Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Meninį filmą apie Vytautą Didįjį statys A. Lukašenka?

2013-09-10 (4) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (753)
    Share

Kas bus, jei vieną gražų rytą atsibudęs Aleksandras Lukašenka sumanys atriekti finansavimą istoriniam trileriui apie Baltarusijoje aptiktą paauksuotą diržą, kuris galėjo priklausyti kunigaikščiui Vytautui Didžiajam? Geriau jau nenorėkime baisios realybės, kad baltarusiai įkištų savo propagandinį trigrašį į Lietuvos istoriją ir parodytų pasauliui, kaip Dinamo mūšį laimi kniazius Vitovtas, mokantis bendrauti litvinų kalba.

Pakanka vien sklindančių žinių apie baltarusiškuose istorijos vadovėliuose pasisavintą Vytautą Didįjį, pakrikštytą Vitovtu. Jei Vilniaus savivaldybė įsileido baltarusišką troleibusą „Vitovt“, tai bent išlaikykime pirmumo teisę į realios istorijos filmą.

Tautai žinomi žygdarbiai nuveikia daugiau


Kol kas niekam nekyla minčių žvalgytis į senesnę praeitį ir atsukti laiką 600–630 metų atgal, bet anksčiau ar vėliau kils nauja susidomėjimo valstybės pamatus sudėjusiais senovės įvykiais banga. Tą akimirką geriau būti pasiruošus ir aplenkti konkurentus konkrečiu pasiūlymu. Mums patiems pavyzdžių, kaip ažiotažiškai istoriniai didvyriai atidirba kino repertuare ir kaip suvienija tautą bent kelioms valandoms, toli ieškoti nereikia. Šiandien jau neveikiantys Lietuvos kino teatrai 1983 m. anšlaginiais seansais pakėlė Raimondo Vabalo „Skrydį per Atlantą“ apie tragiškai pasibaigusį Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbį.

Sovietmečiu nebuvo fiksuojama tiksli lankomumo statistika, tad neišliko pagrįstų duomenų apie parduotus bilietus. Neoficialiai teigiama, kad „Skrydį per Atlantą“ galėjo pamatyti 650 tūkst. žiūrovų, o tai dvigubai daugiau už režisieriaus Donato Ulvydo ir prodiuserio Žilvino Naujoko „Tadą Blindą. Pradžia“. Jei gandais platinami skaičiai bent kiek atitinka realybę, dabar filmas su viską griaunančiu lankomumu garantuotai surinktų 7 mln. litų pajamas.

Ši perspektyva skatina pateisinti riziką, nes istorinio filmo auditoriją papildys vaikai ir moksleiviai, kuriuos tobulinamos technologijos nuvarė nuo knygų ir pripratino prie bėgančių vaizdelių išmaniuosiuose įrenginiuose. Filmas apie Vytautą Didįjį suveiktų edukaciniu tikslu, nes mažiau skaitanti jaunoji karta svarbiausius istorijos faktus pamatytų kine.

Neišnaudota galimybė


Nesinori prisiminti, kad visai neseniai turėjome realų istorinį šansą, bet netinkamos aplinkybės privertė paleisti balandį iš rankų. 2003 m. Lietuvos Vyriausybė susitarė prioritetine eilute finansuoti istorinį vaidybinį filmą Lietuvos valstybės vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Viskas baigėsi taip, kaip visada. Skandalingai!

Daug triukšmo, kalbų, pažadų, peštynių, rietenų, tradicinių intrigų, bet 2008 metams žadėto filmo nepamatėme. Nesulaukėme premjeros ir Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui. Nėra čia ko slėpti – filmo nebus. Iš valstybės kišenės paimti pinigai parengiamiesiems darbams (500 tūkst. litų) jau paleisti į orą ir turiningai „įsisavinti“ (ar tiksliau – šelmiškai pasisavinti), o kaltų ir atsakingų už mūsų valstybės kultūros sektoriuje nebūna. Prieštaringiausiai pasižymėję ir nebaudžiami Lietuvos prodiuseriai idealiai įvaldė atsiskaitymo už panaudotas lėšas meną ir įprato gyventi pasakiškomis sąlygomis. Jie puikiai moka užpildyti finansines ataskaitas ir naudojasi tuo, kad stebuklų šalyje iki šiol niekas nereikalauja siekti rezultato, nevertina atliktų darbų kokybės ir nekreipia dėmesio į išlaidų efektyvumą.

Argi įdomu, kodėl nepavyko sukurti režisieriui Raimundui Banioniui priskirto istorinio filmo „Žalgiris – geležies diena“? Atsakymas paprastas ir aiškus – konkursą įtartinai laimėjo kilniai misijai netinkami ir nepatikimi žmonės. Ilgus metus vietoje trypčiotas pasirengimas ir 17 mln. litų biudžeto verkšlenimas jau aprašytas keliuose straipsniuose. Neverta kartotis gėdinga tema, kurioje dominuoja elementarus godumas ir lietuviškas įprotis pirmiausia įsidėti į kišenę, o tada kiną panaudoti kaip priedangą atsiskaitant visuomenei.

Žūtbūtinė pergalė Taurakalnio mūšyje


Šiandien Lietuvos kino pramonėje jau beprasmiška organizuoti saliamoniškus konkursus dėl prabangaus istorinio filmo, nes pirmiausia turėtų pasikeisti rinkos dalyvių mentalitetas, o tai tiesiog neįmanoma užduotis. Kai tik atsirastų solidus pinigų masalas, griebti kąsnį įgudę prodiuseriai drakoniškai jį užpultų ir garantuotai susipeštų tarpusavyje.

Kelių lietuvių prodiuserių kautynių vietą dažniausiai apjuosia intrigų debesys. Arogancijos nestokojantys lyderiai nesugebės susivienyti ir susitaikyti, kad kam nors vienam atitektų istorinė galimybė, didelė garbė, milžiniška atsakomybė ir rekordinis biudžetas. Jie darys žygius, koreguos nutarimus ir keis įstatymus, kad suderėta suma būtų padalyta po lygiai visiems grobikams su nereikšmingais, aktualumą praradusiais, morališkai pasenusiais ir nuolat vėluojančiais filmais.

Nelinksmoje situacijoje svarbiausia tinkamai auklėti jaunąją prodiuserių kartą, kad nekartotų įvairių aljansų, sąjungų ir frakcijų priskaldžiusių veikėjų klaidų, kad neįprastų kurti kino vien dėl godžios asmeninės gerovės, kad nejuokintų nesuprantamomis peticijomis ir sovietinėmis nuotaikomis dvelkiančiais memorandumais, kad išmoktų atsakyti į klausimą apie ruošiamos premjeros uždavinius ir tikslinę auditoriją.

Iš pradžių reikėtų laimėti Taurakalnio mūšį kino pramonėje ir apginti tvirtovę Zigmanto Sierakausko gatvėje nuo festivalinio turizmo agentūrą pastačiusių valdininkų. Dėl rinkos susiskaldymo kenčia bendras nacionalinio kino gamybos pajėgumas, efektyvumas ir išskirtinumas.

Filmai ir kinas


Kai Lietuvos kino pramonėje sparčiai iškilo nepriklausomi ir rezultatyvūs prodiuseriai, vien iš valstybės kišenės sugebantys gyventi autoriai pradėjo žongliruoti demagoginiais pareiškimais.

Užteko tik „Tadui Blindai. Pradžia“, „Valentinas vienas“ ir „Zero 2“ susidraugauti su žiūrovais ir parduoti konkurencingą skaičių bilietų, kad išsigandę pinigų švaistytojai savo bejėgiškumą nuspręstų įrodyti naujai sugalvotais terminais. Jei kūrinys turi gerą paklausą, tai yra tik filmas, o jei išleidžiamas niekam nereikalingas ir palaikantiems draugams įdomus pseudointelektinio meno skiedalas, tai jau kinas!

Klaidingai formuojama nuomonė apie rinkoje lyderiaujančius ir į užsienio šalių repertuarus retai iškeliaujančius nacionalinius filmus. Masinio ažiotažo sulaukiančios vietinės premjeros dažniausiai būna sąmoningai pritaikytos specifiniams krašto žmonių poreikiams. Rimtą iššūkį Holivudo produkcijai gebantys mesti nacionaliniai filmai tik išskirtiniais atvejais išlaiko bent minimalų susidomėjimą už valstybės gamintojos sienos.

Štai lenkiški lyderiai geriausiu atveju patenka į užsienio kino festivalius, latviškas bilietų pardavimo monstras „Svajonių komanda, 1935“ gyvuoja specialiai organizuotais nerepertuariniais seansais ir net Lietuvoje tapo autsaideriu, Čekijoje ir Slovakijoje pirmaujanti komedija „Babovresky“ nedomina platintojų iš kitų Vidurio Europos šalių, populiarusis vokiečių aktorius Tilas Schweigeris režisavo jau dvi komedijos „Suvedžiotojas“ dalis, bet apsiribojo sausakimšais seansais Vokietijoje ir apypilniais rodymais kaimynėje Austrijoje, rusiški hitai apie legendines asmenybes giriasi tik namuose užfiksuotais rekordais.

Prodiuserio patikimumas ir lygis vertinamas gebėjimais suprasti, ką nori pamatyti vietos žiūrovai, suskaičiuoti numatomą lankomumą, suorganizuoti daugumos pageidaujamą filmą ir sustrateguoti premjerą viešinančios sklaidos mechanizmą.

Nėra režisieriaus Vytautui Didžiajam


Nors ir negražu taip rašyti, bet turėtume džiaugtis, kad „Žalgiris – geležies diena“ nuleido kalavijus prieš mūšį. Tai būtų buvęs garantuotas ir prabangus pinigų švaistymo fiasko, kuris visiems laikams būtų sutrypęs lietuviško istorinio filmo svajonę. Nors ir nusipelnęs pagarbos, Raimundas Banionis nepatrauktų masyvaus ir ambicingo istorinio epo.

Neįmanoma įsivaizduoti, kad 1992 m. paskutinį vaidybinį filmą sukūręs ir vėliau tik televizijoje bei teatre dirbęs režisierius gautų 17 mln. litų biudžetą. Be sukauptos patirties neįmanoma iškart startuoti aukščiausioje lygoje. Juk per krepšinio rungtynes taikliai pataikančiam krepšininkui reikia išmesti tūkstančius tritaškių kasdienėse treniruotėse.

Esminė ir lemtinga klaida buvo padaryta iš pat pradžių, kai nežinia ką mąstę ekspertai patikėjo režisieriumi, kuris daugiau nei 15 metų nieko nenuveikė vaidybiniame kine ir net nebandė daryti nieko panašaus (ir iki šiol negauna pasiūlymų). Gerai, kad nevaldomą procesą pavyko sėkmingai sustabdyti ir išgelbėti Lietuvos biudžetą nuo milijonų iššvaistymo.

Šiandien Lietuvoje tiesiog nėra nė vieno režisieriaus, kuris patikimai realizuotų istorinį epą apie Vytautą Didįjį ir jo pusbrolį Jogailą, net jei rankose laikytų patį geriausią scenarijų. Marijonas Giedrys sukūrė vienintelį reikšmingą ir emociškai stiprų istorinį filmą „Herkus Mantas“, bet jau išėjo į amžinybę nepamatęs nieko panašaus.

Samdyti bent kiek žinomą režisierių iš užsienio yra beprasmiška, nes atvykėlis dirbs tik dėl honoraro ir jam visuomet trūks patriotizmo, aistros, degančių akių. Negi dabar su Vytauto Didžiojo vėliava nuspręsime į dorovės kelią grąžinti ir paauklėti smarkiai pasišiukšlinusį Melą Gibsoną, kuris mielai stvertų bet kokį darbo pasiūlymą?

Metas treniruotėms ir praktikai


Geriausia pradėti treniruotis su mažesnio kalibro ir pigiau kainuojančiais istoriniais filmais. Jei kada nors norime švęsti brangaus istorinio epo premjerą, jau dabar svarbu strategiškai numatyti prioritetines biudžeto lėšas prodiuseriams, siūlantiems gamybai įvairius Lietuvos istorinius laikotarpius apžvelgiančius filmus.

Režisieriams būtina užsiimti neįprastu amatu suvaldyti istorinį laikotarpio autentiškumą, kurti mūšių choreografiją, dirbti su masuotėmis, pritaikyti vaizdo efektus. Jiems būtina teorines žinias išmėginti praktiškai, nebijoti daryti klaidas ir mokytis jas taisyti. Būtina pasitikrinti, kaip istorinių laikotarpių vizijas vertina ir perka savi žiūrovai.

Išskirtinėmis sąlygomis, be kitiems galiojančių apribojimų ir reikalavimų kuriantis Šarūnas Bartas 2014 m. arba bent 2015 m. turėtų pakviesti į istorinę dramą „Dovydo akmuo“ apie 1948 m. įvykius Lietuvoje pagal Vinco Giedros romaną.

Lietuvos kino centro finansinės paramos negavusiame Jono Banio scenarijuje dramai „Emilija iš Laisvės alėjos“ matome Lietuvą pavojinguose Sovietų Sąjungos gniaužtuose, kai net žodis Laisvė buvo uždraustas. Maždaug septintą minutę detaliai aprašytas sukrečiantis Romo Kalantos susideginimas Kauno muzikinio teatro parke tiksliai atspindi istorinį laikotarpį, o jauna ir drąsi aktorė Emilija didžiulėmis pastangomis iriasi per KGB užkardas teatro scenos link ir maištingiems vaidinimams įkvėpimo semiasi iš tėčio parašytos knygos apie Emiliją Pliaterytę, kovojusią su caru 1861 m. sukilime.
Šarvuota mumija ir požemių vilkolakis

Žygiuodami svarbiausio galutinio tikslo link ir kaupdami patirtį galėtume šiek tiek pafantazuoti apie Vytautą Didįjį ir istorinius faktus sumaišyti pagal žiūrovams patinkančių žanrų taisykles. Štai ir režisierius Timurą Bekmambetovą ir Timą Burtoną buvo aplankiusi vizija, kad JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas pilietinio karo batalijoms kaupėsi paslapčia medžiodamas kraugerius vampyrus.
Įsivaizduokime, kad vieną apsiniaukusį vakarą istorikas Alfredas Bumblauskas išgirsta staugimą. Jis pažvelgia į plikai nugenėtą Gedimino kalną ir pamato geležinį vilką, kurio nepastebi kiti šalia stovintys žmonės.

Alfredas pagalvoja, kad jam vaidenasi, ir nulekia į nebaigtus statyti Valdovų rūmus. Bėgdamas apdulkėjusiu koridoriumi nuspiria ypatingos paskirties akmenį. Būtent šio veiksmo reikia, kad sujudėtų Katedros aikštėje stovintis paminklas, kurio viduje paslapčia tūnojo Vytauto Didžiojo mumija.

Archeologai, istorikai ir habilituoti mokslų daktarai tiek daug metų ieškojo Žalgirio mūšio superherojaus palaikų ir net neįtarė, kad visą tą laiką kunigaikštis gyveno šalia ir viską stebėjo.

Moderniame Vilniuje prisikėlęs Vytautas Didysis pasibalnoja ištikimąjį geležinį žirgą ir išjoja Gedimino prospektu negailestingai traiškydamas plyteles. Jis gviešiasi dorai paauklėti Seimo cirko klounus, tautos laukiamam istoriniam filmui pinigų neduodančią Vyriausybę, kino bilietų akcizą panaikinusį Andrių Kubilių ir visus medžius ant Gedimino kalno iškirsti liepusį Artūrą Zuoką.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mumijos keršto išsigandęs ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pasiūlo pasirašyti su finansų ministru nesuderintą Algirdo ir Vytauto paktą – susirinkti Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir kitur išbarstytas relikvijas (paauksuotą diržą, žiedą, auksinę karūną), surengti aukcioną Gedimino pilyje ir sukauptas lėšas investuoti į tikrą istorinį filmą apie Vytautą Didįjį. Į skubų posėdį iškviesti istorikai iškelia skandalingą hipotezę, kad paauksuotą diržą jau spėjo įsigyti propagandinį filmą apie Žalgirio mūšyje nugalėjusius baltarusių riterius finansuoti užsimojęs Aleksandras Lukašenka.

Dar viena dalis karūnos gali būti paslėpta Maskvoje palaidotos Vytauto Didžiojo dukters Sofijos kape, kurį akylai saugo asmeninės biografinės dramos nesulaukiančio Vladimiro Putino užsiundyti milicininkai. Geležies šarvais prisidengianti Lietuvos kunigaikščio mumija sutinka apsieiti be skerdynių, bet supranta, kad plikomis rankomis Baltarusijos Batkos nepaims ir nuo Žalgirio mūšio negaląstu kardu neišgąsdins. Vytautas nusprendžia joti į Krokuvą ir išleisti į laisvę Vavelio katedros požemiuose pasislėpusį vilkolakį Jogailą ir zombiais virtusią lenkų kariauną...
Verta skaityti! Verta skaityti!
(3)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (4)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Edvinas Pukšta
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
78(0)
46(7)
40(0)
26(0)
23(0)
14(2)
14(0)
10(1)
Savaitės
133(0)
108(0)
74(2)
Mėnesio
151(27)
133(0)
111(1)
108(0)
107(2)