Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Technologijos » Technologijų rinka

Lina Rumbutytė. Be teisės pasirinkti ilgaamžiškumą

2012-12-22 (64) Rekomenduoja   (9) Perskaitymai (5118)
    Share

Šiuolaikinių elektronikos prekių taisyti beveik neapsimoka. Tokie jau gamybos principai, susiklostę dar praeito amžiaus viduryje ir apėmę visą Vakarų pasaulį drauge su vartojimo lengvabūdiškumu.

Suplanuotas senėjimas 

Ši sąvoka gimė vėliau nei pirmieji idėjos daigai 1920 m., kai gamintojai ėmė sąmoningai trumpinti gaminių naudojimo laiką tam, kad padidintų apyvartą. Planingo senėjimo istoriją dokumentiniame filme „Pirk, vartok, pirk“ papasakojo ispanų režisierė Cosima Dannoritzer. Istorija atskleidžia, kad suplanuotas senėjimas užgimė kartu su masine gamyba. Išaugus gamybos pajėgumams, jau 1928 m. įtakingas amerikiečių žurnalas dalijosi nuogąstavimais, jog nesusidėvinti prekė gali reikšti tragediją verslui. Kainos tapo prieinamos, ir žmonės pradėjo pirkti ne dėl būtinybės, o dėl pramogos. Nenuostabu, kad užėjus didžiajai depresijai prekeiviai suko galvas, kaip nuskurdusius žmones vėl privilioti į parduotuves. 

Stambus nekilnojamojo turto prekeivis Bernard London siūlė privalomą senėjimą įteisinti įstatymu. Pasak jo, kiekvienai prekei apribojus galiojimo laiką, būtų pažabota depresija. Prekės veikimo laikui pasibaigus, jos gedimas būtų teisėtas ir vartotojui neliktų nieko kita, kaip tik atiduoti ją sunaikinti. Vis dėlto ši mintis liko popieriuje. 

Po dešimtmečio privalomas senėjimas sugrįžo į rinką, tačiau su esmine Bernard London idėjos pataisa: priverstinio prekių nurašymo nereikia, kai vartotojai patys įtiki, jog jų turimi daiktai paseno. „Užkoduotas senėjimas pagrįstas dalies vartotojų troškimu nusipirkti kažką truputį naujesnio, geresnio ir šiek tiek anksčiau, negu tai būtina. Priešingai nuo europiečių, siekiančių gaminti produkciją, tarnaujančią amžinai, amerikiečių principas – sukelti vartotojo nepasitenkinimą jau turima preke, kad jis ją nuneštų į sendaikčių parduotuvę ir nusipirktų naują prekę, atrodančią šiuolaikiškai“, – iš penktojo dešimtmečio ataidi populiaraus amerikiečių gaminių dizainerio Stevens Brooks citata.

Suplanuotas senėjimas, verčiąs visuomenę pirkti, privertė prie naujų normų prisitaikyti dizainerius ir inžinierius. Dizaineriai ir reklamos kūrėjai dirbo taip, kad nuolat skatintų pirkėjus ieškoti naujausio modelio. „Paseno prekė ar ne, spręsdavo vien tik vartotojas. Niekas jo neversdavo eiti į parduotuvę ir pirkti naują prekę. Sprendimas jo laisvoje valioje“, – lyg ir teisino tėvo filosofiją Stevens Brooks vyresnėlis sūnus Kipp, pratęsęs tėvo pradėtą verslą.

Tas principas galioja ir šiandien 

Toks vartojimo principas nemarus iki šių dienų. Labiausiai tai atsispindi stebint elektronikos prekių išleidimą į rinką ir pirkimą. Dizaineriams dėstantis Boris Knuf klausia, kaip dažnai jūs keičiate mobiliuosius telefonus? Jis gauna atsakymus, kurie, matyt, ne per daugiausiai skirtųsi nuo lietuviškojo varianto – telefoną žmonės sako keičiantys kas metus ar pusantrų. Telefonai nesugenda ir nepradeda veikti prasčiau – žmonės taip dažnai maino mobiliuosius nenorėdami atsilikti nuo dizaino ir technologijų užduodamo ritmo.

„Dizaineriai privalo suvokti, kokioje kompanijoje jie dirba. Kompanija nustato savo verslo modelį, kaip dažnai jie nori atnaujinti savo gaminių modelius“, – sako B. Knuf, suprantantis, kad šiandien užkoduoto senėjimo idėja tapo privaloma dizaino ir inžinerijos mokyklų dalimi. Tik dabar šis reiškinys turi kitą apibūdinimą ir yra vadinamas prekės gyvavimo ciklu.

Nugalėjo naujasis požiūris 

Kažkada kūrėjai siekė padaryti šį ciklą kuo ilgesnį: tokiomis vertybėmis vadovavosi ir seniausios pasaulio lemputės kūrėjas. Jo elektros lemputei 2001-aisiais suėjo 100 metų, ir po šimtmečio ji vis dar švietė toje pačioje gaisrinės patalpoje Ohajo valstijoje, Amerikoje. Patvarųjį kaitinimo siūlą turinti lemputė jau pergyveno dvi naujas stebėjimo kameras. Tai iliustruoja senosios ir naujosios inžinierių mokyklos kovą. „Yra senosios mokyklos inžinieriai, siekiantys sukurti gaminį, kuris niekada nesuges. Naujosios mokyklos inžinieriams dėl rinkos poreikių įtakos rūpi pagaminti trumpaamžį gaminį. Naujosios mokyklos inžinierių požiūris nugalėjo“, – sako Giles Slade, kanadietis rašytojas ir apžvalgininkas. 

Naujoji inžinierių mokykla jau ėmė viršų praeito amžiaus viduryje. Vartotojams, vis dar pamenantiems ilgaamžius daiktus, neliko nieko kito, kaip tik priimti naujų gaminių kokybę tokią, kokia ji buvo siūloma. To meto pirkėjų nusivylimas atsispindi 1949 m. filme „Prekeivio mirtis“. Personažas nesitveria pykčiu: „Vos išsimokėjau bankui už mašiną, ir ji sugedo. Bjauru! Šaldytuvas ėda dirželius kaip alkanas žvėris. Juos tyčia gamina taip, kad jie sugestų, vos tik išsimokėsiu paskolą!“

Taisyti – „neapsimoka“

Kad šį paskolos–prekės–gedimo ciklą varo vartotojiška visuomenė, galima suprasti pažvelgus į planinę ekonomiką, kur viskas buvo atvirkščiai: net ir turint pinigų būdavo sunku gauti prekių. Kai amerikiečiai spjaudėsi dėl greitai gendančių šaldytuvų, Rytų Vokietijoje, kurios ekonomika socialistiniame bloke buvo pati stipriausia, garantinis šaldytuvų ir skalbimo mašinų laikas buvo 25 metai. Dabartiniams elektronikos įrenginiams suteikiama dvejų metų garantija, o gaminiui pergyvenus šią ribą kartais lemta sustoti dėl specialiai tam įmontuotų mikroschemų. Filmo „Pirk, vartok, pirk“ personažui Markui nustojo veikti rašalinis spausdintuvas. Gamintojas tokiu atveju siūlo kreiptis į techninės pagalbos centrą. Technikas, už tam tikrą sumą radęs gedimą, pasakė, jog spausdintuvui sunku rasti atsarginių detalių. Kitoje vietoje Markas išgirdo, kad taisymas kainuotų tris kartus daugiau nei naujas spausdintuvas, tad aptarnaujantis asmuo tiesiai pasakė – taisyti jo neapsimoka. Naują spausdintuvą jam patarė pirkti ir trečioje vietoje, kur Markas kreipėsi pagalbos.

Užprogramuota gaminio baigtis

Vis dėlto šis užsispyrėlis nepanoro užbaigti rašalinio spausdintuvo gyvavimo ciklo nauju pirkiniu. Markas nutarė detalę pakeisti pats. Internetu jis rado specialistą, kuris paaiškino, kas nutiko jo spausdintuvui. Pasirodo, jog aparato dugne yra rašalo atliekų rezervuaras. Rašalinis spausdintuvas nuolatos prasivalo savo purkštuką, išpurkšdamas dalį dažų, kurie nuteka į apačią ir susigeria į kempinę. Po kurio laiko spausdintuvas nusprendžia, kad jo kempinė permirkusi, ir nustoja veikti. Technologijos diegimo pretekstas sako, kad taip nuo išsiliejusio rašalo saugomas jūsų stalas. Tačiau lengva įtarti, kad tikrovėje viskas blogiau, ir sumanymo esmė – sutrumpinti spausdintuvo amžių. 

Bestudijuodamas instrukcijas Markas suprato, kad dauguma atvejų jų naudojimo laikas buvo iš anksto apribotas gamintojų. Gaminio garantija: 18 000 puslapių, 5 metai darbo. Tam į spausdintuvą įmontuojama speciali mikroschema. „Aš radau EEPROB tipo mikroschemą, kuri skaičiuoja darbo laiką ir išspausdintų lapų skaičių. Kai vartotojas pasiekia šią numatytą ribą, spausdintuvas užsirakina“, – atradimu dalijosi Markas. Vaikinas rado rusišką tinklalapį su nemokama programa blokavimo mikroschemai nukenksminti. Programos autorius – Vitalij Kiseliov. Markas įdiegė ruso programėlę, ji neutralizavo blokuojančią mikroschemą. Spausdintuvas tuoj pat atgijo. 

Galima ir pailginti veikimo laiką

Išeitimi iš situacijos tapo Marko užsispyrimas ir internetu pasiekiama informacija. Internetas dažniausiai tampa erdve pasipriešinti suplanuotam senėjimui. Vienas iš milijonų „Apple“ gaminių pirkėjų Casey Neistat sukūrė vaizdo įrašą apie „iPod“ po to, kai šiam gaminiui įsigyti išleidęs paskutinius pinigus pasidžiaugė juo tik aštuoniolika mėnesių. Tiek tegyvavo gaminio, kainavusio 500 dolerių, akumuliatoriaus baterija.

„Paskambinau į „Apple“ ir paprašiau pakeisti bateriją. Tačiau jie, laikydamiesi savo politikos, ėmė man siūlyti pirkti naują „iPod‘ą“. Mane papiktino ne tai, kad „mirė“ akumuliatorius, – juk sugedusį „Nokia“ akumuliatorių galima pasikeisti nauju. Jeigu „Apple“ nešiojamojo kompiuterio akumuliatorius „numiršta“, jį taip pat galima pakeisti. O sugedus „iPod“ akumuliatoriui reikia keisti visą tokį brangų gaminį“, – pasakojo C. Neistat, su broliu ėmęsis iniciatyvos pasauliui pranešti apie tai, į ką kiti galbūt neatkreipė dėmesio. Jiedu nufilmavo, kaip visas „iPod“ reklamas mieste paženklino užrašu: „Nekeičiami „iPod“ akumuliatoriai veikia tik 18 mėn.“ Specialiai šiam vaizdeliui jie sukūrė tinklalapį, pavadino jį „Purvinos „iPod“ paslaptys atskleistos“. Per pirmas šešias savaites jį peržiūrėjo 6–7 mln. žmonių, svetainė neatlaikė tokio lankytojų srauto.

Tai, kad „Apple“ nepardavinėjo naujų akumuliatorių „iPod“, užkliuvo ne tik broliams. Advokatė iš San Francisko Elizabeth Pritzker, pamačiusi jų vaizdo įrašą, su kolegomis padavė „Apple“ į teismą dėl trumpaamžių „iPod“ baterijų.

„Mes padavėme ieškinį po dvejų metų, kai „iPod“ pateko į rinką, „Apple“ jau buvo pardavusi jų tris milijonus JAV vartotojams. Mes parinkome keletą klientų, tapusių mūsų kolektyvinio ieškinio atstovais, – pasakojo teisininkė, su bendraminčiais pareikalavusi iš gamintojo techninės dokumentacijos, kurioje būtų aprašytas „iPod“ akumuliatorių galiojimo laikas. – Gavome daug techninės dokumentacijos apie baterijos sandarą ir jos bandymus, įsitikinome, kad „iPod“ ličio akumuliatorius buvo specialiai gaminamas neilgaamžis. Man asmeniškai nemaloniausia tai, kad „Apple“ prisistato kaip jauna, novatoriška, apie ateitį mąstanti kompanija, bet ji visiškai nesirūpina ekologija, nesirūpina savo sugedusios produkcijos utilizavimu, o tai prieštarauja jos šūkiams.“ 

Po daugelio mėnesių bylinėjimosi pusės pasiekė kompromisą: „Apple“ įsteigė akumuliatorių keitimo tarnybą ir pratęsė akumuliatorių darbo garantiją iki dvejų metų. Ieškovams buvo pasiūlyta atlyginti žalą.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    Fanerinis mąstymas 8 
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    J. Baltrušaitis. Eglės giesmė 10
  • Ta akimirka žavinga
    Šventasis Bo (Bodhi) medis 11
  • Miškas ir mes
    Eita teisingu keliu 12
    M. Parkonis. Pakruojo miškininkai garsėja darbo kultūra 14
    Kas naujo pasaulyje 19
  • Pokyčių verpetuose
    A. Paulauskienė. Gimtoji kalba:didžiavimasis ja ir išdavystė (IV) 20
    R. Adomonis. Istorija, giria ir mes 22
    L. Rumbutytė. Be teisės pasirinkti ilgaamžiškumą 25
  • Savas miškas
    R. Adomonis. Paglostytas kiekvienas medis 28
    A. Patašius, V. Mickevičius. Miškus sausinti verta 30
  • Pažintis
    A. Patašius. Ekologinės išminties ir sąžinės balsas 34
  • Verslas
    Medienos rinkos apžvalga 41
    V. Ilonis. Anapus ekrano 42
    Medienos kainos 45 
  • Technika
    Kirtaviečių technika (III) 48
    A. Dačkevičius. Žemaitijos miškuose – moderniausia technika 52 
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Hubertinės miesto Rotušėje 54
    V. Ribikauskas. Daugiau visuomenei negu medžiotojams 56
  • Knygų lentyna
    P. Mierauskas. Saugomų teritorijų politika ir valdymas 60
  • Mūsų žosmė
    A. Pletkuvienė. Kaip rašyti asmenvardžių bendrinius žodžius? 60
  • Mano medis
    G. Bleizgys: “Gamtą reikia mylėti, būnant jos dalimi” 61
  • Pirma buvo žodis
    E. Laurinaitis. Vaikaičiai jau tikrai gyvens kaip Švedijoje 62
  • Būkime sveiki
    A. Malovičko. Nuo visų negalių padės česnakas ir co 64 
  • Iš Raudonosios knygos
    Vijūnas 66
  • Medis ir aplinka
    Apie Varnių regioninį parką – naujoje ekspozicijoje 67
    G. Miško. Kankinimo laboratorija 68 
  • Laisvalaikis
    D. Srėbaliūtė. Amžinos vasaros šalis (I) 71
    Viskas žmogui 74 
  • Miško pavilioti
    N. Petrošiūtė. Tik nevok ir degtinę gerk ne iš kibiro 76 
  • Juokai
    ... nors griūk iš juoko 79
. sdfdsgfsdfsdfg
Verta skaityti! Verta skaityti!
(44)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(9)
Komentarai (64)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Lina Rumbutytė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
44(0)
30(0)
25(4)
23(1)
21(0)
20(0)
15(1)
10(0)
Savaitės
74(2)
65(6)
Mėnesio
151(27)
134(0)
111(1)
110(2)
108(0)