąją gavybos įtaką nustatyti sunku – nuolat stebėti už kelių kilometrų nuo kranto vykstantį povandeninį gyvenimą sudėtinga,tačiau tuo, kad tokia veikla kenkia, biologai neabejoja. Augant šios medžiagos paklausai, rizika tik augs.

Alternatyvų paieška

Natūralaus smėlio sunaudojimą galima sumažinti ir daug šalių tuo jau užsiima. Indijoje naudojama dirbtinio smėlio gamybos technologija, jis gaunamas trupinant akmenis, taip imituojant ir paspartinant gamtoje vykstantį procesą.

Kuriami būdai ir dykumų smėlį paversti tinkamu statybai – pavyzdžiui, Vokietijos kompanija PolyCare maišo jį su derva ir taip gauna polimerinį betoną, kurio savybės pranoksta pagamintą tradiciniu būdu.

Singapūro mokslininkai kuria besmėlį betoną, kuriame vietoje cemento panaudojami pelenai. Tuo pačiu Singapūras priėmė naują teritorijos plėtimo, panaudojant dambas ir polderius projektą – taip sumažės smėlio sunaudojimas ir priklausomybė nuo jo. Galų gale, asfaltą ir betoną galima perdirbti ir panaudoti pakartotinai – taip elgiamasi, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, kur, Economist duomenimis, beveik trečdalis naujų namų statomi iš perdirbtų medžiagų. Tačiau smėlio alternatyvų paieška – ilgas procesas, taigi, kol kainos ir paklausa auga, artimiausi metu, „smėlio mafija“ tęs darbą.

I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(39)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(38)
Komentarai (14)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai
Susiję pagal žymes:

Įdomiausi

47(2)
44(7)
40(3)
39(0)
33(3)
32(2)
29(4)
29(1)