Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis

Astrofizikas Kastytis Zubovas paaiškino, už ką iš tiesų įteiktos Nobelio fizikos premijos (Video)

2019-10-11 (0) Rekomenduoja   (5) Perskaitymai (426)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Antradienį buvo paskelbta 2019 m. Nobelio premija fizikos srityje – ir apdovanojimas skambėjo „už fizikinės kosmologijos teorinius atradimus ir pirmosios egzoplanetos, besisukančios apie žvaigždę, panašią į mūsų Saulę, atradimą“. Tačiau ką iš tiesų tai reiškia? Ką nuveikė šie trys mokslininkai – Jamesas Peeblesas, Michel Mayoras ir Didier Quelozas?

„Tokia didingai skambanti, bet aptaki formuluotė slepia gana netradicišką sprendimą: įprastai Nobelio premija teikiama už vieną gana aiškų atradimą ar kelis glaudžiai susijusius pasiekimus, tuo tarpu šių metų laureatai atstovauja, galima sakyti, visiškai priešingas astrofizikos atšakas. J. Peeblesas yra teoretikas, tyrinėjantis Visatos evoliuciją didžiausiais masteliais, tuo tarpu M. Mayoras ir D. Quelozas atliko stebėjimus, kuriais aptikta pirmoji egzoplaneta prie žvaigždės, panašios į Saulę“, – pasakoja astrofizikos daktaras ir populiariausio Lietuvos astronomijai skirto tinklaraščio „Konstanta 42“ autorius Kastytis Zubovas.

Pasak jo, J.Peebleso atradimai daugiausia padaryti praeito amžiaus septintajame-aštuntajame dešimtmečiais: tuo metu Didžiojo sprogimo teorija buvo tik neseniai nuvertusi konkurentę – Nuolatinio būvio Visatos modelį – kaip geriausias stebimos Visatos savybių paaiškinimas.

„Dar tik miglotai buvo suprantama, kad Visata turėjo pradžią ir kada toji pradžia nutiko. 1964 metais du jauni astronomai, Arno Penziasas ir Robertas Wilsonas, aptiko iš visų dangaus pusių sklindančią mikrobangų spinduliuotę. JPeeblesas kartu su kolegomis teoretikais, sužinoję apie atradimą, teisingai interpretavo jį kaip Didžiojo sprogimo „aidą“ – kosminę foninę spinduliuotę, laisvai sklindančią Visatoje nuo 380 tūkstančių metų po Visatos atsiradimo. Nors J.Peeblesas toli gražu nebuvo pirmasis, teoriškai apskaičiavęs tokios spinduliuotės egzistavimą, jo indėlis buvo svarus patvirtinant atradimo reikšmę. 1978 metais Penziasas ir Wilsonas už šį atradimą pasidalino Nobelio premiją“, – aiškina mokslininkas.

Pasak K.Zubovo, aštuntajame dešimtmetyje J.Peeblesas vystė Didžiojo sprogimo teoriją, ypač jos atšaką, nagrinėjančią kosminių struktūrų formavimąsi – juk Visatai tik atsiradus, prieš beveik 14 milijardų metų, medžiaga joje buvo pasiskirsčiusi beveik tolygiai. Tik vėliau ėmė formuotis galaktikų spiečiai, galaktikos ir šiuos telkinius jungiančios retos medžiagos gijos. Astrofiziko teigimu, J.Peebleso teoriniai skaičiavimai reikšmingai prisidėjo prie augančio supratimo apie struktūrų formavimosi spartą, jų tipinius dydžius ir kaip šios savybės siejasi su Visatos pagrindinėmis sudedamosiomis dalimis.

„Pavyzdžiui, jo dėka supratome, kad struktūros formavimuisi būtina tamsioji materija, su įprastine sąveikaujanti tik gravitaciškai. Vėlesni stebėjimai parodė, kad Visata plečiasi greitėdama ir prie įprastos bei tamsiosios materijos pridėjo ir tamsiąją energiją – už šį atradimą taip pat skirta Nobelio premija, šįkart 2011 metais“, – primena dr. K.Zubovas.

Taigi, J.Peebleso darbai padėjo mums suprasti, kaip Visata atsirado, kaip ji tapo tokia, kokią matome, ir kaip ji turėtų vystytis ateityje.

Atrado egzoplanetą

Tuo tarpu M.Mayoro ir D.Quelozo atradimas yra fiziškai gerokai mažesnio mastelio, bet ne menkesnės reikšmės, teigia mokslininkas. 1995 metais jie paskelbė atradę planetą Pegaso 51 b – pirmąją planetą, besisukančią aplink žvaigždę, panašią į Saulę.

„Panaši“ šiuo atveju reiškia, kad žvaigždė yra pagrindinėje sekoje – branduolyje vykdo vandenilio sintezę į helį ir taip gamina energiją. Apie planetų už Saulės sistemos ribų egzistavimą buvo kalbėta nuo pat tada, kai žmonės suprato, kad žvaigždės iš principo yra tokie patys objektai, kaip ir Saulė. Bandymų jas aptikti buvo dar XIX amžiuje, bet jie nebuvo sėkmingi. 1988 metais aptikta planeta prie žvaigždės Cefėjo Gamos A, tačiau duomenų analizės klaida nulėmė, kad planetos egzistavimas patvirtintas tik 2002-aisiais. 1989-aisiais aptikta žvaigždės HD 114762 kompanionė ilgą laiką laikyta ne planeta, o didesniu objektu – rudąja nykštuke, bet 2012 metais patvirtinta kaip planeta. 1992 metai žymėjo pirmąją patvirtintą egzoplanetą, tiksliau netgi dvi: prie pulsaro PSR B1257+12 atrastos dvi keletą kartų už Žemę masyvesnės kompanionės“, – pasakoja astrofizikas.

Jo teigimu, šis atradimas nustebino astronomus, nes buvo manoma, kad supernova sprogstanti žvaigždė turėtų sunaikinti savo planetas, o čia buvo gyvas pavyzdys, kad taip nenutinka.

Vis dėlto, K.Zubovo teigimu, 1995 metų atradimas yra svarbus ir išskirtinis dėl dviejų priežasčių. Pirma – jis parodė, kad ir prie panašių į Saulę žvaigždžių esančias planetas įmanoma aptikti. Metodas, naudotas PSR B1257+12 planetoms aptikti, nėra tinkamas į Saulę panašioms žvaigždėms, nes remiasi būtent pulsaro periodinių signalų atsklidimo variacijomis. Tuo tarpu Pegaso 51 sistemos planeta atrasta stebint, kaip juda jos žvaigždė ir užfiksavus periodiškai pasikartojančius jos greičio pokyčius.

„Šie pokyčiai reiškia, kad žvaigždė kartais artėja prie mūsų sparčiau, kartais – lėčiau, nes sukasi aplink bendrą masės centrą su planeta. Apskaičiuota planetos masė siekia bent pusę Jupiterio masės – dėl šios priežasties planeta šiuo metu oficialiai pavadinta Dimidija, nuo lotyniško žodžio, reiškiančio „pusę“. Tačiau atstumas nuo planetos iki žvaigždės yra 19 kartų mažesnis, nei nuo Žemės iki Saulės – mažiau nei aštuoni milijonai kilometrų. Tai yra antras svarbus atradimo aspektas – Pegaso 51 planetinė sistema yra visiškai kitokia, nei Saulės. Dimidijos atradimas privertė išmesti beveik visas ligtolines hipotezes apie planetų formavimąsi ir pradėti galvoti iš naujo“, – aiškina astrofizikos daktaras.

Pasak jo, per ketvirtį amžiaus nuo M.Mayoro ir D.Quelozo atradimo egzoplanetų tyrimų sritis išaugo į vieną didžiausių ir produktyviausių astrofizikos šakų. „Egzoplanetų jau žinome daugiau nei 4000, skaičiuojama, kad jų Paukščių Take turėtų būti daugiau, nei žvaigždžių. Saulės sistema yra tik viena iš daugelio, ir gana neįprasta. Planetų formavimosi bei jų sistemų evoliucijos modeliai padeda paaiškinti, kaip iš dulkių ir dujų disko prie jaunos žvaigždės susiformuoja uoliniai bei dujiniai rutuliai, kuriuose kartais gali užsimegzti ir gyvybė. Šitaip, tyrinėdami kosmosą, geriau susipažįstame ir su savo pačių planetos kilme bei gyvenimu“, – apibendrina dr. Kastytis Zubovas.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(7)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(5)
Visi šio ciklo įrašai:
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
49(0)
44(0)
35(0)
33(0)
17(7)
11(0)
10(1)
Savaitės
104(1)
87(0)
86(4)
Mėnesio
149(27)
147(12)
142(22)
107(0)
101(19)