Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Šarūnas Mačiulis. Kibersmurtautojai – kas jie ir kuo pavojingi?

2011-12-12 (0) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (110)
    Share

Kodėl tiek daug dėmesio skiriu socialinei sąveikai internete? Skaičiai byloja, kad vis daugiau žmonių praleidžia vis daugiau laiko skaitydami ar rašydami komentarus Facebook, Delfi ar kituose forumuose. Kitą vertus mūsų gyvenimui daroma didesnė įtaka internetu nei tradicinėmis medijomis.

Šis straipsnis tęsia pradėtą nagrinėti grėsmių internete temą. Plačiau apsistosiu ties pačiu kibersmurtautoju, jo psichologiniu portretu, priežastimis ir smurto internete prevencija.

Internetas suteikia neįkainojamą interaktyvumo galimybę. Bet kuris pilietis X gavęs sutikimą virtualiai draugystei, gali rašyti savo stabui, politikui ar šiaip, socialiai pastebimam individui, gauti atsakymą, jaustis priklausančiu grupei ar luomui. Žinome, kad kibersmurtas, kaip fenomenas, dažniau pasireiškia tarp paauglių. Tačiau prisiminę tai, kad kibersmurtas yra netiesioginė tradicinio smurto forma, galime rasti daugiau sąsajų su suaugusiųjų gyvenimu.

Apskritai smurtas gali būti ne tik fizinis, bet ir psichologinis. Ši smurto rūšis taip pat gali įgauti kiber- priešdėlį. Atidžiau pažvelgus į socialinių tinklų ir forumų erdvę matome, kad pastaruoju metu žeidžiančių, agresyvių komentarų padaugėjo. Jie įgauna reguliarumą, kryptingumą, metodiškumą ir jų formos plinta. Galime pastebėti, kad naudojami specialūs (sąmoningi ar nesąmoningi) paskatinimai kibersmurtui vešėti. Kuo pavojingi žalojantys, grubūs, agresyvūs komentarai mums visiems?

Visu pirma jie iškreipia socialinę tikrovę, daro ją daug niūresne nei ji yra iš tikrųjų. Dėl to nesąmoningai įsijungia psichologiniai mechanizmai nukreipti išgyvenimui. Mes tampame mažiau kūrybingi, kritiški, produktyvūs, labiau depresyvūs, nerimastingi, pažeidžiami, neurotiški. Kuriamos kažkokios neįmanomos šviesios ir neišvengiamai niūrios ateities iliuzijos ir kaip užburtas ratas šis nerimas ar baimė skatina mūsų pačių agresiją. Palaipsniui mažėja mūsų įtaka patiems sau. Lengviau tampame svetimų idėjų vergais, lengviau puolame, mažiau mąstome, svarstome, naudojame tik emocijas, kurios dažnai nusveria blaivų protą. Taigi, tampame manipuliuojami. Labai patogu didinti neišvengiamo blogėjimo grėsmę. Po tam tikro laiko, apimti visiškos nevilties mes saliutuojame bet kuriam gelbėtojui, kuris pasako žinąs, kaip papult į šviesą tunelio gale. Tegyvuoja naujų rinkimų startas!

Tad koks gi tokio, masių kibesmurtautojo portretas? Ar jis koreliuoja su renkamuoju ar išrinktuoju? Ar jis panašus į smurtautojo paauglio, patyrusio prievartą, nemylimo, pažeidžiamo, gynybiško ir puolančio tik iš baimės būti užpultam? Taip gali būti, tačiau nebūtinai. Dažniau tai iš anksto gerai suplanuotos akcijos, kurios veikia mūsų jausmus ir mintis, o dėl jų – ir veiksmus.

Yra daug skirtingų teorijų, kurių autoriai postuluoja, kad emocijos veikia mūsų mąstymą. Vienų teorijų autoriai postuluoja, kad emocijos veikia mintis ir veiksmus, kitų, kad atvirkščiai, trečių – kad ir mintys ir emocijos veikia viena kitą vienu metu. Psichologai teigia, kad emocijos – žmogaus santykio su vidinio ar išorinio pasaulio objektais išgyvenimas. Šis išgyvenimas yra labai subjektyvus ir praneša apie išorinio ar vidinio pasaulio objektų reikšmingumą mums.

Nustatyta, kad vidutiniškos ir silpnos emocijos pagerina percepcinę (suvokimo), intelektualinę ir motorinę veiklą, o stiprios – ją trikdo. Čia, ko gero, ir slypi atsakymas. Medijomis, ypač interaktyviosiomis, mums kryptingai sukeliamos grėsmės, keliančios nerimo pojūtį. Nerimas, kitaip, nei baimė, neturi objekto, tad pagrindinis mūsų noras ir galimybė gyventi prognozuojamoje socialinėje ekonominėje aplinkoje frustruojami. Nerimą sunku ištverti ir norisi kuo greičiau jo atsikratyti.

Kaip žmogus papuola į smurtautojų-manipuliatorių pinkles? Nuo vaikystės mes įpratę informaciją struktūrizuoti, naudojame tam įvairias schemas. Tai ypač aktualu XXI a., kai informacijos apimtis mus užgriūva neaprėpiamu kiekiu. Tad, didžiausia mūsų dalis, norėdami susidoroti su informacijos srautais, priima ją schematiškai, pagal formulę: faktas (gauta informacija) – interpretacija, vertinimas, emocijos-veiksmas-pasekmės.

Net nesvarbu kurioje vietoje šioje formulėje, anot tyrėjų, yra emocijų vieta. Kadangi priimdami faktą kaip faktą mes dažnai nekvestionuojame jo tikroviškumo, nepasitelkiame kritinio mąstymo, kurį netgi priežodžiuose naudoja mūsų kaimynai slavai – „не факт, не факт…“ abejodami fakto (įvykio, situacijos, objekto, veiksmo, etc.) pagrįstumu. Tad norint sumažinti negatyvias pasekmes, t. y. nepasiduoti nerimui, verta komunikacijoje su kitais naudoti kitokią, mediatorių ir konfliktologų siūlomą racionalesnę socialinės informacijos priėmimo formą: faktas-situacijos patikslinimas-situacijos analizė, pasekmių prognozė ir sprendimo priėmimas-veiksmas-pasekmių analizė.

Visa ši informacija suteikia galimybes neskubėti skaitant niūrius scenarijus, nes kai autoriai vien tik kritikuoja, dergia, piešia grėsmingą ir baisų rytojų, kažką kaltina, bet nieko nesiūlo arba nesiima daryti – tai panašu į koprofaginę perversiją. Tad galime būti budresni kvestionuodami ir analizuodami mums pateiktus „faktus“ ir netapti kibersmurtautojų-manipuliatorių, o po to ir politikų-gelbėtojų aukomis.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(1)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Šarūnas Mačiulis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
28(2)
28(5)
25(0)
23(6)
22(0)
22(0)
20(0)
20(0)
16(0)
Savaitės
76(3)
70(0)
66(1)
59(0)
Mėnesio
231(8)
111(3)
108(12)
104(26)
103(0)