Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Technologijų rinka

Televizorių raida (I dalis): kodėl „miršta“ šimtametis kineskopas

2012-10-05 (1) Rekomenduoja   (2) Perskaitymai (275)
    Share

Televizorių istorija yra neatsiejama nuo kineskopų. Šis įrenginys buvo sukurtas XIX-XX amžiaus sandūroje ir kaip koks diktatorius viešpatavo namuose daugelį dešimtmečių. Jį galima sutikti ir dabar, nors jam sukako jau šimtas metų.

Televizorių protėviai

Pirmieji televizoriai parduotuvėse pasirodė kartu su pirmosiomis televizijos transliacijomis 1928 metais Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Jie buvo pusiau mechaniniai, pusiau radioelektroniniai įrenginiai su miniatiūriniais pašto ženklo dydžio ekranėliais. Jų rodomas vaizdas buvo toks mažas, kad jį reikėdavo stebėti per didinamąjį stiklą.

Televizorių protėviai buvo gremėzdiški aparatai, kuriuos sudarė dvi dalys: TV signalų imtuvas ir vaizdą rodanti dalis. Pirkėjai galėjo įsigyti šias dalis atskirai ir susikonstruoti veikiantį aparatą patys. Garsas įprastai būdavo priimamas radijo imtuvu. Trumpu, kelis metus trukusiu mechaninės televizijos laikotarpiu buvo populiarūs ir savadarbiai televizoriai, kuriuos pasigamindavo radiolelektronikos žinių turintys entuziastai.

Kaip veikia šimtametis senolis

Kineskopinių televizorių pradžia laikomi 1907 metai, kuomet carinės Rusijos mokslininkui Borisui Rozingui pavyko gauti į kineskopą panašiame įrenginyje geometrinės figūros atvaizdą. Komercinio pritaikymo teko ilgokai palaukti – pirmieji modeliai prekyboje pasirodė 1934 metais nacistinėje Vokietijoje. Iki Antrojo pasaulinio karo naujojo tipo įrenginiai išstūmė mechaninius ir kineskopas ilgam įsitvirtino televizoriuose.

Dauguma mūsų yra matę kineskopą, bent jau platųjį jo galą, kuris pūpso televizoriaus arba monitoriaus priekyje. Bet tai tik „ledkalnio viršūnė“, mat kineskopas yra žymiai didesnis ir sudėtingesnis įrenginys, užimantys didelę televizoriaus dalį. Savo forma jis primena didelę stiklinę kolbą, kurioje yra beveik absoliutus vakuumas. Kineskope vaizdas sukuriamas elektronų pluoštu, kuris labai greitai „bėgioja“ ekrano paviršiumi iš kairės į dešinę ir žemyn. Greitis yra toks didelis, kad žmogaus akis nepastebi šios kaitos. Kai žiūrime į kineskopinio televizoriaus ekraną iš toliau, mums atrodo, kad matome vientisą paveiksliuką, bet prikišus prie jo nosį, nesunku pastebėti, kad vaizdą sudaro begalė nuolatos mirksinčių taškelių.

Kaip jie išplito

Iš pradžių kineskopiniai televizoriai buvo tik nespalviniai ir rodė nespalvotą vaizdą. Pirmieji ekranai buvo pašto ženklo dydžio, tačiau iki antrojo pasaulinio karo jų įstrižainė pasiekė 30 cm (11 colių). Tai ne tiek ir mažai, jei prisiminsime, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioje namuose įprastai stovėjo 51-61 cm (20-24 colių) dydžio televizoriai. Iš kitos pusės, tai nėra ir daug – prieš karą žmonės televiziją žiūrėdavo sėdėdami kur kas arčiau ekrano nei dabar.

Po karo televizoriai buvo sparčiai tobulinami ir netrukus, 1953 metais pasirodė spalviniai modeliai. Jų konstrukcija buvo to meto vaizdo elektronikos inžinerijos stebuklas. Spalviniuose kineskopuose vietoje vienos elektronų patrankos buvo naudojamos trys, ir visas jas reikėjo atskirai valdyti. Tais laikais buvo sukurtas iki šiol televizoriuose ir monitoriuose naudojamas atspalvių formavimo principas, kurio esmė – bet kuris atspalvis gaunamas sumaišius tris pagrindines spalvas: raudoną, mėlyną ir žalią. Jį netgi galima pastebėti plika akimi. Jei pasižiūrėsite į kineskopinį arba skystųjų kristalų ekraną iš labai arti, pastebėsite, jog kiekvienas jo taškas sudarytas iš trijų mažesnių. Iš toli šie taškeliai, dar vadinami subpikseliais, susilieja į vientisą vaizdą. Taip technika „apgaudinėja“ mūsų akis ir smegenis – mums atrodo, kad matome tikrą paveiksliuką, bet tikrovėje jis sudarytas iš mažyčių gabaliukų.

Kam buvo reikalinga „lempa“

Kuomet buvo sukurtas spalvinis ekranas, kineskopinių televizorių raida pasuko kokybės gerinimo ir patogumo kryptimi. Daugiausiai dėmesio buvo skiriama ekrano įstrižainės, vaizdą sudarančių taškų skaičiaus didinimui ir transliacijos kokybės užtikrinimui.

Kaip kito televizorių dydis Lietuvoje, galima sužinoti pažvelgus į Šiaulių „Tauro“ gamyklos istoriją. 1961 metais, įkūrimo pradžioje, gamykla surinkinėjo 43 cm dydžio „dėžes“, po penkių metų pristatė pirmąjį 59 cm modelį, o nuo 1970 metų lietuviai pradėjo gaminti 61 cm (24 colių) įstrižainės kineskopus. Po to televizoriai liovėsi didėti. Ne todėl, kad buvo neįmanoma pagaminti didesnių ekranų, bet todėl, kad tuomet televizorius tapdavo per daug gremėzdiškas, be galo sunkus ir brangus įrenginys. Įstrižainės apribojimas - vienas iš pagrindinių kineskopinės technologijos trūkumų, jos vystymosi stabdžių.

Kol nebuvo sukurti tranzistoriai (tai įvyko 1947 metais), televizoriuose buvo naudojamos elektroninės lempos. Jos buvo labai svarbus įrenginio valdymo elementas. Neišnyko jos ir tuomet, kai prasidėjo tranzistorių era. Elektronines lempas, nepaisant jų nepatikimumo ir didelių elektros sąnaudų, ypač mėgo sovietinių televizorių gamintojai. Lietuvoje lempiniai televizoriai pradėjo nykti tik aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Tarybinė technika „mėgo smūgius“

Kineskopinių televizorių era truko iki pat XX amžiaus pabaigos. Jų daliai teko daugybė išradimų, be kurių mes neįsivaizduojame šiuolaikinės vaizdo ir kompiuterinės technikos: daugiakanalė televizija, nuotolinio valdymo pultelis, kompiuterių monitoriai, vaizdo įrašymo ir atkūrimo technika, tokia kaip vaizdo kameros ir vaizdo grotuvai. Vienų vadintas „pasaulio stebuklu“, o kitų – „velnio išmislu“, kineskopinis televizorius nukeliavo ilgą tobulinimo kelią ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Deja, bet mūsų šalyje tarybiniu laikotarpiu jo kelias buvo labai duobėtas.

Sovietinių televizorių kokybė buvo tragiška. Jie nuolatos gesdavo ir gedimai būdavo labai įvairūs: pradedant „bėgančiomis juostomis“ per visą ekraną, vaizdo dvejinimusi ir baigiant tokiomis rimtomis bėdomis, kaip susitraukęs iki balto taško centre vaizdas arba visiškas perdegimas. Tarybinius laikus gerai atspindi anuomet sklandęs labai populiarus ir šmaikštus posakis „rusiška technika myli smūgius“ („ruskaja technika liubit udari“). Juokai juokais, bet kartais sugedusį televizorių pavykdavo sutaisyti tiesiog kumščiu kelis kartus trinktelėjus per jo korpusą.

Kodėl kineskopiniai televizoriai išnyko

Sakyti, jog kineskopiniai televizoriai visiškai išnyko, yra neteisinga. Nebegaminami nauji įrenginiai, bet seni vis dar naudojami. Veikiantį televizorių su kineskopu dar galima pamatyti daugelio lietuvių namuose.

Tuomet kodėl kineskopai nebegaminami? Pirma ir pagrindinė priežastis jau buvo minėta – dydžio apribojimai. Pačių moderniausių, XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje gamintų kineskopinių TV įstrižainių „lubos“ buvo 90-100 cm. Tokio dydžio modeliai buvo laba stori, sunkūs ir retas vartotojas ryždavosi pasistatyti šitokį gremėzdą savo svetainėje. Žmonės norėjo plonų, ant sienos pakabinamų ekranų.

Kitos priežastys yra ekonominio ir aplinkosauginio pobūdžio. Kineskopiniai televizoriai yra daug elektros ryjantys įrenginiai. Šiuo atžvilgiu juos pakeitę skystųjų kristalų ekranai yra gerokai taupesni. Nerimtas argumentas keisti televizorių? Tuomet ką jūs pasakysite apie tai, jog veikiantis kineskopas skleidžia… rentgeno spindulius? Tik neišsigąskite, įjungę televizorių jūs nepaverčiate savo kambario rentgeno kabinetu – kineskopo spinduliavimas yra „labai žemas ir neviršija leistinų normų“. Labiau nerimauti turėtų senų kompiuterio monitorių savininkai, nes jie sėdi labai arti ekrano.

Kineskopiniai televizoriai turi ir savų privalumų. Jie yra labai greiti – be jokių problemų atvaizduoja pačias „karščiausias“ veiksmo filmų scenas. Net ir pigūs kineskopai turi labai gerą apžvalgos kampą (žiūrint į ekraną iš šono spalvos beveik neišsikreipia) ir sugeba rodyti ryškų, kontrastingą vaizdą su „giliomis“ spalvomis. Naujos kartos ekranams prisireikė keliolikos metų, kol pasiekė šiuos rodiklius. Tik su vaizdo geometrija kineskopams sekasi prasčiau – ekrano kraštuose paveiksliukas dažnai būna kiek įdubęs arba išpūstas.

Mirusi technologija

Nepaisant to, kad kineskopai vis dar turi privalumų lyginant su šiuolaikiškesniais televizoriais, tai yra jau mirusi technologija. Didieji gamintojai nustojo gaminti kineskopinius televizorius 2006-2007 metais, kuomet paklausa nusirito į bedugnę. Kineskopo vietą televizoriuose užėmė naujesnės technologijos – skystieji kristalai ir plazma. Apie jas skaitykite kitame straipsnyje.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(2)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(2)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
34(0)
24(0)
22(0)
21(0)
20(1)
15(0)
13(0)
Savaitės
112(0)
57(0)
Mėnesio
178(16)
136(21)
129(2)
94(0)
90(0)