Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis

Advokatas: kodėl atsisakau pasiimti savo Galimybių pasą?

2021-09-14 (48) Rekomenduoja   (15) Perskaitymai (275)
    Share

Kaip atsakingas Lietuvos pilietis pareiškiu, kad pareigingai atsisakau dalyvauti Galimybių paso (GP) veikimo jurisdikcijoje. Skiepų skeptikai ar pasyvūs, bet racionalūs situacijos stebėtojai buvo kaltinami atsakomybės jausmo neturėjimu. Nuo rugsėjo 13 dienos teisių ir pareigų estafetė perduodama GP turėtojams, argonautams-armonautams. Dabar drąsieji didvyriai galės švęsti laisvę ir rodyti pavyzdį, kaip reikia išmanyti ne tik savo teises, kurias suteikia GP, bet ir laikytis pareigų. Ekstremali situacija dėl koronaviruso šalyje dar nėra atšaukta, bet GP turėtojams saugumo reikalavimai išlieka tik rekomendacinio pobūdžio. Paradoksas.

Ekstremali situacija – iš inercijos?

Nors jau  žinoma, kad virusas nekelia tokio pavojaus visuomenės gyvybei, kaip buvo manoma pandemijos pradžioje, ekstremali situacija šalyje tęsiama labiau iš inercijos nei iš empirinių duomenų stebėjimo. Jeigu matysime tik užsikrėtimo atvejų per dieną statistiką, ekstremali situacija galėtų būti pateisinama, nes skaičiai baugina, bet jeigu susikoncertuosime į mirčių atvejų skaičių nuo visų užsikrėtusiųjų skaičiaus, tuomet turėsime tik vieną išvadą – valstybėje piktnaudžiaujama ekstremalios situacijos statusu.

Tai reiškia, kad subjektyviai interpretuojant statistinius duomenis, daugelį gyvenimiškų situacijų galima būtų pritraukti prie ekstremalios situacijos, o tada imtis reguliuoti žmonių teises ir laisves.

Bet valstybė žengė dar toliau ir aukšto rango valdžios pareigūnai primetė visuomenei ne teisininkų, bet viešųjų ryšių specialistų sukurtą naujadarą kaip „teisė būti neužkrėstam“. Išties glumina, kad šis nieko bendro su teisingumu neturintis oksimoronas paplito visuomenėje kaip virusas. Konstitucija negina „teisės būti neužkrėstam“, tačiau Konstitucija kiekvienam piliečiui garantuoja teisę į gydymą.

Teismai gintų GP turėtojo teisę būti neužkrėstam?

Moksliniuose vadovėliuose galime išskaityti tokią teoriją, kad kuo skurdesnė valstybė, tuo labiau joje varžomos žmogaus teisės. Jeigu veikiant ekstremalios situacijos aplinkybėms valstybė neturi finansinių galimybių, o galbūt tik politinės valios pastatyti šalyje specializuotos gydymo įstaigos, tai dar nereiškia, kad vienintelę ir gryną konstitucinę asmens teisę į valstybės garantuojamą gydymą galima išversti į politiškai patogią, bet įstatymais ir teismų praktikos neginamą „teisę būti neužkrėstam“.

Turiu pagrindo manyti, kad bet kokį panašų skundą ar ieškinį, kuriame asmuo aukštintų savo teisę būti neužkrėstam“, teismas atmestų kaip nepagrįstą, su išaiškinimu, kad kiekvienas asmuo visuomenėje turi pats elgtis atsakingai ir apdairiai, ypač jeigu jis patenka į rizikos grupes.

Sunku įsivaizduoti, kad maratono bėgikai ar dviračių mėgėjų būrelis galėtų išsikelti „teisę būti nepartrenktam“ valstybės keliuose, kuriuose taip pat važinėja automobiliai. Maratono bėgikas ar dviratininkas, būdami atsakingi ir apdairūs, patys priima sprendimą, ar jie nori dalyvauti visuotiniame kelių eisme ir prisiimti riziką, kad gali būti partrenkti kitų eismo dalyvių. Jeigu tu pasiskiepijai ir gavai GP (arba dviratininkas užsidėjo žalią liemenę), tu ir toliau turi laikytis moralinio įsipareigojimo būti atsakingam ir apdairiam, svarstant, ar tau reiki eiti į prekybos centrą ar restoraną.

 

Tuo tarpu automobiliai pagal savo pobūdį įstatymais yra įtvirtinti kaip padidinto pavojaus šaltiniai. Tai toks šaltinis, kurio valdymo žmogus negali kontroliuoti visiškai. Tačiau atsitikus eismo įvykiui valstybė negali atsisakyti gydyti automobilio vairuotojo net jeigu jis ir buvo avarijos kaltininku, nes teisę į gydymą garantuoja Konstitucija. Bet mes matome, kad už sveikatos politiką atsakingas kanceliarinis technokratas, kuris itin solidžiai atrodė, kai kontroliavo valstybės materialinius resursus, visiškai nusivažiavo, kai jam buvo patikėta reguliuoti tikrus visuomeninius santykius. Nusivažiavo, nes nesuprato, kad tikras įstatymas privalo turėti dvasią, kuri atspindi ne vien į rizikos grupes patenkančios mažumos interesus, bet visos visuomenės.

Kaip viduramžiais asmuo galėjo savo moralines nuodėmes išsipirkti indulgencijų pagalba, taip dabar asmuo GP pagalba minimizuoja savo moralinę pareigą būti labiau atsakingam ir apdairiam, nes dalis reikalavimų jam tampa tik rekomendacinio pobūdžio. Ir negana to, valstybė dar gina tokio asmens pseudo teisę nebūti užkrėstam. Į rizikos grupę patenkantis asmuo drąsiai eina į naktinį barą, o valstybė jam skina kelią. 

Vakcinavimas nėra privalomas?

 

Valstybėje pamažu įsigali įsitikinimas, kad vakcinavimas nėra privalomas. Jeigu žiūrėtume į situaciją pagal faktą, tuomet taip, neprivalomas, bet jeigu įsigilintume, kokiomis sąlygomis asmeniui yra suteikta galimybė pasiimti GP, tada pasidarytų aiškiau, kad taisyklės asmenims palieka mažai veikimo erdvės kaip tik vakcinuotis.

Pirma, asmuo gali gauti GP, jeigu turi prieš 48 valandas atliktą neigiamą testą. Tačiau, pavyzdžiui, studentams, toks veiksmas visiškai nėra priimtinas finansiškai. Todėl testo kartojimą kas 48 valandas galima įvardinti tam tikros prabangos privilegija, kuri nėra prieinama visai visuomenei. Vadinasi, jie neturi kitos alternatyvos, kaip pasiskiepyti. Kartą žiniasklaidoje buvo nušviestas įvykis, kai jaunas vyras, viruso nešiotojas, aplankė trylika Vilniaus naktinių barų. Dabar jis tai galės daryti visiškai legaliai: penktadienio popietę gauni neigiamą testo rezultatą ir to pakanka gerai paūžti penktadienio ir šeštadienio vakarą sostinės baruose. Ir dar užteks laiko kaip tikram hipsteriui sekmadienį kur nors užsukti vėlyvų pusryčių. Bedvasė teisėkūra tampa absurdiška, nelogiška ir verta griežčiausios kritikos. Bet visuomenės dalis, kuri įtikėjo į brendo „Petys už laisvę“ dieviškumą, klaidingai mano, kad prisideda prie viruso suvaldymo, kurį valdyti, pasirodo, reikia tik minimaliai.

 

Antra, kanceliarinis technokratas siūlo skaičiuoti antikūnus. Anksčiau fantastikos mėgėjai skaitydavo baugias knygas, kuriose pagrindiniai romanų veikėjai-humanoidai skaičiuodavo, kiek jiems liko energijos egzistuoti. O jeigu ta energija eidavo link pabaigos, ieškodavo būdų pasipildyti resursus. Fantastika pamažu tampa realaus gyvenimo socialine norma. Dalis asmenų-humanoidų nerimauja, nes jų antikūnų skaičius sparčiai mažėja, o su jais baigiasi ir GP galiojimo laikas; kita dalis asmenų-humanoidų ieško šaltinių, iš kurių galėtų sąmoningai pasipildyti antikūnų atsargas. Visiškai groteskiška ir niūri situacija, todėl kiekvienas racionalus žmogus, kuris pasitiki medicinos mokslu, su nekantrumu laukia, kada oficialiai bus patvirtina, kad ne antikūnai lemia organizmo atsaką į virusą, o kiti, labiau sofistikuoti imuninės sistemos privalumai.

Ir vėl susidaro situacija, kai nugali virusą lengva forma, bet įtiki politiniam teiginiui, kad kitą kartą gali taip lengvai viruso neįveikti, renkiesi vakcinavimą. Teiginys moksliškai nepagrįstas, bet GP gauti siekiančiam asmeniui tai netampa kliūtimi savo galimai gerą imuninę sistemą iškeisti vardan daugiau laisvių.

Verslas ramiai prisitaiko

 

Verslas dažnai yra kaltinamas, kad jam rūpi tik pelno siekimas, bet šioje situacijoje jis galėtų parodyti institucinį požiūrį, kad verslas – tai visa bendruomenė kartu su jos darbuotojais, už kuriuos verslas pasiryžęs pastovėti.

Bet ką daro verslas? Jis prisitaiko. Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad jeigu valstybė privačiam verslui nustato kokius nors nekonvencinius naujus įsipareigojimus, kurie pareikalauja iš verslo finansinių išlaidų, tai valstybė turi sukurti ir mechanizmą, kaip verslui tokias išlaidas kompensuoti. Darbo skelbimų portalai užversti pasiūlymais įdarbinti GP tikrintojus ir mokėti jiems net ir 1 000 eurų algos. Ir verslas išlieka ramus bei pasiruošęs didinti išlaidų eilutes iš savo kišenės. Dėl ko? Dėl to, kad verslas nenori papildomų rūpesčių, patikrinimų, kontrolės, kurie, jo manymu, atsirastų dėl to, kad jis imtų ieškoti tiesos. Pavyzdžiui, testuoti tik tuos darbuotojus, kurie turi simptomų, o ne visus iš eilės. Bet iš kur toks mąstymas tarsi verslas veiktų ne demokratinėje ir neteisinėje valstybėje?

Garsioje Advokatų tarybos pirmininko Igno Vėgėlės kalboje esminis akcentas buvo, kad valstybėje apskritai dažnai nėra paisoma pamatinių žmogaus teisių. Kodėl iki šiol advokatai su savo klientais, žurnalistai su savo informatoriais ar iškilūs verslininkai tarpusavyje kavinėse bendrauja pašnibždom ir telefonus pasidėję į šalį? Gyvename teisinėje valstybėje, bet protas verčia vis dar pasitikėti tik savo instinktais.

 

Visiškai palaikau ir gerbiu tuos, kuriems GP įsigijimas yra socialinio gyvenimo dalimi tampanti norma, bet ką daryti su tais, kuriems GP įsigijimas sutampa su orumo praradimu? Juk dar visai neseniai orumas kaip teisinė kategorija reiškė savo asmenybės vertingumo įsisąmoninimą. Būtent be orumo mes prarandame galimybę kaip ir gyvuliai užduoti klausimą, kodėl ir kaip atsidūrėme garde.

Amžinas žmonijos klausimas yra, ar asmuo turi laisvą valią? Atsakymo nėra, bet galima pamėginti atsakyti, kas turi savyje laisvos valios užuomazgų – tie, kurie turi visus pagrindus pasiimti savo GP, bet to nepadaro žinodami, kad neteks dalies gyvenimo patogumų, ar tie, kurie dėl įpročių ir nusistovėjusių patogumų yra pasiruošę padaryti bet ką, ne tik išsiimti GP?

Straipsnio autorius savarankiškai atliko antikūnų testą, kuris parodė, kad jis yra persirgęs besimptome forma.

Andrius Krištapavičius 

Tai yra pranešimas spaudai - pateiktos informacijos redakcija neredaguoja, o už pranešimo turinį atsako jį paskelbę autoriai.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(89)
Neverta skaityti!
(74)
Reitingas
(15)
Komentarai (48)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Andrius Krištapavičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(9)
30(1)
29(3)
29(9)
23(0)
21(0)
20(0)
18(6)
Savaitės
90(1)
80(0)
77(6)
Mėnesio
111(22)
102(1)
92(0)
82(5)