Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis

Niekada nenustojame mokytis kaip vaikai

2013-06-01 (2) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (3660)
    Share

Su­aug­us­ių­jų sme­ge­nys daug plast­išk­esn­ės, nei ma­ny­ta, tad mo­ky­mas­is ga­li bū­ti vai­kų žai­di­mas, jei žin­ot­e kaip tai da­ryti.

Kai kas, sulaukęs 36 metų amžiaus, ima rinkti kolekcinius vynus, vinilines plokšteles ar sporto suvenyrus. Richardui Simcottui tai yra kalbos. Šio noro vedinas, jis išmoko daugiau, nei 30 užsienio kalbų – ir nė nesiruošia baigti.

Mūsų pašnekesio Londono restorane metu, jis beria sakinius ispaniškai, turkiškai ir islandiškai taip pat lengvai, kaip aš galiu išvardinti picų ir makaronų pavadinimus mūsų meniu. Olandiškai jis išmoko Roterdamo gatvėse, čekiškai – Prahoje, o lenkiškai, kai nuomojosi namą su keliais architektais. Namuose su žmona jis laisvai kalba makedoniškai.

Stulbina ne tik Simcotto įvaldytų kalbų skaičius ir įvairovė, bet ir jo amžius. Dar toli iki žilų plaukų pasirodymo ir liemens išplatėjimo, proto dantračiai sulėtėja, apsunkindami bet kokių naujų įgūdžių įgijimą, ar tai būtų kalba, fleita ar lankininkystė. Net jei Simcottas būtų ruošęs savo protą naujoms kalboms besimokydamas mokykloje, metams bėgant, jo gebėjimas mokytis turėjo smarkiai sumenkti – tačiau jis taip pat godžiai teberyja nežinomas gramatikas ir svetimus žodynus. „Mano lingvistinis landšaftas nuolat kinta,“ sako jis. „Ar esi mokyklinio amžiaus ar vidutinio, nemanau, kad yra didelis skirtumas.“

Prieš dešimtmetį nedaug neurologų būtų sutikę, kad suaugusieji gali varžytis mokymosi talentu su vaikais. Bet nereikia pasiduoti iš anksto. Pasirodo, subrendusios smegenys daug lankstesnės, nei kas nors manė. „Idėja, kad vaikystė yra kritiškas periodas mokymuisi, pervertinama,“ sako Gary'is Marcus'as, psichologas iš Niujorko universiteto. Be to, dabar suprantame geriausias žinių ir įgūdžių įgijimo technikas suaugusiesiems, tad, gal galime atskleisti keletą tokių supermokinių, kaip Simcottas, triukų. Ko benorėtumėte išmokti, pilkąsias ląsteles pajudinti niekada ne per vėlu.

Mintis, kad protas senstant rambėja, įsitvirtinusi kultūroje. Frazė „seno šuns naujų triukų neišmokysi“ įrašyta XVIII amžiaus priežodžių knygoje ir tikriausiai yra dar šimtais metų senesnė.

Kai tyrėjai pagaliau ėmėsi tirti suaugusiųjų smegenų plastiškumą praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, atrodė, kad jų gauti rezultatai sutampa su posakiu. Daugelis įžvalgų atėjo netiesiogiai iš suvokimo tyrimų, teigiančių, kad asmenų vizualiniai gebėjimai didžiausi jaunystėje. Pavyzdžiui, kelioms savaitėms po gimimo užblokavus jauno gyvūno regą, jie jau niekada nebemato normaliai. Tas pats pasakytina ir apie žmones, gimusius su įgimta katarakta ar tingia akimi – pagydžius per vėlai, smegenys nebesugeba akies naudoti visą gyvenimą. „Labai ilgai atrodė, kad šie ribojimai po kritinio periodo būna iškalti akmenyje,“ sako Daphne'ė Bavelier iš Rochesterio universiteto, Niujorke.

Žinoma, tai ekstremalios aplinkybės, bet įrodymai tikino, kad toks pats nervinis sąstingis turėtų veikti ir kitas mokymosi rūšis. Daug studijų tyrė kalbos vystymąsi – ypač imigrantų šeimose. Nors vaikai naujas kalbas išmokdavo lengvai, jų tėvai tebekalbėdavo laužyta kalba. Bet jei yra kritinis periodas užsienio kalbų mokymuisi, tai turėtų paliesti visus vienodai; Simcotto gebėjimas išmokti tiek kalbų turėtų būti toks pats neįmanomas, kaip šuo, grojantis pianinu.

Turėdami tai galvoje, Ellena Bialystok iš Yorko universiteto Toronte, Kanadoje, neseniai peržiūrėjo JAV gyventojų surašymo įrašus, detalizuojančius daugiau, nei 2-jų milijonų ispanakalbių ir kinų imigrantų lingvistinius gebėjimus. Antros kalbos mokymosi „kritinis periodas“ kūdikystėje turėjo sukurti ryškų skirtumą tarp atvykusių į šalį ankstyvoje vaikystėje ir suaugusiųjų. O kaip iš tiesų? „Nebuvo visiškai jokio netolydumo,“ pažymi Bialystok. Vietoje to, ji matė labai nuoseklų su amžiumi susijusį mažėjimą tarp imigrantų – tai galėjo atspindėti aplinkos skirtumus taip pat, kaip ir suaugusiųjų surūdijusius smegenų ratukus. „Žmonės su vaikais kalba lėčiau ir aiškiau, trumpais, paprastais sakiniais,“ sako ji. „Ir apie tokią kalbą organizuojamas visas vaikų socialinis ir švietimo tinklas.“

Nors Bialystok studija rodo, kad suaugusiųjų smegenys yra plastiškesnės, nei įsivaizduota anksčiau, tebebuvo įtarimų, kad vaikai gali pirmauti tam tikrais įgūdžiais. Suaugusiems mokiniams kartais sunkiau išmokti dainuoti į toną, apibėgti beisbolo aikštelę ar įtaigiai mėgdžioti akcentą. Iš pirmo žvilgsnio regisi, kad problema glūdi suaugusiųjų suvokimo ir motoriniuose gebėjimuose. Mokymasis, įtraukiant šiuos gebėjimus, skiriasi nuo faktinių žinių įgijimo, nes jam reikia susieti akis, ausis ir raumenis.

Marcusui tai labai pažįstama. 38 metų amžiaus jis ėmėsi mokytis groti gitara, savo potyrius išklodamas knygoje Guitar Zero. „Mano šeima iš pradžių juokėsi – bet greitai išvydo, kad progresuoju,“ prisimena jis. Savo tyrimo metu jis nuvyko į vasaros muzikos stovyklą, skirtą 8 – 15 metų vaikams. Jis sako, kad greičiau pagaudavo dainos struktūrą, bet jaunesnieji grupės nariai geriau koordinavosi ir geriau jautė natų aukštį.

Tačiau turimi duomenys rodo, kad vaikai ne visada geriau atlieka tokias užduotis. Viena Yang Zhang iš Minesotos universiteto Mineapolyje atlikta suaugusiųjų užsienietiškų akcentų įgijimo studija parodė, kad dėl to tikriausiai kaltas prastas mokymas. Kai tyrėjai davė jiems mėgdžiojančių kūdikių šneką motinų kalbų įrašą, suaugę mokiniai sparčiai progresavo.

Suaugusieji nebūtinai negrabiai atlieka judesius, būtinus muzikai ar sportui. Kai Virginia'os Penhune laboratorijoje Monrealyje, Kanadoje savanoriai mokėsi paspausti klavišus tam tikra tvarka tam tikru laiku – iš esmės, supaprastinta mokymosi naudotis klaviatūra versija – suaugusieji dažnai pranokdavo jaunesnius savanorius.

Per sunkesnį akių ir rankų koordinavimo testą, beveik 1000 visų amžiaus grupių savanorių per šešias treniruočių sesijas mokėsi žongliruoti. Kaip tikriausiai tikėjotės, vyriausi dalyviai (60–80 metų amžiaus) pradėjo vangiausiai, bet greitai pasivijo trisdešimtmečius ir bandymų pabaigoje visi suaugusieji žongliravo užtikrinčiau, nei 5–10 metų vaikai.

Taigi, seni šunys daug geriau prisitaiko, nei teigia folkloras – ir jei turime trūkumų, jie nėra neįveikiami. Priežastis, kodėl vaikai atrodo esantys geresni mokiniai, gali būti veikiau susijusi su jų aplinka ir tokiais faktoriais, kaip fizinis pasiruošimas (žr. „Greitesnis kūnas, greitesnis protas„).

Išties, daug tyrėjų mano, kad didžiausia kliūtis yra suaugusiųjų gyvenimo būdas. „Vaiko vienintelis užsiėmimas yra mokymasis kalbėti ir judėti,“ sako Edas Cooke'as, daug atminties varžybų laimėjęs kognityvinių mokslų specialistas. „Jei suaugusieji tiek laiko dėmesingai mokytųsi, labai nusivilčiau, jeigu jiems nepasisektų.“

Kalnai laisvo laiko ir nerūpestingas gyvenimas dažnam mūsų yra nepasiekiama prabanga, bet ir kitoks elgesys skatina vaikų mokymąsi, ir tokie įpročiai gali būti paprastai integruoti netgi į suaugusiųjų dienotvarkę. Pavyzdžiui, vaikų nuolatos klausinėja, ką jie moka – ir gerai daro: nesuskaičiuojama daugybė studijų parodė, kad tikrinimas padvigubina ilgalaikę atmintį, pralenkdamas visas kitas atminties lavinimo taktikas. Tačiau dauguma suaugusiųjų stengiasi naujus įgūdžius įgyti remdamiesi savitikra, kuri, būkime sąžiningi, vykdoma rečiau.

Todėl Cooke'as sukūrė interneto puslapį Memrise, palengvinantį testavimą ir, svarbiausia, galintį integruoti mokymąsi į suaugusiojo dieną. Jis pritaikytas sekti mokymosi progresą gudriai išdėstytais testais, verčiančiais prisiminti informaciją būtent tada, kai jau beveik ją pamiršote.

Memrise užima jūsų smegenis didžiausiu įmanomu lygiu,“ sako Cooke'as, pats naudojęsis svetaine tūkstančių užsienietiškų žodžių išmokimui. Naudotojai gali susikurti savo kursus – yra temų nuo meno iki zoologijos – ir svarbiausia, lengva atverti svetainę, turint kelias atliekamas minutes per pietų pertrauką ar laukiant traukinio. Cooke'as planuoja sukurti ir išmaniųjų telefonų programėlę.

O kaip dėl suvokimo mokymosi ar motorinių įgūdžių? – tarkime, kova su toniniu kurtumu ar golfo smūgio tobulinimu? Čia irgi yra pagrindiniai principai, galintys padėti vėl atrasti, regis, pastangų nereikalaujantį jaunimo mokymąsi.

Suaugusieji gali slopinti progresą savo perfekcionizmu: kai vaikai metasi prie užduoties stačia galva, suaugusieji dažnai kankinasi dėl judesio mechanikos, stengdamiesi konceptualizuoti būtent tai, ko reikalaujama. Tai gali būti viena iš didžiausių mūsų silpnybių. „Suaugusieji daug daugiau galvoja apie tai, ką daro,“ pastebi Gabriele'ė Wulf iš Nevados universiteto Las Vegase. „Vaikai tiesiog kopijuoja tai, ką mato.“

Wulf pastarojo dešimtmečio darbas rodo, kad reikėtų susitelkti į veiksmų rezultatą, o ne judesių plonybes. Ji pritaiko šiuos atradimus savo gyvenime: kaip aistringa golfo mėgėja, ji suprato, kad geriau galvoti, pavyzdžiui, apie patį lazdos mostą, o ne rankų poziciją. „Visada stengiuosi išsiaiškinti, kur geriausia sutelkti dėmesį“, sako ji. Panašiai, mokantis dainuoti, turėtumėte susitelkti į balso toną, užuot gerklę ar liežuvio padėtį. Tyrimai vienas po kito rodo, kad paprasčiausiai toks susitelkimo paslinkimas pagreitina mokymąsi – galbūt skatindamas pasąmoningus, automatinius judesius, būdingus profesionalams.

Ne ten nukreipta sąmonė taip pat gali versti suaugusiuosius kliautis pernelyg nelanksčia praktika, varžančia ilgalaikį mokymąsi. Atrodo, suaugusiųjų nuoseklumas ne visada yra dorybė. Kai žmonėms nenurodinėjama, daugumas suskirsto užsiėmimus į atskirus blokus – pavyzdžiui, mokydamiesi krepšinio, jie gali tobulinti vieną metimą vėl ir vėl, tikriausiai todėl, kad trokšta jį ištobulinti. Toks būdas iš pradžių gali lemti spartų tobulėjimą, bet daug tyrimų nustatė, kad ištobulinta technika greitai pasimiršta.

Verčiau užsiimti karuseliniu būdu, greitai mainant skirtingų įgūdžių lavinimą, neapsistojant per ilgai prie kurios nors vieno. Nors to priežastys dar neaiškios, panašu, kad šokinėjimas tarp skirtingų įgūdžių verčia šiek tiek sunkiau dirbti protą, taikant tai, kas jau išmokta, o tai padeda žinias išlaikyti ilgai – šis atradimas padėjo žmonėms pagerinti savo rezultatus daugelyje sričių – nuo teniso ir plaukiojimo kajaku iki šaudymu pistoletu.

Toks būdas gali tikti ne visų skoniui – sudėtingų veikų atveju gali atrodyti, kad nedaroma pažanga. Bet netgi grįžus prie ilgo etapinio treniravimosi, galite gauti naudos, kartais išbandydami savo įgūdžius neįprastose situacijose. Tenise galite pereiti į kitą korto vietą keliems padavimams, po to grįžkite įpraston pozicijon; muzikiniu instrumentu grodami gamas, galite laikinai pakeisti rankas. Kaip rodo Arnaudo Boutino iš Leibnizo Darbo aplinkos ir žmogiškųjų faktorių tyrimo centro Dortmunde, Vokietijoje atliktas tyrimas, toks pasitraukimas iš komforto zonos padeda pagerinti visą jūsų veiklumą, o ne apriboja progresą tik viena vykdoma užduotimi. „Kitu atveju, kuo daugiau praktikuojatės, tuo sunkiau darosi perkelti įgytus įgūdžius į naujas situacijas,“ sako Boutinas.

Jei nė vienas šių būdų nepadeda mokytis kaip vaikui, nepakenktų jaunatviška arogancija. „Sendami prarandame užtikrintumą ir esu tikra, tai daro didelę įtaką veiklai,“ sako Wulf. Siekdama patikrinti šį spėjimą, ji neseniai treniravo grupę žmonių mėtyti kamuoliuką. Viena grupės pusė nebuvo drąsinama, tuo tarpu kitai pusei ji davė netikrą testą, sureguliuotą taip, kad rodytų testuojamųjų gabumus aukštesnius, nei vidutiniai. Ši pusė išmoko pataikyti į taikinį daug tiksliau, nei grupės dalis, kurios ego nebuvo glostomas.

Ar jūsų noras mokytis kada nors prilygs Simcotto užsienio kalbų apetitui, jau kitas klausimas. „Tai, ką darau, – lyg ekstremalus sportas. Nėra reikalo mokėti tie kalbų,“ sako jis. Neseniai jis ėmėsi kinų kalbos ir neplanuoja sustoti. „Esu kaip lingvistinis drugelis. Visada yra kita, tikrai tolima kalba, kuri staiga rodosi patraukli.“

Kaip bebūtų, priimkite idėją, kad jūsų protas yra toks pats gabus, kaip ir Simcotto ir ekstremalaus mokymosi vilionės gali apimti ir jus.

Greitesnis kūnas, greitesnis protas

Proto guvumo senatvėje raktas gali būti paprastas, kaip pasivaikščiojimas parke.

Per pastaruosius keletą metų paaiškėjo, kad bloga fizinė forma – tokie faktoriai, kaip nutukimas ir širdies bei kraujagyslių būklė – gali kenkti smegenims taip pat, kaip seksualiniam potraukiui, sumažindama ilgus ryšius tarp neuronų ir sutraukdama hipokampą, susijusį su mokymusi ir atmintimi. Todėl bendras sveikatos prastėjimas senstant gali prisidėti ir prie laipsniško protinių gebėjimų – tarp jų ir naujų gebėjimų įgijimo – mažėjimo, taip remdamas idėją, kad seno šuns naujų triukų neišmokysi (žr. pagrindinį pasakojimą).

Laimei, pokyčiai yra grįžtami, sako Arthuras Krameris, dirbęs su vyresniais žmonėmis Ilinojaus universiteto Urbana-Champaignėje laboratorijoje. Įprastai studijos reikalaudavo laikytis švelnaus treniruočių režimo, pavyzdžiui, savanoriams reikėdavo vienerius metus, tris kartus per savaitę vaikščioti po 40 minučių. „Nepasakyčiau, kad tie senoliai būtų laimėję kokias nors lenktynes, bet galiausiai jie tikrai galėjo nueiti toliau ir greičiau,“ pažymi jis.

Smegenų atvaizdai prieš ir po treniruočių rodo, kad hipokampas padidėjo, tikriausiai dėl naujų smegenų ląstelių augimo ar dėl sinapsinių jungčių tarp neuronų gausėjimo. Nemažiau svarbu, kad didžiajai daliai ilgųjų ryšių tarp smegenų dalių grįžo buvusi šlovė. „Senjorų jungtys buvo ekvivalentiškos 30-mečių jungtims,“ sako Krameris. To rezultatas – bendras kognityvinis pagerėjimas, taip pat ir paaštrėjęs dėmesys, kuris turėtų padėti mokantis bet kokių naujų įgūdžių.


David Robson
New Scientist, № 2918

Verta skaityti! Verta skaityti!
(19)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(3)
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
62(7)
43(7)
40(1)
36(1)
24(0)
24(3)
23(0)
22(0)
18(1)
17(7)
Savaitės
105(1)
88(4)
88(0)
Mėnesio
150(27)
147(12)
142(22)
106(0)
101(19)