Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Miškų takais – savęs pažinimo link

2011-08-06 (0) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (1492)
    Share

Rietavo miškų urėdijos atstovas ryšiams su visuomene Eugenijus Bunka sako, jog lietuviai būtų daug geresni, sveikesni ir išmintingesni, jei jie gebėtų pažinti aplinką, kurioje gyvena, pajėgtų suprasti per amžius į juos ateinančią tautos išmintį, jei išmoktų skaityti Miško knygą ir gyventų santarvėje su Motule Gamta.

Nuo savęs nepabėgo

Žurnalisto profesiją turįs Eugenijus Bunka sako, jog šios srities atstovu jis tapęs tarsi per klaidą: „Apie žurnalistiką aš niekada nesvajojau. Baigęs vidurinę, įstojau į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Bet taip susiklostė aplinkybės, jog universitetą teko palikti.“ Po kariuomenės Eugenijus antrąkart pravėrė to paties universiteto duris, tik šįkart ketino studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. Po keleto mėnesių jam pasiūlė važiuoti studijuoti į Kijevą. Tad susirinko savo „žaisliukus“ ir vėl grįžo namo. Trečiąkart jis atvyko į universitetą pasiryžęs mokytis fotografavimo meno paslapčių Žurnalistikos fakultete. „Bet netrukus mirė vienas Plungės laikraščio darbuotojas ir mane pakvietė, kaip jie sakė, pabandyti. Nustebau, nes niekada nieko nebuvau parašęs, bet kažkodėl sutikau. Po kiek laiko sužinojau, jog mane supainiojo su broliu.“

Šalyje žinomas žurnalistas Eugenijus sako, jog nūdienai reikalingu žurnalistu jis taip ir netapęs: „Matyt, nelabai gabus buvau, nes taip ir neišmokau vaikytis sensacijų, manęs nedomino nuogos kūno vietos, negalėjau leistis stumdomas užsakomųjų straipsnių ir pan.“

Likimas jau turėjo kitokių sumanymų jo atžvilgiu, jau audė planus sugrąžinti jį į pradžių pradžią, arčiau Gamtos. Ir tai atsitiko prieš septynerius metus, kai Rietavo miškų urėdija gavo sertifikatą, kuris įpareigojo ją turėti atstovą ryšiams su visuomene. „Netyčia susitikom su urėdu Vaciu Jankausku ir jis man tas pareigas pasiūlė. Aš jo paklausiau, ką man reikės daryti? O jis man: „Ką nori, tą ir daryk.“

Miško knygos puslapiais

Eugenijus, gavęs visišką veiklos laisvę, pirmiausiai nusprendė pasivaikščioti urėdijos miškų takais ir taip gimė jo pirmoji knyga „Takas per Rietavo miškų urėdiją“. Autorius primena, jog Rietavo miškų urėdija nuo seno buvo garsi savo giriomis, miškininkystės kultūra, nes dar 1878 m. Bogdano Oginskio surengtoje pirmojoje Lietuvoje žemės ūkio parodoje net du paviljonai buvo skirti miškams. Iki šiol tebėra išlikę Oginskių nutiesti keliai, jų statyti miškų prižiūrėtojų nameliai ir net vienintelė Lietuvoje koplyčia, turėjusi saugoti mišką nuo vagių.

Eugenijaus knyga ne tik kviečia pasivaikščioti slėpiningais miškų takais, bet ir ragina atidžiai skaityti Miško knygą, nors ją perskaityti anaiptol gali ne kiekvienas. Jei mokantieji ją skaityti išeis savo skaitymų nebaigę, liks amžiams balti Miško knygos puslapiai, taip pat liks neatsakyta, kodėl Judrėnų girininkijos miško gūdumoje daugiau nei pusantro šimto metų stovi Drungeliškės koplyčia, iš kur Tverų girininkijos Lopaičių miške atsirado į dolmeną panaši akmenų krūva, kas 1863 m. sukilėliams atsitiko dabartinėje Tenenių girininkijoje, ką mena Kaltinėnų girininkijos Girdiškės Šventos Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia, ar iš tikrųjų Bilionų piliakalnis Labardžių girininkijoje buvo garsieji Pilėnai, ką slepia Skroblės girininkijos Pauškių tyras ir t. t.

Iš gebančių skaityti Miško knygą Eugenijus pirmiausiai pamini patį urėdą V. Jankauską, kuris kadaise, būdamas tik girininkas, mūru stojo, jog nebūtų iš Miško knygos išplėšti miško puslapiai apie unikalią aukštapelkę – Pauškių tyrą, kurios kupra viduryje kyšo aukščiau už pakraščius.

„Lopaičiai. Sustingęs laikas“

Taip vadinasi antroji E. Bunkos knyga. Lopaičiai su kol kas dar spėjamais degintiniais kapais ir ryškiomis pagonių šventviečių vietomis, pagal kurias gal net galima atkurti žemės energetinį tinklą, jau šiandien kaitina aistras ir žadina smalsumą. Eugenijus, atsispyręs nuo Lopaičių, kuriuose, jis neabejoja, buvo šventvietė, brėžia liniją ir rodo nenuginčijamą faktą: už 7,5 km į pietryčius nuo Lopaičių yra Vembutų piliakalnis, kai kurių istorikų vadinamas Vykinto miestu. Už 7,5 km nuo Lopaičių į šiaurės rytus yra Vismaldai, kurių akmenys byloja čia buvus pagonių šventovę. Tokiu pat atstumu nuo Lopaičių (7,5 km) į pietvakarius yra Eidininkai su alkakalnį ar piliakalnį primenančia kalvele. Į šiaurės vakarus už 7,5 km – Laurynaičių miškas su krosnimis akmenų ir šalimais dunksančiu Keturakalniu, kurį buvo itin pamėgusios lapės. Jas medžiotojai visaip bandė iš čia išgyvendinti, tačiau, nepaisydamos pavojų, jos ir toliau čia kūrėsi, tarsi kažkokia žmogui nejaučiama energija jas trauktų į šią vietą. „Taigi apie Lopaičius susidaro tikslus 7,5 km spindulio apskritimas. Be nuodugnių tyrinėjimų per drąsu būtų teigti, jog ten yra senovės žemaičių pėdsakų, tačiau akivaizdu, jog apie Lopaičius aiškėja linijų ir jų susikirtimų sistema.“ Brėždamas linijas toliau E. Bunka pataikė į Kražius, Pakutuvėnus, Paunšvystę. „Tad apie Lopaičius vėl jungiasi 37,5 km spindulio apskritimas su gana aiškiomis, senovę menančiomis arba gal skirtingą net kitose vietose energetiką turinčiomis vietomis.“ Brėždamas linijas per šventvietes Eugenijus ateina iki Kernavės, Kristaus kančių kelio Vilniuje…

Eugenijus žino, jog skeptikai nė girdėti nenori apie Lopaičius, kalba net apie istorijos mistifikavimą, tačiau kodėl tuomet spėjamos šventvietės sudaro aiškią, net mėgėjiškais matavimais nesunaikinamą sistemą? „Gal vis dėlto Lopaičiai ir aplink juos esančios spėjamos šventvietės yra draugišką žmogui energiją jautusių protėvių surastos ir garbintos vietos? Gal žmonės ne matavimo prietaisais, o jutimais nustatė žemę apjuosusių energetinių linijų susikirtimus ir čia kūrė šventvietes.“

Kur mes gyvename?

Eugenijus sako, jog kalbant apie gamtos, istorijos, kultūros paveldo objektus labiausiai apleista yra miškų archeologija, nors būtent miškuose slypi labai daug įdomių ir svarbių dalykų, kuriuos ne tik svarbu užfiksuoti, bet ir išsiaiškinti, kodėl, tarkim, šventvietė buvo toje, o ne kitoje vietoje? Šiandien mokslininkai jau rimtai kalba apie geopatines zonas. Gali būti, kad iš naujo atrandame tai, ką senovės žmonės žinojo: saugojosi „blogų“ vietų, o „geras“ garbino, vadino jas šventomis.

Viena iš geopatinių zonų susidarymo priežasčių – požeminiai vandenys, kurių Lietuvoje gausu kaip retai kur pasaulyje. Ilgam įsikūręs, lovą ar darbo stalą geopatinėje zonoje pasistatęs žmogus rizikuoja per kelerius metus susirgti psichikos, nervų ar onkologine ligomis. Kai kurie mokslininkai sako, jog tikrai susirgs. Pagal savižudžių, psichikos, onkologinių ligų statistiką galima kurti versiją, jog lietuviams vietą gyventi reikia rinktis itin atsargiai, nes jie turi daug didesnę tikimybę už vandens stygiaus kamuojamus žmones įsikurti geopatinėje zonoje. Gali būti, jog tokios zonos pradeda formuoti lietuvišką charakterį, kuriame kai kas randa ir psichinių sutrikimų požymių.

Šias ir panašias temas E. Bunka ir bando nagrinėti savo knygoje „Kita legendų kalba“. Eugenijus akivaizdžiai parodo, jog kiekviena legenda, net patarlė turi gilią išmintį, į kurią tereikia įsiklausyti. „Senovėje žmonės mokėjo atskirti geras ir blogas vietas, savo išmintį į legendas, tautosaką sudėjo, bet atėjo krikščionybė ir ėmė tą išmintį deginti ant laužų, naikino tuos, kurie gebėjo susikalbėti su gamta.“ Todėl Eugenijus savo knygomis bei darbais siekia, jog žmonės vėl grįžtų į Motulės Gamtos glėbį, gyventų santarvėje su ja, kad būtų ne vartotojai, o jos pažinėjai.

„Žemaitijos labirintai“

E. Bunka „Balticum“ televizijoje kuria tokiu pavadinimu laidų ciklą, kuriame nagrinėjamos ir čia paminėtos temos. Kur buvęs, kur nebuvęs, jis, žiūrėk, laidos žiūrovą jau ir įtempęs į mišką, ant piliakalnio užkėlęs. Plungės rajono „Žemaičio“ laikraštyje jis turi savo skiltį ir kas penktadienį su skaitytoju diskutuoja panašiomis temomis. Gana dažnai jam tenka būti gidu ne tik Rietavo miškų urėdijos takais, bet ir kitose istorijos, gamtos, kultūros paveldo objektuose. Dar jis aktyviai dalyvauja žydų bendruomenės veikloje, yra jo tėvo, paskutinio Plungėje žydo Jakovo Bunkos vardu pavadinto labdaros ir paramos fondo direktorius. Didžiausias fondo rūpestis – istorinės tiesos sakymas, jos fiksavimas, o kadangi šią liepą sukanka 70 metų nuo Plungės žydų tragedijos, tad skuba sutvarkyti ir masinę žydų kapavietę, kurion žmogžudžiai suguldė apie 1 800 Plungės žydų. Gavęs progą dėstytojauti Klaipėdos universitete būsimiems žurnalistams, bemat su jais „Labas, Žemaitija“ laikraštį leisti pradėjo…

Vaikams priklauso ateitis

E. Bunka itin didelį dėmesį skiria darbui su vaikais, su jaunaisiais miško bičiuliais. „Su tais, kuriems jau 40 ar 50 metų, nebeverta nė vargti: jiems arba duota, arba ne. O štai iš vaikų galima išauginti Gamtą mylintį žmogų.“

Eugenijus akcentuoja, jog darbas su vaikais anaiptol nėra tik didaktinio pobūdžio, o tuo labiau dėl paukščiuko popieriuose: „Vaikai turi suprasti, jog tai, ką jie daro, yra labai svarbu. Tai yra visa apimantis reikalas. Per piešinius, per kūrybą vaikai yra pratinami, jog tai, kas yra apie juos, yra jų. Jei jie tai sunaikins, leis sunykti, tai jie ir bus kalti, o jei išsaugos – garbė jiems.“

Iš tokio požiūrio išsirutuliojo piešinių paroda „Po žaliuoju stogu“, kuri nukeliavo net iki Australijos, o iš ten – ir dar toliau. Kita vaikų piešinių paroda „Mūsų miškas aplink Baltijos jūrą“ keliavo per visas su šia jūra besiribojančias valstybes. O paskui ta paroda buvo eksponuojama mūsų Seime, darbai parduoti čia pat vykusiame aukcione, o uždirbti pinigai paaukoti sergantiems urėdijos teritorijoje gyvenantiems vaikams. Rietavo miškų urėdijos teritorijoje gyvenančius ir Miško knygą skaityti mokomus vaikus, padedant Lietuvos ambasadai Pietų Afrikos Respublikoje, jau žino ir Afrikoje.

Atskiro dėmesio verta E. Bunkos organizuojama viktorina „Žinių miškas“: „Sėdžiu radijo stotyje, o komandos – savo mokyklose. Užduodu klausimus, o atsakyti į juos gali bet kas, sergąs už savo komandą. Taip įtraukiama daug daugiau dalyvių. Bet klausimai parenkami tokie, jog pribėgęs prie interneto ar enciklopedijoje lengvai atsakymo nerasi. Už tai ir būna įdomu.“ Šiandien Eugenijus dalyvauti tokioje Rietavo miškų urėdijos viktorinoje planuoja pakviesti visos Lietuvos vaikus. O prie jų prisijungtų ir suaugusieji.

Visa tai – vardan Motulės Gamtos pažinimo, vardan gražaus sugyvenimo su ja ir jos išsaugojimo.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
  • Ar dėl to? 8
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    J. Aistis. Peizažas 10
  • Ta akimirka žavinga
    Stambiausias Lietuvos medis – Gojaus ąžuolas 11
  • Miškas
    A. Lankelis. Apie keistus ir gražius medžius 12
    A. Brukas. Vokiečių okupacijos aukos (III) 14
    Iš valstybinių miškų 16
    Kas naujo pasaulyje 17
  • Pokyčių verpetuose
    V. Skafaru. Šviesus rytojus kuriamas miestuose 18
    D. Vainauskienė. Atradimai po „žaliuoju stalu“ 22
  • Savas miškas
    P. Laurinavičius. Miškai turi klestėti 26
  • Iš raudonosios knygos
    Skiauterėtasis tritonas 29
  • Pažintis
    I. Požėlienė. Dosni miško versmė 30
  • Medis ir verslas
    Pirties diena Rumšiškėse 34
    Skelbimai 39
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Raguotasis „donkichotas“ 42
    L. Juodvalkienė. Medžioklė Afrikoje 44
  • Laisvalaikis
    L. Juodvalkienė. Žvejyba Norvegijoje 46
  • Knygų lentyna
    Laukinės gamtos fotografija 2010 49
  • Mūsų žosmė
    Atostogos 49
  • Pirma buvo žodis
    A. Kazitėnas. Miškas ir žmogus 50
  • Būkime sveiki
    D. Červokienė. Pats žoliavimo metas 52
  • Medis ir aplinka
    A. Gliožerienė. Kaip rasti takelį į širdies miškelį? 54
  • Miško pavilioti
    N. Petrošiūtė. Miškų takais – savęs pažinimo link 58
  • Mano medis
    G. Songaila: „Nepamirštu pakelti akių į medį“ 62
  • Juokai
    Kaip derėtis su telepardavėjais 63
sdfdsgfsdfsdfg
Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Nijolė Petrošiūtė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
33(2)
29(1)
28(1)
24(0)
22(0)
16(1)
15(2)
14(8)
13(0)
Savaitės
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)