Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis

Aukso amžius pasibaigė: kas žmonijos laukia toliau?

2015-03-30 (1) Rekomenduoja   (26) Perskaitymai (1785)
    Share

1679 m. didysis olandų mokslininkas Antonijus Levenhukas pirmą kartą apskaičiavo, kiek žmonių galėtų išmaitinti mūsų planeta Žemė. Be abejo, tokie bandymai buvo ir iki jo, tačiau jis buvo pirmasis, kuris tam pasitelkė mokslinius metodus, įvertindamas daugelį veiksnių.

Spėju, nustebsite sužinoję, kad pagal Levenhuką didžiausia žmonių populiacija mūsų planetoje gali siekti net 13,4 mlrd. individų. Tačiau kaip ją išmaitinti, aprengti, aprūpinti kitais ištekliais?

Nuo to laiko vis netyla ginčai - tai vis tik, kiek mūsų vienu metu gali gyventi planetoje ir ar neatsitiks taip, kad vieną dieną mes liksime be būtiniausių išteklių. Prognozės ausis pasiekia įvairios, tačiau, kaip dažniausiai atsitinka, užsifiksuoja tik niūriausios iš jų. Dar man lankant pradinę mokyklą (o tai buvo 1983-1984 m.) teko girdėti prognozę, kad jau 2010 metais dėl išsekusių išteklių sustos pramoninė akmens anglies gavyba. Šį mėnesį aš nusipirkau maišą akmens anglies savo katilui ir, manau, tą patį galėsiu padaryti ir 2050 metais, jei tuomet vis dar būsiu gyvųjų tarpe.

Tačiau aš anaiptol nenoriu išjuokti tų, kurie bando apskaičiuoti, kada vis tik mes pasieksime ribą, po kurios vartojimas jau nebegalės didėti, o kartu su tuo augti žmonių populiacija. Juolab, kad yra sukurtos tikrai rimtos metodikos, leidžiančios apskaičiuoti, kiek mums liko vienų ar kitų išteklių.

1972 m. Romos klubo užsakymu prof. Denniso Medouzo (Dennis L. Meadows ) vadovaujama mokslininkų grupė parengė ataskaitą, pavadintą „Augimo ribos“, kur, atsižvelgiant į industrializaciją, maisto gamybos dinamiką, žmonių populiacijos dydį, aplinkos taršą ir esamą ištirtų išteklių dydį sumodeliavo vartojimo dinamikos prognozes, kurios galiausiai virto žmonijos ateities prognoze. Nevarginsiu jūsų šios ataskaitos atpasakojimu, tačiau ji labai svarbi tuo, kad modeliavimo dėka mokslininkai nustatė, jog technogeninė apokalipsė mus gali ištikti jau 2070 m.

Beje, būtent 2015 m. šioje prognozėje buvo įvardinami kaip pasaulinės gamybos kritimo pradžia, kuomet dėl pabrangusios išteklių gavybos daug pramonės šakų taps nerentabilios. Na, o 2030 m. įvardinami kaip lūžio metai, kuomet žmonių populiacija dėl nepritekliaus ir ekologinių problemų ims mažėti.

Skeptikų, teigiančių, kad šios prognozės klaidingos, netrūko nei anuomet nei dabar, juolab, kad masinėje sąmonėje karaliauja įsitikinimas - jei prognozė susieta su konkrečiomis datomis, tai prognozuojamas įvykis tiksliai tuo laiku ir turi įvykti. Tačiau mokslas veikia kiek kitokiu principu ir todėl daug svarbiau suprasti ar pati metodika buvo teisinga. 2008 m. Australijos valstybinio taikomųjų ir mokslinių tyrimų organizacijos (Commonwealth Scientific and Industrial Research Organisation, CSIRO ) mokslininkas Grehamas Terneris (Graham Turner ) išanalizavęs 30 metų rezultatus paskelbė, kad pasaulio raida tikrai vyksta 1972 m. prognozės rėmuose. Dar toliau pažengė Lundos universiteto (Švedija) mokslininkai. Sisteminės analizės grupės vadovas prof. Haraldas Sverdrupas (Harald Sverdrup) ir jo kolegos ne tik patvirtino jau žinomą metodiką, tačiau patobulinę ją ir atsižvelgę į naujas aplinkybes sudarė prognozes 38 svarbiausiems ištekliams. Pvz., švino, sidabro ir cinko gavyba dėl išteklių išsekimo pradės kristi 2030 m., 2040-2050 m. toks pat likimas ištiks vario, chromo, molibdeno atsargas. Naftos, kurios gavyba dabartinėmis sąlygomis ekonomiškai pagrįsta, užteks 40-50, o gamtinių dujų - 60 metų.

Tačiau visas milžiniškas švedų darbas buvo skirtas toli gražu ne tam, kad išgąsdintų skaitytojus. Vienas svarbiausių tikslų buvo įrodyti, kad dabartiniame pasaulyje didžiausias išteklių šaltinis jau slypi ne tolimų kraštų šachtose, o mūsų miestuose. Pvz., platinos atsargų, kurias rentabilu išgauti pramoniniu būdu, gamtoje, kaip numanoma, yra likę vos dešimtmečiui, tačiau nepaisant to net ir šio labai brangaus metalo išgavimas iš atliekų net Švedijoje siekia vos 70 proc. Na, o „pigiosios“ geležies antrinis panaudojimas nesiekia net ir pusės. Šalyse, kur antrinių žaliavų surinkimas prastai organizuotas, šie skaičiai apskritai yra niekingai maži. Taigi, štai jums vienas iš būdų, kaip atitolinti valandą X, kuomet žmonija pasieks augimo ribą, pritrūkusi išteklių.

Negaliu nepaminėti ir kito svarbaus veiksnio, kuris taip pat turėtų nukelti apokalipsės valandą vėlesniam laikui. Visos mokslinės prognozės remiasi to meto jau naudojamų technologijų žiniomis. Pvz., vandens suvartojimo prognozės sudarytos 1960 m. numatė, kad 2000-ais metais mes suvartosime dukart daugiau vandens, nei iš tikro sunaudojome. Klaida? Anaiptol, tiesiog tuomet nebuvo galima numatyti, kad dėl vis tobulėjančių vandens valymo technologijų vis daugiau gėlo vandens bus naudojama pakartotinai, na o jūros vandens nudruskinimo technologijos praplėtė šio išteklio naudojimo galimybes. Tiesa, reikia pripažinti, kad geriamo vandens kokybė industrinėse valstybėse atsirandant vis naujoms taršos rūšims (pvz. tarša antibiotikais ar hormoniniais preparatais) dažnai yra blogesnė nei buvo 1960-ais. Tačiau teigti, kad žmonių populiacijos didėjimas sustos dėl vandens trūkumo mes nebegalime.

Tai vis tik kas gi mus gali pražudyti greičiau nei žaliavos mūsų pamėgtiems civilizacijos „žaisliukams“ gaminti trūkumas? Greičiau nei gėlo vandens išteklių išsekimas?

Maisto problema ir aplinkos tarša - štai šie du 1972 m. ataskaitoje nagrinėti veiksniai, kurie greičiausiai gali nuvesti žmoniją iki augimo ribos taško, kuri taptų didžiausia krize per visą civilizacijos istoriją. 2004 m. buvo išleista prof. Denniso Medouzo (Dennis L. Meadows ) monografija „Augimo ribos. Po 30 metų“ („Limits to Growth: The 30-Year Update”) , kurioje mokslininkas ne tik apžvelgia laikotarpį, prabėgusį nuo jo pirmosios rengtos ataskaitos, tačiau ir įveda kai kurias koreliacijas į ankstesnę metodiką. Kaip pažymi pats autorius, vienas iš svarbiausių naujai atsiradusių rizikos veiksnių yra klimato kaita, kuri 70-jų pradžioje neatrodė svarbi problema, tačiau XXI a. pradžioje neatsižvelgti į ją jau neįmanoma.

Asmeniškai aš drįsčiau didžiai suabejoti ar tikrai dėl besikeičiančio klimato kalta vien tik žmogaus veikla, tačiau akivaizdu, kad ekologinė sudedamoji valandos X atėjimo perspektyvoje yra vis svarbesnė. Vėlgi, sugrįžkime prie vandens klausimo. Kas iš to, kad pakanka gėlo vandens atsargų, kuomet šis vanduo vis mažiau tampa tinkamas vartoti? Kas iš to, kad šiuolaikinės agrotechnologijos per 50 metų pažengė tiek, kad tam pačiam maisto kiekiui pagaminti reikia 65 proc. mažesnio žemės ploto, tačiau tą maistą vis rizikingiau vartoti?

Jei pristigus vienokios ar kitokios žaliavos pramonei mes galime ieškoti pakaitalo arba jam nesant tiesiog atsisakyti produkto, tai užteršus vandenį, orą arba dirvožemį mums liks tik 2 keliai: arba kentėti dėl šios taršos, arba investuoti į aplinkos valymą. Paradoksas tame, kad valymo technologijos taip pat reikalauja išteklių, t.y. ir tokių taršių kaip nafta naudojimo.

Taigi akivaizdžiausia išvada yra nustoti teršti aplinką ir čia atsiranda esminis dabartinės sistemos vidinis prieštaravimas. Aplinkos taršos mažinimas neįmanomas be vartojimo mažinimo. Na, o vartojimo mažinimas neįmanomas be tiesioginio vartojimo reguliavimo, nes kitaip, vadovaujantis klasikiniais kapitalistinės ekonomikos dėsniais, reikalaujančiais nesustabdomo vartojimo augimo, į rinką nuolatos bus metamas perteklinis prekių (o ekologine prasme taršos) kiekis. Ir šiame straipsnyje jau minėtas pakartotinis antrinių žaliavų naudojimas šios problemos neeliminuoja ne tik išteklių naudojimo, bet ir ekologiniu aspektu, o kaip jau minėjau, tik atitolina žmonijos katastrofos valandą.

Į klausimą, tai ką vis tik daryti, kad toji augimo riba nebūtų pasiekta pernelyg greitai, atsakė prof. Haraldas Sverdrupas (Harald Sverdrup) savo 2012 m „Expert“ žurnalui duotame interviu:

„Ateitis tikrai bus kitokia nei praeitis ir daugelyje sričių jau pasiektas negrįžtamumo taškas. Tačiau, nepaisant visų grėsmių, mes turime laisvą ir neišsenkamą išteklių - optimizmą, kurį  privalome naudoti šimtu procentų. Jis labai reikalingas mums visiems. Taip, žmonijos aukso amžius jau praeityje. Taip, laiko liko nedaug. Taip, problemos labai sudėtingos, tačiau jos nėra neįveikiamos. Ir mes turime ne tik skelbti apie jas, tačiau įtraukti į jų sprendimą kuo daugiau žmonių, kurie talkininkaus konstruojant naują ekonominę paradigmą stabiliai visuomenei“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(33)
Neverta skaityti!
(7)
Reitingas
(26)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vitalijus Balkus
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
65(0)
43(0)
31(0)
22(0)
22(2)
19(4)
15(5)
Savaitės
102(0)
101(19)
69(2)
Mėnesio
148(2)
148(13)
146(3)
142(12)
138(22)