Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Masinis žmonių stebėjimas Lietuvoje: gyventojams kol kas tai mažai rūpi

2013-05-13 (3) Rekomenduoja   (1) Perskaitymai (2060)
    Share

Vis nerimstant diskusijoms dėl vaizdo stebėjimo kamerų naudos ir žalos, technologijų pasaulis juda į priekį. Dabar vaizdo stebėjimo kameroms ir jų sistemoms keliami ne tik kokybiško vaizdo ar jo išsaugojimo reikalavimai, bet ir galimybės kuo labiau apsaugoti žmogaus privatumą.

Lietuviai skundžiasi mažai

Tyrimas, nustatant sprogdinimų Bostone kaltininkus, parodo, kad vaizdo kameros – geriausias būdas atsekti nusikaltėlius, atkurti įvykių eigą, tad niekas jau nebekalba apie tai, kad vaizdo stebėjimo kamerų nebereikia. Jeigu prieš dvidešimt metų kameros atrodė kaip egzotika, dabar apie jas net nebesusimąstome. Žmonės nebekreipia dėmesio į tai, kad vaizdo kameros stebi mus viešose miesto vietose, prekybos, pramogų, mokslo ir ugdymo įstaigose. 

Pasak Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Informacijos ir technologijų skyriaus vyriausiosios specialistės Aurelijos Grikinaitės, šiemet Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija išnagrinėjo 5 skundus dėl vaizdo duomenų tvarkymo, pernai –24, kai iš viso per 2012 m. inspekcija išnagrinėjo 324 skundus. 

„Dėl vaizdo duomenų tvarkymo skundų gauname, tačiau nelabai daug. Dalis jų būna dėl to, kad kameras įsirengia fiziniai asmenys. Taip pat gauname skundų dėl vaizdo stebėjimo darbo vietoje, esame turėję skundą dėl vaizdo stebėjimo grožio salone“, – sakė A. Grikinaitė. 

Ar dar galima tikėtis privatumo?

Garsiajame, dar 1949 m. parašytame, George'o Orwello kūrinyje „1984“ jau pirmajame puslapyje rašoma, kad „didysis brolis stebi tave“. Turimas omenyje šalies valdytojo portretas, kurio valdomoje valstybėje kiekvieno romano veikėjo namuose įrengti teleekranai. Jie „vienu metu galėjo ir transliuoti, ir priimti“. Jie pagaudavo bet kokį butų gyventojų garsą, ir, kol jis neišeidavo iš teleekrano apimamo ploto, galėdavo būti net ir matomas. „Išskyrus, žinoma, kai tamsu“, – rašoma literatūros klasika tapusiame kūrinyje. 

Dabar vaizdo kameros stebi mus net ir tada, kai tamsu. Skaitant utopija vadinamą kūrinį sunku nepastebėti paralelių – iki to mums beliko tik kamerų butuose, nes dabar jos veikia jau visur. Tačiau, kitaip nei prieš 60 metų parašytame kūrinyje, šiais laikais paisoma asmens privatumo. 

„Vis dėlto jau niekada nebebus taip, kaip buvo prieš šimtą metų. Jau nebebus pasaulio be vaizdo stebėjimo kamerų, todėl dabar diskutuojama, kaip apsaugoti asmenis, kai jų stebėjimas vienur ar kitur yra neišvengiamas“, – kalbėjo vaizdo kameras importuojančios bendrovės „Box&Value“ vaizdo stebėjimo ir apsaugos produktų vadovas Kęstutis Nagys.

Teisė į privatumą – konstitucinė

Kaip aiškino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos specialistė A. Grikinaitė, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta, kad „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“. Šiame straipsnyje taip pat numatyta, kad „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. 

„Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Taip pat šiame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais“, – sakė A. Grikinaitė. 

Tad asmens privatumo ribos yra numatomos ne tik pagal įstatymus, bet ir pagal tai, kaip žmonės jas jaučia.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme yra įtvirtinta, kad šio įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. O asmens duomenys yra bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai.

Stebėti tik tada, kai kiti būdai netinkami

Nors žmogaus atvaizdas yra laikomas asmens duomenimis, vis dėlto daug kur su atvaizdu elgiamasi itin laisvai. Net policijos turimose kelių eismo taisyklių pažeidėjų nuotraukose, kurios padaromos greičio radarų, aiškiai matomi ne tik automobilio numeriai ir markė, bet ir jo vidus bei keleiviai. 

„Įstatymais įtvirtinta, kad žmonės privalo būti įspėti apie jų stebėjimą vaizdo kameromis. Rekomenduojama vaizdo kameras pasitelkti tik tada, kai nėra kitos galimybės užtikrinti saugumą. Pripažinkime, kad tokia formuluotė gana aptaki, todėl yra itin svarbu, kad žmonėms būtų užtikrinta teisė gauti informaciją apie tai, kur duomenys panaudojami, kaip ir kiek laiko jie saugomi ir ar praėjus nustatytam terminui sunaikinami. Be to, būtina nestebėti ir neįrašinėti vaizdo tada, kai to nereikia”, – aiškino K. Nagys. 

Naujausios, skaitmeninės vadinamosios internetinio protokolo (IP) vaizdo stebėjimo sistemos, suteikia daugiau galimybių užtikrinti asmens privatumą nei analoginės. 

Kai vaizdo kameromis stebimos teritorijos, į kurių perimetrą įeina ir, pavyzdžiui, privatus namas, IP sistemos turi galimybę maskuoti tam tikras zonas. Tų vietų nematys prie vaizdo stebėjimo sistemų budintis operatorius, jų nesimatys įrašuose, tačiau užmaskuotose zonose galima judesio detekcija arba kitokio pobūdžio analitika, kuri gali įspėti apie įtartinus veiksmus (pvz kažkas bando patekti į saugomą teritoriją iš privačios valdos). 

Taip pat naudojantis IP vaizdo stebėjimo sistemomis eksportuojant jų užfiksuotus įrašus, galima lengvai uždengti privačias zonas, žmonių veidus ir kitą asmeninę informaciją, taip išvengiant nereikalingo asmens duomenų viešinimo.

Reikėtų kelti specialistų kvalifikaciją

„Pažiūrėkite, kiek „Youtube.com“ yra vaizdo įrašų, kurie išplatinti panaudojus vaizdo stebėjimo kamerų užfiksuotus archyvus. Tai labai didelė problema. IP vaizdo stebėjimo sistemose galima kontroliuoti archyvo eksportavimą, lanksčiai valdyti operatoriams suteikiamas teises, atsekti kiekvieną operatoriaus veiksmą. IP kamerų išsaugotus vaizdus galima užšifruoti, apsaugoti elektroniniu parašu. Ir nors tyrimai rodo, kad 90 proc. vaizdo stebėjimo kamerų užfiksuotos informacijos niekada nėra peržiūrimi, su likusiais 10 proc. reikia elgtis itin atsakingai”, – sakė K. Nagys. 

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje su vaizdo stebėjimo kamerų duomenimis dirba operatoriai, kuriuos atsakingai elgtis su duomenimis įpareigoja tik pareiginės instrukcijos ir darbo tvarka. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tokie žmonės turi baigti specialius kursus, įgyti sertifikatą.

Tai yra pranešimas spaudai - pateiktos informacijos redakcija neredaguoja, o už pranešimo turinį atsako jį paskelbę autoriai.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(7)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(1)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
63(0)
61(5)
35(0)
28(0)
26(2)
25(0)
24(0)
19(0)
19(0)
15(0)
Savaitės
94(1)
82(1)
80(3)
60(2)
Mėnesio
147(25)
107(13)
89(0)
85(8)