Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis

Mokslininkai ir pokerio žaidėjai papasakojo, kaip šachmatai keičia smegenis ir mąstymą: tikra IQ bomba?

2016-11-30 (10) Rekomenduoja   (28) Perskaitymai (3402)
    Share

Pasaulio šachmatų pirmenybėse Niujorke įtempta dvylikos būtinų partijų serija su klasikine laiko kontrole baigėsi lygiosiomis. Karūnos, dėl kurios grumiasi dabartinis pasaulio čempionas Magnus Carlsenas ir Sergejus Kariakinas, likimas spręsis pratęsime trečiadienį, lapkričio 30 dieną. Esame pratę šachmatų pasiekimus laikyti išskirtinio intelekto pasireiškimu. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Kas nulemia būsimus čempionus – įgimti gabumai ar pats žaidimas daro žmogų protingesniu?

Atsakymų į šiuos klausimus mokslas ieško jau ne vieną dešimtmetį. Savo pagarsėjusiame 2000 m. straipsnyje FIDE šachmatų meistras Peter Dauvergne pateikė daugelio XX amžiaus aštunto – dešimto dešimtmečio tyrimų rezultatus. Jų autoriai, kaip ir pats Dauvergne, tvirtino, kad šachmatų mokymasis ir praktika stiprina tiek vaikų, tiek ir paauglių analitinius, loginius, erdvinius gabumus, stimuliuoja kritinį ir kūrybinį mąstymą, gerina atmintį ir koncentraciją.

Tačiau ar bet kas gali tapti sėkmingu šachmatininku? Kas šiame žaidime svarbiau – atkaklumas ir praktika ar gamtos ir tėvų genų suteiktas protas? Šis klausimas jau labai seniai neduoda ramybės tyrėjams. 2008 metais kanadietis žurnalistas ir rašytojas Malcolmas Gladwellas išleido knygą Outliers: The Story of Success, kurioje išdėstoma teorija, kad norint pasiekti profesionalumo kurioje nors srityje, reikia tam skirti 10 tūkstančių valandų mokymosi ir praktikos. Teorija paremta Berlyno muzikos akademijos studentų tyrimais, ir, jeigu jais tikėsime, netgi vidutinis žmogus, jei bus pakankamai atkaklus ir nuoseklus, gali tapti žymiu muzikantu, sportininku ar šachmatininku.

Šį požiūrį šachmatų atžvilgiu jis remia 2007 metais paskelbtais D. Britanijos mokslininkų tyrimas. Išsiaiškinę 57 jaunų žaidėjų gabumus, žaidimo lygį ir intelektą, jie pastebėjo, kad geriausių intelektas 23-iems iš jų ne tik nebuvo meistriškumo požymiu, bet koreliavo su juo netgi neigiamai. Būtent praktika buvo svarbiausiu tapimo šachmatininku faktoriumi, pareiškė tyrimo autoriai.

Tačiau pastaraisiais metais svarstyklės krypsta link manančiųjų, kad šachmatams visgi reikia išskirtinių gabumų. Gladwello knyga susilaukė daug kritikos. Skeptikai kaltino jį skubotais ir nepagrįstais apibendrinimais, šališkumu ir žongliravimu faktais. Neseniai prieš žurnalistą pasisakė netgi tyrimo, kuriuo grindžiama „10 tūkstančių valandų“ taisyklės, autoriai. Savo knygoje, išleistoje 2016 metų balandį, mokslininkai Andersas Ericssonas ir Robertas Poolas paskelbė, kad „taisyklė“, be jokios abejonės, labai viliojanti – žmonėms patinka mintys apie paprastus priežasties ir pasekmės sąryšius: skirk kam nors konkretų valandų skaičių ir tapsi meistru. Visgi, mokslininkų nuomone, Gladwellas gan frivoliškai interpretavo pradinius duomenis. Pavyzdžiui, tyrime, kuriuo rėmėsi žurnalistas, toli gražu ne visi dalyviai sugaišo 10 tūkstančių valandų (beveik pusė – dvigubai mažiau), ir tikrais meistrais jų laikyti nevalia – tai, nors ir talentingi, tačiau tiesiog studentai. Taigi, iš esmės savo taisyklę Gladwellas sugalvojo, norima pateikdamas kaip esama.

Be to, 2016 metais Mičigano valstijos universiteto (JAV) mokslininkai išanalizavo 2300 intelekto ir žaidimo šachmatais lygio tyrimų, vykdytų pastarąją pusę amžiaus. Šį darbą kol kas galima laikyti nuodugniausiu šios temos tyrimu. Darbo autoriai priėjo prie išvados, kad kognityviniai gebėjimai (IQ) „svariai prisideda prie individualių šachmatininkų skirtumų“. Intelekto lygis koreliuoja su visų amžių ir gabumų žaidėjų meistriškumu, tačiau ryškiausiai koreliacija pasireiškia jaunimui ir neseniai pradėjusiems žaisti. Mokslininkai pabrėžė, kad patirtis ir praktika šachmatuose, be abejo, svarbu, tačiau individualių gebėjimų vaidmuo – ne menkesnis.

Šachmatai žaidžiantįjį daro protingesniu, įsitikinę specialistai. Peterio Dauvergne nuomone, jie gali tapti naudingu mokymo instrumentu, padedančiu pakelti IQ lygį IQ, pagerinti pažymius mokykloje, įskiepyti mokėjimą priimti tikslius sprendimus ceitnote. Ir šia nauda gali pasinaudoti visi – tiek gabesnieji, tiek ir „vidutiniai“ mokiniai. Tai patvirtino ne vienas tyrimas. Bandymai parodė, kad šachmatai stimuliuoja ne tik matematinis, tačiau ir verbalinius gebėjimus, o taip pat veikia ir vadinamojo emocinio intelekto – gebėjimo kontroliuoti savo ir suprasti kitų emocijas – vystymąsi. Dar XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje garsusis Learning to Think Project projektas Venesueloje, kuriame dalyvavo >4200 mokinių (antrokų) parodė, kad reguliarūs užsiėmimai šachmatais per 4,5 mėnesio padidino vaikų IQ lygį. Mokyklų, kuriuose šachmatai įtraukti į mokymo programą, mokytojai pažymi, kad jau po 20 dienų šio žaidimo pradmenų mokymų, mokinių pažymiai pagerėjo.

Ir saugusiesiems dar ne viskas prarasta. Mokslininkai išsiaiškino, kad užsiėmimai šachmatais skatina dendritų (elektros signalus perduodančių neuronų ataugų) augimą, priverčia dirbti abu smegenų pusrutulius, greitina reabilitaciją po insulto, sumažina Alzheimerio ligos išsivystymo riziką ir netgi pagerina būklę pacientams, kuriems nustatyta šizofrenija ir autizmas. Be to, šachmatai daro ir kitokį, mokslo neužfiksuotą, tačiau patirtimi grįstą poveikį. Pavyzdžiui, šachmatų sporto meistras Markas Samuelianas aprašė, kaip praktikavimasis žaibo šachmatuose (blicuose) per metus smarkiai pagerino pokerio žaidimo gebėjimus, o sugebėjimas koncentruotis padidino jo darbo produktyvumą ir pagerino sportinius rezultatus,

I. Solomonova
World Press rubrikos redaktorė
republic.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(28)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(28)
Komentarai (10)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
45(6)
30(0)
28(0)
24(2)
23(0)
19(0)
18(3)
17(2)
14(0)
12(0)
Savaitės
86(0)
73(3)
71(9)
66(7)
61(5)
Mėnesio
141(25)
119(17)
115(15)
111(10)