Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis

Tikros istorijos: slogūs „Islamo valstybės“ savanorių iš Vidurinės Azijos įspūdžiai

2015-10-08 (13) Rekomenduoja   (25) Perskaitymai (165)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Nuo pilietinio karo Sirijoje pradžios į šią valstybę kovoti ekstremistų gretose, įvairiais skaičiavimais, išvyko iki dviejų tūkstančių Vidurinės Azijos ir Kazachstano piliečių. Tačiau dabar pastebima nauja tendencija: susipažinę su „Islamo valstybės“ realybe, beprasmiu žiaurumu, tokie kovotojai meta ginklus ir sprunka namo. Lenta.ru publikavo kelių tokių „Sirijos turistų“ pasakojimus.

Faruchas Šarifovas: „Jie žudo musulmonus“

25 metų jaunuolis iš Chudžando miesto Tadžikistane papasakojo apie tai, kaip jis nukeliavo į Siriją, norėdamas tapti „Islamo valstybės“ kovotoju, o po to tik per stebuklą sugebėjo iš jos ištrūkti. F.Šarifovas nusprendė vykti kautis į Artimuosius Rytus po to, kai iširo jo šeima. Prisijungti prie „Islamo valstybės“ jam padėjo kažkokia mergina iš Maskvos.

Būtent iš Rusijos sostinės tranzitu per Turkiją jis pateko į Siriją. Islamistų kontroliuojamame Rakos mieste jis gyveno kartu su trimis dešimtimis kitų savanorių, tarp kurių buvo dar vienas tadžikas ir dagestanietis.

F.Šarifovas Sirijoje praleido tik mėnesį, tačiau tai, ką jis pamatė, pasak jo paties, sukrėtė jį iki sielos gelmių, ypač tas faktas, kad „Islamo valstybės“ smogikai žmones baudžia be teismo ir tyrimo. Vieną kartą, pasakojo jis, teroristai jo akivaizdoje nukirto galvas keliems vyrams iš Azerbaidžano, irgi atvykusiems „kovoti už tikėjimą“.

Budeliai apkaltino juos atsimetus nuo islamo. Tam, kad būtum nužudytas, pasak F.Šarifovo, pakanka įskundimo žodžiu: bet kas gali būti apkaltintas tuo, kad „įžeidė tikėjimą“ arba šnipinėjo kurdams.

„Juos išveža kaukėti automatininkai ir niekas nežino, kur tie žmonės paskui dingsta“, – paaiškino pašnekovas. Jis papasakojo ir apie sekso vergovę islamistų stovykloje: džihadistai aktyviai išnaudoja moteris kaip suguloves.

„Kai vienos moterys nusibosta, jie dovanoja jas savo „broliams“. Džihadistų žmonos po vyrų mirties tampa kitų kovotojų nuosavybe“, – pasakojo F.Šarifovas.

Maždaug po mėnesio nusivylęs ir šokiruotas to, ką pamatė, F.Šarifovas nusprendė bėgti iš Sirijos. Tačiau tai padaryti buvo labai sunku – jeigu jį būtų sučiupę pakeliui, mirties bausmė būtų buvusi garantuota. Tačiau jam pasisekė: F.Šarifovas sugebėjo iš vieno arabo įsigyti žemėlapį su pažymėtu saugiu maršrutu į Turkiją ir vargais negalais išvyko iš Sirijos. Tadžikistano valdžia, su kuria F.Šarifovas susisiekė jau būdamas Turkijoje, padėjo jaunuoliui grįžti į tėvynę ir netrukus amnestavo.

„Mūsų ten niekas nelaukia“

Išeivis iš Kazachstano, nepanoręs viešinti savo vardo, papasakojo, kad Sirijoje atsidūrė paveiktas islamo pamokslininko, su kuriuo bendravo vienoje iš arabų šalių, kai studijavo joje. Pasak pašnekovo, minėtas dvasininkas ilgai aiškino jam ir jo draugams apie „svarbią misiją“ kovoti prieš nusidėjėlius ir sukurti „islamo valstybę“. Galiausiai šis jaunuolis su savo draugais nusprendė vykti į Siriją.

Vos atvykusius juos pradėjo aktyviai rengti kariniams veiksmams. „Mus nuvežė į treniruočių bazę, mokė elgtis su ginklais, instruktoriais dirbo žmonės iš Europos ir Amerikos“, – pasakojo jaunuolis. Netrukus jis pradėjo dalyvauti ginkluotuose susirėmimuose su Sirijos vyriausybės pajėgomis ir net grobti žmones.

Arabai su kazachu ir jo draugais elgėsi prastai, vadino juos „kinais“ ir stengėsi siųsti į pačias sudėtingiausias užduotis. „Pasitaikydavo atvejų, kai broliai dingdavo be pėdsakų, o mūsų amirai aiškindavo, kad jie mirė arba išvyko į kitus Sirijos regionus, tokius kaip Homsas arba Guta“, – sakė pašnekovas. Po to jis sužinodavo, kad jo pažįstami niekur neišvyko, o tiesiog buvo parduoti į vergiją.

„Pardavę atvykėlį vietiniai gyventojai už tuos pinigus galėdavo iškelti vestuves savo vaikams arba nusipirkti automobilį“, – piktinosi išeivis iš Kazachstano.

Jis tvirtina, kad ilgainiui persigalvojo ir nusprendė per žiniasklaidą kreiptis į tuos, kurie ketina prisijungti prie ekstremistų. Tai, kas vyksta Sirijoje, jis įvardijo kaip suirutę ir išdavystę, o islamistus kovotojus apibūdino kaip įniršusius ir gailesčio nežinančius žmones, kurių tarpusavio santykiai labai painūs.

„Manėme, kad ginsime vietos gyventojus: senelius, vaikus, moteris, tačiau patys tapome aukomis. Mūsų ten niekas nelaukia. Šiandien pripažįstu, kad labai smarkiai klydau“, – savo pasakojimą reziumavo buvęs teroristas.

Jis tvirtina, kad ilgainiui persigalvojo ir nusprendė per žiniasklaidą kreiptis į tuos, kurie ketina prisijungti prie ekstremistų. Tai, kas vyksta Sirijoje, jis įvardijo kaip suirutę ir išdavystę, o islamistus kovotojus apibūdino kaip įniršusius ir gailesčio nežinančius žmones, kurių tarpusavio santykiai labai painūs.

„Manėme, kad ginsime vietos gyventojus: senelius, vaikus, moteris, tačiau patys tapome aukomis. Mūsų ten niekas nelaukia. Šiandien pripažįstu, kad labai smarkiai klydau“, – savo pasakojimą reziumavo buvęs teroristas.

Mardžona Alanazarova: „Iš manęs padarys mirtininkę“

27 metų moteris iš Šartuzo rajono Tadžikistane maždaug prieš metus su trimis vaikais išvažiavo į Maskvą ir įsidarbino vienoje siuvykloje. Šį rudenį Tadžikistane likęs moters vyras ir giminaičiai netikėtai sužinojo, kad Mardžona paliko vaikus prižiūrėti tetai, o pati išvyko į Siriją.

Rugsėjo 15-ąją moteris susisiekė su savo vyru per socialinį tinklą „Odnoklassniki“ ir ėmė maldauti pagalbos. Pasak jos, šiuo metu ji yra islamo kovotojų stovykloje ir netrukus žus, jeigu jai nebus padėta grįžti į tėvynę.

Mardžona papasakojo, kad ją įviliojo į Siriją apgaule, pažadėdami gerą uždarbį. Kartu su ja atvykusi kita moteris neseniai žuvo – islamistai panaudojo ją kaip teroristę mirtininkę. Dabar, žinutėje rašė Mardžona, atėjo jos eilė.

Šartuzo rajono administracija patvirtino informaciją apie tai, kad M.Alanazarova yra Sirijos teritorijoje. Rajono prokuratūra surinko ir įformino tai patvirtinančius duomenis. Tačiau, pasak Mardžonos vyro Farucho, Tadžikistano valdžia nedavė jokio pažado, kad padės sugrąžinti žmoną iš Sirijos.

Mardžonos vaikai, kurių vyriausiam septyneri, o jauniausiam – dveji metai, parvežti namo pas tėvą. Pasak Farucho, jo sutuoktinė norėjo pagyventi Rusijos sostinėje, todėl jis sutiko išleisti ją į Maskvą pas tetą. Nei artimieji, nei pažįstami nesuvokia, kodėl jauna moteris ryžosi tokiam žingsniui, nes Alanazarovų šeima anaiptol nėra skurdi.

Džamolbi Hamidova: „Vyras labai pasigailėjo“

30-metė moteris iš Dušanbė, su vyru gyvenusi Krasnodare, Sirijoje atsidūrė irgi per apgaulę. Pasak moters, jos vyras Šarifas išskrido į Turkiją uždarbiauti, o po kurio laiko pasikvietė ir ją, pranešęs, kad gavo gerą darbą Stambule. Tačiau atvykusią ją sutuoktinis išsivežė į Siriją ir tiesą atskleidė tik tada, kai jie atsidūrė islamistų kontroliuojamoje teritorijoje.

Pasak Dž.Hamidovos, gyvenimo sąlygos ten, kur ją nusivežė vyras, buvo nepakeliamos. Kambariuose, kuriuose juos apgyvendino, gyveno moterys iš įvairių šalių, irgi atvykusios su savo vyrais džihadistais. Daugelis buvo su vaikais. Vienoje patalpoje gyveno po penkis šešis žmones, miegojo ant čiužinių, ne visiems pakakdavo vandens.

„Moterims nebūdavo galima išeiti iš savo kambarių, nebent į kieme stovintį tualetą arba kai reikėdavo gaminti maistą“, – prisimena Džamolbi.

Jų gyvenvietę nuolat bombarduodavo iš oro. Antskrydžių metu moterys slėpdavosi viename kambaryje ir verkdavo. Savo vyrą Hamidova matydavo labai retai. Po kurio laiko, pasakoja moteris, vyras sugrįžo, tačiau vos galėjo paeiti.

„Jis ėmė labai gailėtis, kad atvyko į Siriją. Buvo visais žaizdotas, kraujas sunkėsi iš tų žaizdų, jis negalėdavo užmigti dėl skausmo, – pasakojo Džamolbi. – Jis atgailavo ir kalbėjo, kad jį apgavo, kad jam buvo žadėta visai kas kita.“

Pasak moters, jokių vaistų jie neturėjo. Netrukus atėjo arabai ir vos paeinantį Šarifą prievarta išsivežė nežinoma kryptimi. Po dviejų savaičių vėl pasirodė smogikai ir parodė telefone vyro nuotrauką. Jis gulėjo pravira burna ir atmerktomis akimis – nebegyvas.

Po vyro mirties moters kančios nesibaigė – islamistai nusprendė „ištekinti“ ją dar kartą: „Paprasčiausiai atvedė vyriškį, pasodino mus, atliko apeigas, ir mano nauju vyru tapo dagestanietis“, – prisiminė Dž.Hamidova. Anot jos, su nauju „vyru“ ji gyveno apie mėnesį.

„Buvo nepaprastai baisu. Esi visiškai nelaisva, visiškai priklausoma. Neleidžiama niekur eiti. Gali sumušti, parduoti, išprievartauti, užmušti“, – siaubingais įspūdžiais dalijasi moteris. Galiausiai Dž.Hamidova ryžosi bėgti. Kartu su dar keliomis moterimis iš Turkijos ir Čečėnijos jos įkalbėjo vietos gyventojus pavežti jas iki sienos ir vieną naktį sugebėjo prasibrauti į Turkiją.

„Mane iki šiol kankina prisiminimai. Mano vyras buvo labai patiklus ir geras, tačiau menkai išsilavinęs žmogus. Jį buvo lengva apgauti. Manau, kad verbuotojai naudojasi tokių žmonių patiklumu“, – reziumavo į gimtąją Dušanbė grįžusi moteris.

 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(32)
Neverta skaityti!
(7)
Reitingas
(25)
Visi šio ciklo įrašai:
2015-10-08 ->
Tikros istorijos: slogūs „Islamo valstybės“ savanorių iš Vidurinės Azijos įspūdžiai
2015-09-25 ->
Komentarai (13)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
49(5)
44(9)
41(3)
30(1)
24(0)
19(0)
17(1)
16(0)
15(6)
14(5)
Savaitės
107(2)
61(0)
Mėnesio
170(16)
135(2)
106(1)
82(9)
78(4)