Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis

Lietuvos mokslininkas prieš 50 metų nuspėjo išmaniojo laikrodžio, išmaniojo telefono, interneto, „YouTube“, „Netflix“ ir net „Amazon“ atsiradimą: o kaip gyvensime 2061-aisiais?

2019-01-29 (0) Rekomenduoja   (24) Perskaitymai (2005)
    Share

Profesorius Adolfas Laimutis Telksnys – profesorius, habilituotas daktaras, Interneto plėtros Lietuvoje pradininkas, Lietuvos mokslų akademijos narys ir žmogus, prieš 50 metų stebėtinai tiksliai nuspėjęs ateities technologijas.


©Wokandapix | pixabay.com

1968 m. sausio 1 d. laikraščio „Tiesa“ numeryje jis rašė: „Mokslas ir technika, o tame tarpe atpažinimo procesų teorija bus tiek išsivystę, kad kiekvienas žmogus, panašiai kaip kad dabar turi laikrodį, turės „informerį“ – garsų, šviesos vaizdų (o gal ir skonio, kvapų, nervinių signalų) siųstuvą, imtuvą bei dabartiniu mūsų supratimu galingą skaičiavimo mašiną. „Informeris“ bus ne didesnis už šių dienų rankinį laikrodėlį, todėl patogus nešioti. Norėdamas sužinoti, kas vyksta pasaulyje, parašyta tuo ar kitu mokslo ar technikos klausimu, arba gauti kokių nors kitų duomenų, žmogus galės užklausti per individualų informerį, automatinę biblioteką ir momentaliai gaus atsakymą žodžiu, raštu arba vaizdais.

Galima bus paprašyti, kad parodytų per individualų ar namų informerį norimą spektaklį, koncertą, kino filmą ar televizijos laidą, kurioje dalyvautų mėgstami atlikėjai, dabar gyvenantieji, ar anksčiau gyvenę. Automatiniai informacijos centrai galės pateikti duomenis apie pasaulyje esančias tos ar kitos rūšies prekes, pasakyti bet kurio pasaulio gyventojo ar įstaigos adresą, konsultuoti apie turistinius maršrutus, priiminėti įvairiausius individualius užsakymus ir skirstyti juos gamintojams.“

Lygiai po penkiasdešimt vienerių metų ir dešimties dienų nuo šios pranašystės profesorius lankėsi Lrytas.lt tinklalaidėje „42: kosmostopu per galaktiką su Adomu Rutkausku“ ir pasidalino savo įžvalgomis apie technologijas, jų progresą bei ateitį, o taip pat, žinoma – kaip jo nuomone, pasaulis atrodys po 42 metų.

– Prieš 50 metų Jūs tiksliai nuspėjote išmaniojo laikrodžio, išmaniojo telefono, paties interneto, „YouTube“, „Netflix“ ir net „Amazon“ atsiradimą. Kaip jums tai pavyko?

– Padėjo žingeidumas. Pirmiausiam žiūrėjau, kas darosi, į kurią pusę eina technologijos, kas greitėja, kas mažėja, kokios naujos technikos savybės ryškėja – na, ir paskui truputį pridedi fantazijos, ir važiuoji pirmyn (juokiasi).

– Kaip išvis susidomėjote technologijų sritimi?

– Esu inžinierius-elektrikas. Potraukis tam atsirado dar vaikystėje. Esu iš kaimo, mano tėvai buvo mokytojai – ir net ketvirtajame dešimtmetyje, kai kaime dar net nebuvo elektros, tėtis pastatė elektrinę – ir įvedė elektrą į namus. Matyt, visi šitie dalykai taip ir liko galvoje – nes vėliau studijavau Kauno Politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete, o į doktorantūrą įstojau jau informatikos srityje. Tada ir nutiko, kad tradiciniai dalykai jungėsi su naujaisiais, tai tokiu būdu natūraliai pradedi žiūrėti į priekį.

– Paprastai tokiame pokalbyje klausimas „pateikite prognozę ateičiai“ būna paskutinis – bet pažeiskime šią taisyklę ir paklausiu dabar: kaip manote, kaip pasaulis atrodys po 42 metų?

– Kokia dabar yra situacija? Ji yra įdomi. Prieš kelis dešimtmečius atsirado skaičiavimo mašinos, kompiuteriai. Dabar tų mašinų galimybės auga ir ateina laikas, kai mes su mašinomis bendrausime taip, kaip dabar bendraujame vienas su kitu. Kodėl apie tai kalbu? Nes situacija pas mus dabar yra sunkoka: visuomenė senėja – ne tik Lietuvoje, bet ir visame progresyviajame pasaulyje – darbo jėgos trūksta, senyvi žmonės lieka vieniši, problemas kelia migracija – tai ką galima būtų ir ką reikėtų daryti?

Reikėtų pasitelkti robotus, kurie padėtų sušvelninti minėtas situacijas. Ir galimybės tam jau yra – todėl, kad su mašinomis jau greitai pradėsime kalbėtis, mašinos pradės judėti ir vaikščioti. Robotai jau mums seniai mašinas surinkinėja, dabar jau artėja savavaldžiai automobiliai – bet aš kalbu apie tai, kad po kelių dešimčių metų mes turėsime naujus bendradarbius – bendruomenės narius, su kuriais galėsime dirbti. Bet labai svarbu, kad galėsime juos naudoti kaip tarnus – kad darytų tuos darbus, kurie mums nelabai įdomūs, ar per sunkūs, ar nepatogūs, arba reikia didelio tikslumo.

– Bet ar negali išsipildyti toks scenarijus, kad koks nors Jūsų kolega po 42 metų ateis į laidą papasakoti apie technologiją, bet prie studijos stalo sėdės nebe laidos vedėjas žmogus, o robotas – ir žmogus turės ieškotis darbo gatvėje? Ar tai nėra problema?

– Jei tas žmogus neprogresuos, taip ir bus. Žmogus turės dirbti kūrybinį darbą, gaminti produktus, kurie turi didelę pridėtinę vertę – nes robotas to nepadarys. Robotas bus pagalbininkas imlių žinioms produktų kūrimui, ir žmogus bedarbiu nebus. Bet jei žmogus mokysis tik dėl „popieriaus“ – tai tada taip, jis bus bedarbis.

– Bet ar įmanoma, kad žmonija staiga padarytų tokį milžinišką proveržį ir visi taptų kvalifikuotais konkrečių sričių specialistais – nes pas mus juk yra daug nekvalifikuotos darbo jėgos?

– Ir tai yra blogai. Mes Lietuvoje neturime naudingų iškasenų, neturime naftos, neturime aukso, sidabro ir t.t. – bet mes turime žmonių, kurie turi protą, tik reikia tą protą įjungti. Dabar šituo dalyku mažai kas domisi – visiems rūpi greitai darytis pinigus, o giliau pažiūrėti į kūrybinius dalykus nelabai nori. Ir tai yra blogai. Tad jei dabartiniai moksleiviai nesimokys taip, kaip reikia ir nelavins kūrybingumo, po 42 metų bus bedarbiai – šitą dalyką reikia turėti omenyje.

Ir jei prieš keliasdešimt metų atsirado kompiuteriai, informatikos elementai, pradėjo mokyti programavimo – tai dabar reikėtų, kad mokyklose pradėtų mokyti nebe informatiką, o robotiką. Nes po keliasdešimties metų dabartiniai moksleiviai bus aktyvūs vartotojai, gamintojai ir paslaugų teikėjai – todėl būtina, kad jie mokėtų dirbti su robotais.

Bet čia turime ir gerą žinią. Jaunimas baisiai mėgsta robotus! (juokiasi)

– Bet tokie mokymai bent jau kai kuriose mokyklose juk jau vyksta?

– Taip, vyksta, ir labai gerai, kad dabar tai daro verslas – bet tuo turėtų rūpintis ir Švietimo ministerija, kad tai būtų mokoma visose mokyklose.

– Tačiau tėvai dabar ir taip bijo, kad vaikai ir taip giliai panirę į technologijas. Jei jiems bus užkrauta robotika – ar tai jau nebus per daug?

– Nebus. Važiuodami troleibusu pažiūrėkit, ką dabar visi veikia. Visi bado telefonus. Bet ką jie daro? Daugiausiai žaidžia, šaudo. Iš vienos pusės tai irgi gerai – išmoksta gerai naudotis technologija – bet iš kitos pusės, tai ir bukina. Nors žinoma, jei tu šaudai, vis tiek nors tikslumas auga, o jei naudoji kokią strategiją – tai dar ir strateginį sprendimą priimi. Bet tai – ne kūryba.

Reikia kurti. O vaikai kurti mėgsta nuo mažens. Juk jūs turbūt irgi vaikystėje žaidėte, kokius nors namukus statėte. Aš irgi žaidžiau – kaip pokario vaikas, tai būdavo, mes ten miestus statom, o po to sudaužom – ir vėl toliau statom. Vaikai kurti labai nori. Ir kai jie su robotais dabar žaidžia, reikia džiaugtis, kad kažką kuria, o ne vien bukai bado į ekraną.

Tad manau, atsakant į klausimą ar vaikai nebus perkrauti technologijomis – tos technologijos atveria kūrybos galimybę. Todėl tuo turėtų rūpintis ne tik verslas, bet kaip kad anksčiau būdavo mokoma programavimo pagrindų, dabar reikėtų dėstyti robotikos pagrindus. Ir labai gaila, kad iki šiol ministerija ten kažką darė, bet gilesnių planų, apimančių ateinančius dešimtmečius, taip ir nenumatė.

Reikia tikėtis, kad ateityje šie dalykai pajudės.

– Kaip matote ateitį, ką konkrečiai tie robotai joje darys? Parneš pirkinius iš parduotuvės?

– Na, taip, skraidantys ir važiuojantys aparatai atveš pirkinius. Bet čia yra paprasti dalykai. O yra ir įdomesnių. Pavyzdžiui, robotai-humanodai: judrios mašinos, su kuriomis galima pasišnekėti. Ir tokie jau atsiranda net ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, „Nao“. Čia toks paprasčiausias, ir manau, kad jie turėtų visose mokyklose atsirasti, kaip kad kompiuteriai atsirado – kad visų mokyklų mokinukai galėtų su jais dirbti.

Kitas pavyzdys – mūsų lietuviškas verslas, knygynas „Pegasas“ naudoja kitą robotą: „Pepper“. Jis supažindina knygynų lankytojus su parduodamais leidiniais ir pritraukia pačius lankytojus. O kadangi vaikai mėgsta robotus, tai šie mielai ir eina į knygyną – tad taip gaunasi, robotas skatina verslą.

– Bet pažiūrėkim taip. Ne tokiais jau ir senais laikais kiekvienas ūkis turėjo arklį, tai buvo visiškai įprasta ūkio dalis – o automobilis buvo prabangos ir prestižo prekė. Dabar viskas atvirkščiai: daugybė šeimų, ūkių turi automobilius, bet arklys tapo prabangos, prestižo dalimi. Ar tai nenutiks ir su darbuotojais-žmonėmis? Ar po kiek laiko įmonės nebandys prisivilioti klientų tuo, kad pas juos su klientais bendrauja ne robotas, o gyvas žmogus?

– Taip, tai irgi labai svarbu. Pavyzdžiui, žmogaus priežiūra – tai aišku, kad geriausia, kai kitą žmogų prižiūri gyvas žmogus, artimas žmogus. Bet kai tam nėra galimybių, juk geriau jau kad stiklinę vandens, arbatos ar kavos atneštų robotas, nei niekas.

Bet jei kalbame apie gamybą – tada čia laimi robotai. Jei reikia greitai sudėti kokias detales – jie nepavargsta, jie klauso, dirba labai tiksliai. Nes žmogus juk po kelių valandų pavargsta, pradeda nebesigaudyti – o robotui tai negresia.

– Ne veltui sakoma, kad robotai klysta tiksliai ir greitai?

– Ir tai irgi yra gerai!

O kalbant toliau – robotų humanoidų srityje labai aktyvūs japonai – ir žinoma, daug pasiekę. Tarp kitko, naujausių dalykų dar ir nerodo, nepublikuoja naujienų dvejus metus jokia kita kalba, išskyrus japonų – todėl, kad jie čia mano ir didelę verslo perspektyvą.

Kai minėjote arklių praeitį – kai atsirado skaičiavimo mašinos, tai pirmosios irgi buvo griozdais, nebūtų tilpę į šią studiją – o dabar jas nešiojamės kišenėse. Ir iš pradžių mokančių jais dirbti buvo nedaug, o dabar jau sunkiau surasti tokį, kuris nebemoka – nebent tai vyresni žmonės, kuriems to nereikia. Tas pats bus ir su robotais.

Pavyzdžiui, dabar japonai padarė tokią moteriškų aksesuarų parduotuvę, kurioje kartais sėdi robotė, o kartais – gyva pardavėja – bet su abiem galima pasikalbėti apie tai, kas ten parduodama. Ir tada surinko duomenis, kuri – tikra ar mechaninė – pardavėja buvo geriau įvertinta pirkėjų. Pasirodo, net ir Japonijoje laimėjo robotė.

– Bet ar taip nebus dėl to, kad tai buvo naujovė, įdomybė?

– Gal ir taip. Bet pirkėjai, eidami į parduotuvę, nežinojo ką sutiks – tikrą žmogų ar robotę. Be to – na, juk ir jūs, ir aš eičiau prie roboto, o ką jau kalbėti apie vaikus. Va, „Pegase“ to roboto visi pirščiukai nulūžinėję, taip vaikai jį mėgsta (juokiasi).

Aptarnavimo sferoje, kur reikia tik tvarkingam būti, gražiai atsakyti – pas mus gi kartais būna, kad pardavėjos paklausi, tai atsakinėja nugara – robotas turi visus privalumus.

Ir dar vienas pavyzdys: praėjusiais metais Japonijoje buvo atidarytas robotų viešbutis. Viešbučio vestibiulyje stovi robotė-administratorė, na o kadangi japonai mėgsta visokius ten savo žvėrelius, tai jie irgi ten šalia pastatyti.

Ir jei jūs užsisakėte viešbutį – ką greičiausiai darėte internetu – tai tiesiog ateinate, pultelyje surenkate savo užsakymą ir atvažiuoja robotas, paima jūsų daiktus ir nuveža į kambarį.

Dar vienas labai įdomus panaudojimams, galbūt gamybininkams. Jei esate geras meistras, tai reiškia, mokate kažką gero padaryti. Bet jei pasidarysite savo kopiją – ar 10, 15 ar 20 meistrų – tai jie visi jums galėtų gaminti, ar ne? Bizniukas eitų! (juokiasi).

Ir toks danų profesorius Henrikas Scharfe’as taip ir padarė. Galiausiai profesorius metė dėstytojauti ir užsiiminėja vien robotika, – o galiausiai įdėjo į tos savo kopijos galvą paskaitą, ir robotas dabar skaito paskaitą studentams vietoje jo paties.

Ir jis gali tokių darbininkų pasidaryti dešimt, į dešimt universitetų nusiųsti – ir jie visur visiems skaitys paskaitas.

Tai čia yra profesorius. O juk gali būti meistras, kuris kažką pagamina!

– O kas robotikos srityje dabar vyksta Lietuvoje?

– Lietuvoje dabar bandome pakinkyti tuos paprasčiausius „Nao“. Juos pasirinkome todėl, kad jie dar įkertami ir Lietuvai, kainuoja tik apie 7000 eurų, tad gal ir mokyklas galima būtų jais aprūpinti – gal ne iškart visas, bet tas, kurios pačios būtų pasirengusios vaikus mokyti tokių dalykų. Beje, verslininkai tuo susidomėjo ir gal net prisidėtų prie tokios veiklos.

Briuselyje jau buvo paroda, toks „Nao“ buvo demonstruotas ir susilaukė didelio populiarumo. Robotukas mokė žiūrovus pasakyti „Lietuva“ – tai kinams buvo didelis iššūkis, bet jie baisiausiai stengėsi (juokiasi).

Taip pat „Nao“ demonstravome ir Sankt Peterburge – ir kas įdomiausia, vaikai net saldainių neima, jie geriau žiūri į šituos robotus (juokiasi).

– Taip išeina, kad robotas dar ir skatina sveiką gyvenseną?

– Na, dėl sveikos gyvensenos negaliu pasakyti, bet kad sutelkia dėmesį – tai tikrai. Ir dabar jau rimtai pradėkime kalbėti. Jei mokyklose atsirasti tokie kursai, kur būtų dėstomi robotikos pagrindai, mokinukai baisiai norėtų mokytis. Tada jų dėmesį galima būtų nukreipti ne į žaidimus, bet į kūrybiškumą. Tai apie ką ir kalbėjome, ką reikia daryti, kad nebūtume bedarbiais – turi būti įdiegtas kūrybiškumo būtinybės poreikis. Ir man atrodo tie, kurie taip darys, ir galės patogiai gyventi. O mums Lietuvoje, kur neturime naudingų iškasenų – mums reikia išnaudoti auksą, kuris yra mūsų smegeninėje. Bet jis turi būti atitinkamai parengtas – ir mes jaunimo smegenis turime formuoti mokyklose, kad kai jie jau taps darbininkais, vartotojais ir gamintojais, jų smegenys jau būtų paruoštos šitam darbui.

O kad lietuviai turi kūrybingumo – tai tikrai turi. Tik reikia jį nukreipti tinkama linkme.

– Visa ką Jūs pasakojate – labai graži vizija. Bet ar neįžvelgiate visos tos robotizacijos ir neigiamų aspektų?

– O jūs juos jau juos ir pasakėte. Bedarbių atsiras. Pavyzdžiui, kai dabar žiūriu televiziją ir pranešėja kalba apie orus – tai juk robotas tą gali kuo puikiausiai taip pat padaryti. Tai štai ir prašau – štai jau ir vienas bedarbis.

Tie, kurie nenorės mokytis – bus bedarbiais. Nors dabar, jei nemoki skaityti ir rašyti, irgi esi bedarbis – bet ačiū Dievui, tokių beveik nėra. Nors prieš keliasdešimt metų tokių buvo. Bet dabar tie, kurie bus robotiškai neraštingi, nemokės jais naudotis kaip gerai įrankiais savo darbui – tiems bus blogai.

– Turime žiūrovės komentarą. Ji sako, kad jos profesija visada bus reikalinga – o ji yra pradinių klasių pedagogė. Kaip Jūs manote – ar neatsitiks taip, kad robotai jei ne išstums, tai bent bus pradėti naudoti ne tik kaip mokymo priemonė, bet ir kaip mokytojai?

– Gerai, o ar kompiuteriai išstūmė mokytojus? Neišstūmė ir neišstums. Ir robotai gero mokytojo jokiu būdu neišstums. Pas mokytoją galvoje yra patirtis, tradicijos, kurias jis ar ji perduoda savo mokiniui. Imkime, tarkime, muzikos mokytoją. Jei muzikos mokys robotas, jis žinos, kad reikia greitai maigyti klavišus – bet tai nebus muzika – nes reikia žinoti, kaip klavišą reikia užgauti, juk galima tai padaryti ir vienaip, ir kitaip. Tai tose profesijose, kuriose yra labiau žmogiškos, jos tikrai nedings – tik jų reikės daug kokybiškesnių. Bet žmonės, kurie savo profesijos nemokės giliai – jiems bus blogiau, nes juos pakeis pagalbininkai. Juk ne visi nori indus plauti, bet jie būtų išplauti – visi nori!

– Dirbtinis intelektas. Jis turės būti taikomas robotikoje, bet jo daug kas bijo. Kaip jūs tai vertinate?

– Na, kai savo neturi, tai reikia dirbtinio (juokiasi). Bet žinote, jis yra toks subtilus dalykas.

Jei norite turėti sau pagalbininką, su kuriuo dirbdami galėtumėte pasišnekėti, juk nereikia, kad būtų taip, jog duodi jam komandą – ir taškas. Jums reikia, kad jis atsakytų į komandą, pasirinkdamas atsakymą iš keleto variantų – o tam jis jau turi remtis patirtimi, kuri jau turi būti įdėta į galvą.

Nes juk turbūt žinote, kuo informacija skiriasi nuo žinių? Informacija yra tai, ką galime užkoduoti. Bet ta pati informacija vieno žmogaus galvoje ir kito žmogaus galvoje sukuria skirtingas žinias. Viskas priklauso nuo to, kas to žmogaus galvoje jau yra įdėta iš anksčiau. Vienas tą patį žodį interpretuos vienaip, kitas – kitaip, tad dirbtinis intelektas yra nepaprastai subtilus ir sudėtingas įrankis.

O va kai mokytoja sako, kad mokytojai turės darbo – geri mokytojai turės ypatingai daug darbo! Bet pabrėžiu – GERI mokytojai (juokiasi).

– O tos piešiamos apokaliptinės vizijos, kaip DI sunaikins žmoniją?

– Lygiai tą patį prieš beveik 60 metų man aiškino (juokiasi). Kaip čia dabar bus – ar bus kompiuteriai protingesni už žmogų?

Bet dabar, praėjus 50 ar 60 metų, juk matome kiek jie už mus protingesni? Nieko jie ne protingesniĄ Jie greitesni, tikslesni, turi didesnę atmintį – bet žmogiškų darbų jie vis dėlto nedaro. Bet korespondentams juk visada įdomu sukelti paniką (juokiasi).

– Galbūt teko girdėti apie Elono Musko kuriamą projektą „Neuralink“, kuris sujungia kompiuterį ir žmogaus smegenis. Kaip jūs vertinate tokį dalyką?

– Kaip dabar mes kalbamės su jumis, kaip bendraujame? Mano smegenyse susiformuoja elektrocheminiai signalai, aš juos paverčiu savo kalbos padargų mikro-baletu, kalbos padargai judina orą, jūsų ausis priima šituos virpesius ir vėl paverčia elektrocheminiais signalais jūsų smegenyse. Tai čia vienas bendravimo būdas.

Antras – aš užrašau savo mintis, jūs perskaitote ir irgi sau galvoje susikuriate elektrocheminius signalus.

Bet kam šito reikia? Gal perduokim žinias tiesiai? Nes kas gi yra tie elektrocheminiai signalai – tai yra tam tikri virpesiai, sudėti į tam tikras vietas. Tai jei mes sugebėtume tuos virpesius vienas kitam perduoti, galėtume bendrauti be šnekos ir rašto – ir jei padarytume tokį robotą (tik nežinia kaip jį padaryti), tai galima būtų taip ir su juo bendrauti.

– Į Lietuvą ateina 5G ryšys, ir girdime daug gąsdinimų, kad nuo to didės vėžio rizika ir panašiai. Ką manote apie tai?

– O kodėl visi naudojasi mobiliaisiais telefonais? (juokiasi) Ar 5G, ar 4G – dėl to jokio skirtumo nėra. Mes išvis visi skęstame bangose. Ne tik iš kosmoso ateinančiose – ten Saulė siunčia, ir kiti dangaus kūnai – bet ir radijas, ir televizija. Čia tiesiog… na, pagąsdint gi reikia (juokiasi).

– Kaip vertinate savavaldžius automobilius ir jų perspektyvą?

– Tie, kas dabar jau turi, sako, kad trukdo važiuoti (juokiasi). Ten irgi yra daug visokių subtilių dalykų. Iš vienos pusės, jie gali geriau viską pamatyti – ir iš tikrųjų greičiau reaguoti, jei kas neteisingai važiuoja – bet tai nereiškia, kad jie negali padaryti klaidų. Nes jau dabar yra pasakojimas, kad žmogus staiga išėjo į gatvę, ir jį savavaldis suvažinėjo. Ir klausimas – kas tada kaltas?

Tai išsiaiškino, kad pagal judėjimo gatvėje taisykles, jei vairavęs būtų žmogus, tas savavaldis elgėsi teisingai. Bet advokatai išsiaiškino, kad tas automobilis turėjo galimybę matyti ir priešingą pusę, kurios žmogus nemato. Tai kodėl jis to nepanaudojo? Čia prasideda subtilūs reikalai.

– Vis išlenda naujienų ir apie planuojamus skraidančius automobilius. Ką apie tai manote?

– Taigi dronus turbūt gi visi yra matę.

– Bet dronai kol kas yra mažiukai ir nepritaikyti gabenti žmonėms?

– O tai koks skirtumas?

– Bet mes jau dabar, judėdami dviem ašimis, pridarome avarijų. O jei pradėsime judėti trimis ašimis?

– Žinote, kai atsirado pirmieji automobiliai, tais laikais buvo kalbama, kad jie važiuoja klaikiu greičiu – dvylika kilometrų per valandą! Tai priekyje bėgo žmogus, ir visus turėjo įspėti apie važiuotoją. Ir visi sakė – o kas bus, jei kada nors automobilis važiuos keliasdešimt kilometrų ar kelių šimtų kilometrų per valandą greičiu? Bet dabar gi visi taip važinėja. Na, aišku, užsimušinėja – bet vis tiek važiuoja. Tai ir su skraidymu tas pats.

– O kaip manote, kada sulauksime tų skraidančių automobilių – po 42 metų, ar greičiau?

– Ne, greičiau. Žiūrėkit, dronai jau skraido. Jau ir Londono oro uostą užkišo (juokiasi). Bet paukščiai juk irgi kelia problemas. Tad visur turi būti ir tvarka. Jeigu bus tvarka, tai nei skraidantys, nei savavaldžiai, nei problemų nekels. Bet jei nesilaikom tvarkos – juk problemas sukeliame mes patys.

Na ir paskutinis klausimas. Mokslinės fantastikos rašytojas Arthuras C. Clarke’as yra parašęs, kad bet kokia pakankamai išsivysčiusi technologija yra neatskiriama nuo magijos. Ar Jūs su tuo sutiktumėte?

– Ir taip, ir ne. O kas yra magija?

Reikia menininkus gerbti – nes jie užduoda tokius klausimus, į kuriuos paprastai atsakymo nėra. Arba jie užduoda taip, kad gautum atsakymą tokį, kokį jis nori, kad gautum.




 

.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(25)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(24)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Adomas Rutkauskas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
52(0)
52(4)
48(3)
46(0)
25(3)
24(7)
21(0)
20(1)
16(3)
Savaitės
185(20)
105(16)
80(2)
76(0)
Mėnesio
251(42)
185(20)
116(6)
105(9)
104(7)