Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Statybų pasaulyje

Mažai kam žinoma tikroji Sidnėjaus operos teatro istorija: kodėl projektą sugalvojęs architektas prisiekė per amžius nekelti kojos į Australiją ir kodėl reikėjo net 30 metų, kad Australija pripažintų savo klaidą (Video)

2019-03-20 (1) Rekomenduoja   (76) Perskaitymai (3716)
    Share

Sidnėjaus operos teatras – vienas didingiausių pasaulio statinių ir Australijos simbolis. Tik retas žino šio pastato sukūrimo istoriją ir tai, kad statinio projektas aukštyn kojomis apvertė jo architekto gyvenimą.

1968 metų rudens naktį tuščiame Jutlandijos krante architektas Jørnas Utzonas užkūrė laužą, į kurį sumetė maketus ir brėžinius. Jis nebenorėjo nieko girdėti apie Sidnėjaus operos teatrą.

Praėjo nemažai metų nuo tada, kai jis pateikė projektą statyboms. Architekto J. Utzono gyvenimas jau bėgo prie kitų krantų. Jis atrado vietą, kur galėjo atsitverti nuo pasaulio, – Maljorką. Architektas sėdėjo terasoje ir peržiūrinėjo paštą – dar vienas kvietimas iš Australijos.

2000-aisiais J. Utzonui buvo suteiktas Sidnėjaus universiteto garbės daktaro laipsnis. Į ceremoniją jis nenuvyko. Po dar trejų metų architektą įvertino Australijos riterio ordinu ir norėjo įteikti simbolinius Sidnėjaus miesto raktus. Tačiau ir tą kartą J.Utzonas ten nenuskrido.

2006-aisiais jį kvietė į operos teatro vakarinės kolonados atidarymą, kur turėjo dalyvauti Jungtinės Karalystės monarchė Elizabeth II. „Teks atsakyti ir Jos Didenybei“, – gavęs kvietimą šyptelėjo J.Utzonas.

Jis niekada negrįžo į Australiją ir nepamatė 1959-aisiais pradėto statyti jo projekto – Sidnėjaus operos teatro – užbaigto.

2008 metais architektas mirė. Sidnėjaus opera, užbaigta 1973-iaisiais, sugriovė jo karjerą ir pakeitė gyvenimą.

Tapo Australijos simboliu

Futuristiniai Sidnėjaus operos teatro kontūrai seniai tapo vienu Žaliojo žemyno simbolių. Į viršų kylančių baltutėlaičių stogų kaskada sukelia skirtingas asociacijas. Vieni mato išmoningus angarus skraidančioms lėkštėms leistis, kiti – ispanų užkariautojų šalmus, o dar kiti – didžiules jūrų kriaukles arba vėjo pakeltas laivo bures. Architektas J. Utzonas šias baltas bures vadino apvalkalais ir tikino, kad jų dizainą įkvėpė apelsino žievelės lupenos – pamatęs nuluptą apelsiną jis sukūrė projektą.

Sidnėjaus operos teatro statybą įkvėpė britų dirigentas Eugene’as Goosensas. 1947 m. jis pasirašė trejų metų sutartį su Sidnėjaus simfoniniu orkestru. Koncertus teko rengti miesto rotušėje.

„Kokia gėda, kad toks didžiulis miestas klasikiniams koncertams turi tik vieną nedidelę salę, kurioje telpa 2,5 tūkst. žiūrovų! Sidnėjui būtini mūzų namai, kuriais galėtų didžiuotis visa Australija“, – piktinosi E. Goosensas interviu vietos radijui.

Britų dirigento idėją netikėtai palaikė ir valdžia. Tačiau kartu pareiškė, kad neketina jos finansuoti. Tuomet Naujojo Pietų Velso valstijos, kurios administracinis centras yra Sidnėjus, premjeras Johnas Josephas Cahillas pasiūlė surengti loteriją.

„Tegu azartiški piliečiai atiduos savo pinigus ne sukčiams gatvėje, o operos teatro statybos fondui“, – sakė J. J. Cahillas.

Sidnėjaus gyventojai noriai pirko bilietus: kartais jų būdavo parduodama net už 50 tūkst. Australijos dolerių per savaitę. Netrukus suma, reikalinga operos teatro darbų pradžiai, buvo surinkta.

Ilgos architekto paieškos

Energingasis britų dirigentas E. Goosensas puolė ieškoti vietos būsimajam statiniui. Galiausiai jis apsistojo ties vaizdinga Sidnėjaus uosto krantine. E. Goosenso nuomone, būsimasis teatras turėjo būti sudarytas iš dviejų dalių: viena – skirta didžiuliams koncertams, operoms, o kita, mažesnė, – kameriniams pastatymams, baletui ir dramos spektakliams. Visa tai reikėjo sutalpinti nedideliame lopinėlyje, kurį iš trijų pusių juosė įlanka.

Paskelbus tarptautinį konkursą organizatoriai gavo 233 paraiškas iš 28 pasaulio valstybių. Tačiau komisijai neįtiko nė vienas variantas.

Pasak istorijos, vieną 1957 metų dieną į komisijos posėdžio pradžią pavėlavo komisijos pirmininkas. Suomiškų šaknų turintis amerikiečių architektas Eero Saarinenas papsėdamas pypkę ištraukė iš krepšio, kuriame buvo sudėti jo vadovaujamos komisijos atmesti projektai, pirmą pasitaikiusį eskizą.

Jis apstulbo: tai buvo juodu tušu nupieštas fantastiško statinio siluetas. Virš tvirto pagrindo kilo stogų vėduoklė, primenanti sparnus ar bures.

„Ponai, štai ji – būsima opera!“ – sušuko E. Saarinenas, kuris, pasak gandų, prieš posėdį buvo pasivaišinęs stipriaisiais gėrimais.

Paaiškėjo, kad šio projekto autorius buvo 38-erių danas J. Utzonas. Ši pavardė daugumai komisijos narių nebuvo žinoma. Bet didžiulį autoritetą turintis E. Saarinenas pasiekė, kad Sidnėjaus operos teatro projekto nugalėtoju būtų paskelbtas būtent jis.

Žavėjosi dano išmone

Jørno vaikystė prabėgo Olborgo uostamiestyje. Čia jo tėvas, karinio jūrų laivyno inžinierius, dirbo laivų statyklos direktoriumi. Pradžioje ir Jørnas norėjo tapti karo jūrininku, bet jis neblogai piešė. Todėl savo dėdės skulptoriaus patariamas įstojo į Danijos karališkosios meno akademijos architektūros mokyklą. Jau pirmieji savarankiški J. Utzono darbai sulaukė dėmesio ir įvertinimo. Kopenhagos koncertų salės projektas buvo apdovanotas mažuoju aukso medaliu. Londono Krištolo rūmų, Viktorijos epochos šedevro, atnaujinimo variantas stebino originalumu. Bet drąsios J. Utzono idėjos taip ir liko popieriuje.

Australai buvo sužavėti J. Utzono projektu, jis sugebėjo suburti stiprią inžinierių ir akustikos specialistų komandą.

„Kartu praleidome septynerius absoliučiai laimingus metus ir buvome tarsi džiazo orkestras. Kiekvienas tiksliai žinojo, ko iš jo reikalaujama“, – sakė vienas J. Utzono komandos narių.

Naujojo Pietų Velso valstijos vadovas J. J. Cahillas į bendradarbiavimą įtraukė įžymiąją britų statybų bendrovę, kuriai vadovavo danas Ove Arupas.

1959-aisiais prasidėjo Sidnėjaus operos teatro statybos darbai. Planuota operą užbaigti per ketverius metus, išleisti 7 milijonus Australijos dolerių. Tačiau suma išsipūtė iki 100 milijonų.

Pasufleravo nuluptas vaisius

Idėją, kuri taip gražiai atrodė popieriuje, įgyvendinti pasirodė neįtikėtinai sudėtinga. Paaiškėjo, kad betoninių stogo sparnų, įdomiausios projekto dalies, neįmanoma sukonstruoti pagal pirminį sumanymą. J. Utzono grupė ir O. Arupo konstruktoriai išbandė dešimtis paviršių variantų, bet visi pasirodė netinkami.

Sprendimo bergždžiai ieškota iki 1961 metų, kol į pagalbą atėjo Jo Didenybė atsitiktinumas. Vieną dieną prie architekto pribėgęs jaunesnysis sūnus džiaugsmingai pareiškė išmokęs nulupti apelsiną. Stebėdamas, kaip keturmetis Kimas kruopščiai trikampiais lupa apelsino žievelę, architektas J. Utzonas pagaliau atrado sprendimą.

Išlaidų burbulas pūtėsi

Dėl techninių kliūčių operos teatro statybos terminų nebuvo laikomasi. Be to, dauguma medžiagų buvo gabenamos iš užsienio. Išlaidos augo kaip ant mielių. Iš loterijos likę pinigai buvo panaudoti 1965-aisiais žemyną išsekinusios sausros padariniams likviduoti.

Valdžios, architekto J. Utzono ir rangovų santykiai paaštrėjo. Žiniasklaidoje ir Parlamente kilo didžiuliai ginčai. Naujosios Pietų Velso valstijos vyriausybė buvo priversta atsistatydinti dėl nepagrįstai išaugusių projekto išlaidų ir nedovanotinai užsitęsusios statybos.

Naujasis valstijos premjeras ypatingo palankumo operos teatro statybai nerodė. Būtent tada scenoje pasirodė pagrindinis intrigantas, svajojęs užimti architekto J. Utzono vietą Sidnėjaus operos rūmų epopėjoje. Tai buvo visuomeninių darbų ministras Davisas Hughesas. Buvęs provincijos mokyklos mokytojas, pagiežingas ir pavydus.

„Jis troško, kad būtent jam atitektų visa šlovė, kad apie jį kalbėtų kaip apie žmogų, užbaigusį operos statybą“, – sakė J. Utzonas.

Supynė intrigų lizdą

D. Hughesas sukėlė žiniasklaidoje nepasitenkinimo danų architektu bangą. Jis kibo prie operos teatro sąmatos, reikalavo jam pateikti brėžinius jiems patvirtinti, nors apie tai nieko nenutuokė.

Ministras neturėjo universiteto baigimo diplomo, nors tikino priešingai. Galiausiai D. Hughesas sustabdė ir operos teatro statybos finansavimą.

Prie nervinio išsekimo ribos atsidūręs J. Utzonas 1966 m. vasario 28-ąją paskelbė apie atsistatydinimą ir išvyko iš Australijos, kad niekada, kaip sakė, čia nesugrįžtų.

D. Hughesas sukvietė skubų posėdį ir pranešė, esą J. Utzonas „atsisakė pareigų“. Bet ir be jo nesunku užbaigti Sidnėjaus operos teatrą, pridūrė ministras. Į atsilaisvinusią vietą D. Hughesas paskyrė Peterį Hallą, projektavusį Sidnėjaus universiteto korpusą, ir pasitelkė dar du specialistus.

„Ar galima priartėti prie genijaus? Galima pasinaudoti jo idėjomis, tačiau negalima perimti jo smegenų“, – pažymėjo J. Utzono biografas Richardas Westonas.

Matyt, taip manė ir Sidnėjaus gyventojai. Jie rengė piketus su šūkiais: „Grąžinkite Utzoną!“

Architekto įpėdinis P. Hallas tada pareiškė: „Tiek techniniu, tiek etiniu požiūriu J. Utzonas – vienintelis žmogus, sugebantis užbaigti Sidnėjaus operos teatrą.“

Bet D. Hughesas apie tai nenorėjo nieko girdėti. Ministro užsispyrimo rezultatu tapo neišraiškingas, nuobodus operos teatro interjeras. Apdailai J. Utzonas norėjo panaudoti vietinių rūšių medieną ir daug įvairiaspalvio stiklo, planavo akustines lubas išdažyti ryškiai raudona spalva su auksu ir mėlyna su sidabru.

Pasirinko autorių pamiršti

Galiausiai Sidnėjaus operos teatras „pakėlė bures“. 1973 metų spalio 20-ąją įvyko oficialus atidarymas skambant Ludwigo van Beethoveno Devintajai simfonijai ir blykčiojant fejerverkams.

Į iškilmes atvyko karalienė Elizabeth II su vyru, princu Philipu. Nepakviestas tik žmogus, sukūręs šį stebuklą, – net jo vardas nebuvo paminėtas. Tačiau skandalo atgarsiai nuskambėjo Jos Didenybės kalboje.

„Piramidžių statybą lydėjo labai dideli nesutarimai. Bet dabar, po 4000 metų, jos laikomos vienu pasaulio stebuklų. Aš tikiu, kad taip nutiks ir Sidnėjaus operos statiniui“, – sakė Jungtinės Karalystės monarchė Elizabeth II.

Jos Didenybė perkirpo raudoną juostelę, ir svečiai plūstelėjo apžiūrinėti blankaus interjero. Tuomet paaiškėjo dar vienas įdomus faktas. Sidnėjaus operos teatro architekto pavardės nebuvo ir ant bronzinės atminimo lentelės prie įėjimo, kur buvo išvardyti visi, susiję su šiuo projektu.

Toliau lydėjo nesėkmės

Pavyduolio D. Hugheso kerštas J. Utzoną pasiekė ir jo tėvynėje. 1966 metais grįžęs namo architektas liko be užsakymų, nes Danija puikiai žinojo apie skandalą Australijoje. J. Utzonui priklijavo paiko svajotojo, nutolusio nuo bet kokios praktinės veiklos, etiketę. Architektas pyko ir nervinosi. Tačiau širdies gilumoje nesiliovė tikėti, kad australai galų gale supras, kad jis nepakeičiamas, ir vėl jį pakvies. To neįvyko.

Tuomet nusiminęs J. Utzonas sudegino Sidnėjaus operos teatro brėžinius ir maketus. 1973-iaisiais J. Utzonas su žmona Lis, sūnumis Kimu, Janu ir dukterimi Lin įsikūrė Maljorkoje. Architektas beveik visiškai atsitvėrė nuo išorinio pasaulio.

Tais metais danų architektas mažai statė. Tikrai stambiu J. Utzono projektu tapo tik Nacionalinės Asamblėjos pastatas Kuveite, pastatytas 1982 m. Persijos įlankos pakrantėje.

Po devynerių metų Irako įsiveržimo į Kuveitą metu pastatas buvo visiškai sugriautas. Po karo jis atstatytas, tačiau šis statinys jau neatitiko pirmojo autoriaus sumanymo.

Australijos valdžiai prireikė daugiau nei 30 metų, kad pripažintų savo klaidą. Tiktai 1999-aisiais architektui J. Utzonui ji pasiūlė vadovauti Sidnėjaus operos teatro rekonstrukcijos darbams. Iki to memorialinėje lentoje pagaliau atsirado jo pavardė.

„Labai malonu, kad vėl prisiliesiu prie statinio likimo, seniai tapusio mano sielos dalimi“, – prisipažino danų architektas interviu britų laikraščiui „The Guardian“.

J. Utzonas pasiūlė pažeminti grindis keturiais metrais, jas įleidžiant į smiltainį, iš kurio sudaryti uosto krantai. Tokiu būdu jis gerino akustiką ir atlaisvino daugiau vietos orkestrui ir atlikėjams.

Projektą J. Utzonas įgyvendino kartu su sūnumi Janu ir anūku, bet per atstumą. Danų architektas, kurio talentas buvo pripažintas visame pasaulyje, nepamiršo savo pažado niekuomet negrįžti į Australiją.

Įžymusis skandinavas mirė 2008 metų lapkričio 29-ąją, būdamas 90 metų. Likus penkeriems metams iki mirties J. Utzonas gavo Pritzkerio premiją, kuri vadinama architektūros Nobelio premija.

Sidnėjaus operos teatras tapo vienu labiausiai lankomų objektų Australijoje. 2007 m. jis įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(78)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(76)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Ona Kacėnaitė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
42(1)
42(0)
41(1)
41(1)
32(0)
24(1)
20(4)
14(0)
11(0)
11(5)
Savaitės
81(3)
73(5)
69(1)
Mėnesio
339(40)
284(20)
159(20)
137(14)
124(7)