Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis

Mata Hari: neeilinė bene garsiausios pasaulyje šnipės istorija

2017-10-20 (0) Rekomenduoja   (9) Perskaitymai (110)
    Share

Prieš šimtą metų, 1917-ųjų spalio 15 dieną Prancūzų karo teismo sprendimu kalta šnipinėjimu Vokietijos naudai buvo pripažinta ir sušaudyta Mata Hari – tikriausiai labiausiai žinoma šnipė visoje pasaulio istorijoje, rašoma BBC.

Nors egzistuoja nuomonė, kad patys geriausi žvalgai – tie, apie kurių egzistavimą mes nieko nežinome, tačiau Matos Hari šlovė užgriuvo su kaupu.

Mergaitė iš provincijos

Margaretha Geertruida Zelle gimė 1876 rugpjūčio 7-ąją Nyderlanduose. Mergina mokėsi privilegijuotoje mokykloje. Tačiau, kuomet jai buvo 13 metų, šeimos verslas žlugo, praėjus dar dvejiems metams, mirė motina.

Margaretha įstojo į darželio auklėtojos specialybę, tačiau po trijų mėnesių paspruko pas dėdę, tariamai dėl seksualinio mokymo įstaigos direktoriaus priekabiavimo.

18-os metų pagal skelbimą laikraštyje ištekėjo už 39-ių karininko, gavusio paskyrimą į Olandijai priklausiusią Indoneziją.

Šeima gyveno prastai. Vyras dažnai gėrė, kas iš esmės nebuvo kažkokia retenybė europiečiams tropikuose. Sūnus mirė vos sulaukęs dvejų, dukrą po tėvų skyrybų auklėjo tėvas.

Indonezijoje Margaretha susidomėjo rytų šokiais ir 1897-aisiais laiške artimiesiems pirmą sykį paminėjo jos pačios sugalvotą pseudonimą „Mata Hari“ – poetišką Saulės vardą, tiesioginį malajų „dienos pikas“ vertimą.

Estrados žvaigždė

1903 metais ji paliko sutuoktinį ir išvažiavo į Paryžių, jos pačios teigimu, „miestą, kur veržiasi visos moterys, pabėgusios nuo savo vyrų“.

Išbandė save kaip dailininkų modelį ir cirko darbuotoją, tačiau netrukus ėmėsi egzotiškų šokių ir pataikė į dešimtuką: šlovė, kelionės po visą Europą, meilužiai bankininkai.

Buvęs jos vyras, tuo metu grįžęs į Olandiją, piktinosi: „Kaip ji išvis gali šokti, jeigu jai diagnozuota plokščiapadystė!“

Vaizdo įrašų tuomet dar nebuvo, todėl sunku spręsti, kiek autentiški Mata Hari šokiai atspindėjo tolimųjų salų dvasią. Neįtikėtinos sėkmės Matos Hari pasirodymai, be viso kito, sulaukė ir dėl to, kad žiūrovai galėjo tikėtis ir dalinio striptizo elementų.

Artistė pati išplatino legendą, kad ji tariamai yra Velso princo ir Indijos kunigaikštytės dukra, auginta budistų vienuolyne.

Nepaisant dosnių dovanų ir honorarų (1906-ųjų rudenį už pasirodymą „Olympia“ salėje Mata Hari susirinko 10 tūkst. frankų, o tai yra didžiulė suma tais laikais), ji dažnai patirdavo pinigų stygių dėl savo polinkio prabangiems apdarams, brangenybėms ir azartiniams lošimams.

Šnipų aistros

Tokie žmonės automatiškai patraukia spec. tarnybų dėmesį. Prasidėjus karui, paslaptingumas, ekstravagantiškumas, laisvė ir kosmopolitizmas, ant kurių savo įvaizdį statėsi Mata Hari, pradėjo kelti kiek kitokio pobūdžio susidomėjimą.

Ji dažnai (anot prancūzų kontržvalgybos – pernelyg dažnai) važinėjo į tėvynę, neutraliąją Olandiją, o kadangi tarp Paryžiaus ir Hagos atsirado fronto linija ir vokiečių okupuota Belgija, keliavo per Ispaniją, kur veikė stiprus vokiečių pogrindis.

Tyrėjų duomenimis, Mata Hari dirbo kaizerio žvalgybai turėdama pseudonimą „H-21“.

Daugelis istorikų mano, kad Mata Hari turėjo kontaktų su vokiečiais, o vienintelis jos interesas tame buvo materialinės vertybės, tačiau kelia abejones tiek dėl jos darbo efektyvumo, tiek ir dėl tokios griežtos bausmės objektyvumo. Ji labiau panaši į puikiai save pateikti mokėjusią avantiūristę, pabandžiusią užsidirbti „lengvų pinigų“ ir pergudravusią pačią save.

Praėjus 100 metų Matos Hari byloje vis dar pilna baltų dėmių: kai kuriais atvejais dokumentai buvo mįslingomis aplinkybėmis sunaikinti, o kai kuriais – byla buvo tiriama itin paviršutiniškai. Neaiškios yra ir jos verbavimo aplinkybės.

Savaime suprantama, slaptos informacijos šaltiniais Matai Hari turėjo tarnauti Paryžiaus politinio ir karinio elito atstovai, tačiau jų pavardės taip ir nebuvo paviešintos. Sąraše, kurį sudarė valstybės kaltintojas, tebuvo keli neaukšto rango karininkai. Nebuvo nei kaltųjų dėl valstybės išdavystės, nei išaiškinta, kokias gi konkrečiai paslaptis ji perdavė priešui, bei kokio masto padaryta žala.

Prancūzų leidinys „Gaulois“ tuomet tvirtino, kad dėl „parsidavėlės šnipės“ galvas paguldė kelios prancūzų karių divizijos, tačiau nepateikė detalių.

Savo kaltę Mata Hari kategoriškai neigė.

Ji pripažino 1916-ųjų vasarą iš vokiečių konsulo Amsterdame gavusi 20 tūkst. frankų, tačiau tikina vokiečiams nedirbusi.

Teismo metu klausta, kodėl ji ėmusi „priešo pinigus“, atlikėja atsakė, kad po karo pradžios Berlyne dingo jos visas bagažas su suknelėmis ir kailiais, kurių vertė buvo keturiskart didesnė už minimą, taigi ji nusprendė turinti teisę į mažytę kompensaciją. Ir žaismingai pridūrė: „Atleiskite už moterišką neatidumą finansams“.

Užsižaidė

Tikėtina, viskas taip ir būtų užsitęsę iki karo pabaigos, tačiau tuomet nutiko kažkokia labai neaiški istorija. 1916-ųjų pabaigoje Mata Hari atvyko į prancūzų kontržvalgybos būstinę, prisipažino dirbusi vokiečiams ir pareiškė apie savo pasirengimą dirbti dviguba agente.

Prancūzai išsiuntė ją su nereikšmingu pretekstu į Madridą, o netrukus tariamai iššifravo vokiečių agento Madride radiogramą, kurioje kalbama, kad Mata Hari pranešė apie savo kontaktą su prancūzais ir pripažino savo ištikimybę tarnauti Vokietijai (yra abejonių ir dėl pačios radiogramos egzistavimo – bylos medžiagoje buvo pateiktas tik pats vertimas, o originalo niekas iš tyrėjų ir neieškojo). 1917-ųjų vasario 13 dieną, vos grįžus į Paryžių, ji buvo suimta. Vienas iš versijų teigia, kad vokiečiai sąmoningai išdavė susipainiojusią ir nelabai reikšmingą agentę, pasinaudoję prieš tai atskleista priešui slapta kodavimo sistema.

Jų kolegos prancūzai taip pat nepanoro žaisti dvigubo žaidimo. Galų gale, kontržvalgybininkams pagautas šnipas reiškia apdovanojimus ir karjeros galimybes. Ypač jeigu tai yra įžymybė, ir laikraščiai apie bylą rašys pirmuosiuose puslapiuose.

Pagal karo laikų įstatymus

Taikos metu Prancūzijos baudžiamoji teisė nenumatė mirties bausmės už šnipinėjimą, tuo labiau užsieniečiams. Tačiau vyko karas, ir liepos 25-ąją Mata Hari buvo paskelbtas nuosprendis sušaudyti.

Procesas vyko uždarai ir truko vos dvi dienas. Istoriko Jefimo Černiako teigimu, taip bandyta apsaugoti nuo kompromato aukštas pareigas užimančius teisiamosios pažįstamus. Tuo pačiu, valdžiai reikėjo kažkaip pademonstruoti kietą ranką besiteisinant dėl to, kad šalies kariuomenė niekaip negali pereiti į puolimą.

Rugsėjo 28-ąją tuometinis Prancūzijos prezidentas Raymondas Poincare’as atmetė gynybos prašymą dėl malonės suteikimo, tuo pačiu ignoruodamas ir Nyderlandų valdžios prašymą.

Paskutinis pasirodymas

Matos Hari mirtis yra apipinta legendomis netgi labiau, nei jos gyvenimas. Vieni autoriai tvirtina, kad, sužinojusi apie atmestą malonės prašymą, ji nustojo miegojusi naktimis, išskyrus šeštadienius, nes sekmadieniais mirties bausmė nebuvo vykdoma. Kiti – kad išlaikė stebėtiną ramybę ir prieš sušaudymą reikalavo, kad ją visų pirma pamaitintų pusryčiais.

Teigiama, kad jos advokatas jai siūlęs pareikšti, kad ji laukiasi nuo jo vaiko (tokiu atveju mirties bausmė būtų atidėta iki kūdikio gimimo). Tačiau tai labiau panašu į legendą, nes nėštumą patikrinti buvo nesunku, o pačiam garbiajam advokatui tuomet jau buvo 75 metai.

Dar mažiau tikėtina, kad ji prieš įvykdant sušaudymą sušukusi šiuo metu dažnai jai priskiriamą frazę: „Pasileidusi – taip. Išdavikė? Niekada!“

Verta skaityti! Verta skaityti!
(9)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(9)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
59(0)
37(1)
30(6)
26(1)
25(3)
20(3)
18(0)
16(0)
14(2)
12(0)
Savaitės
160(16)
87(1)
53(3)
52(0)
50(0)
Mėnesio
180(10)
160(16)
113(1)
108(20)