Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Metai, kai žiema taip ir nesibaigė

2014-01-20 (13) Rekomenduoja   (5) Perskaitymai (8702)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

536 me­tais Sau­lė ap­si­blau­sė ir pa­sau­lį pur­tė ba­das, ma­ras ir im­pe­ri­jų griū­tys. Nau­ji duo­me­nys ro­do dvi­gu­bą apo­ka­lip­sę

„Saulė darėsi blausesnė dieną, o mėnuo – naktį, vandenynas kunkuliavo purslais nuo tų metų kovo 24 dienos iki kitų metų balandžio 24-osios… Ir kadangi žiema buvo tokia atšiauri, jog nuo neįprastai gausaus sniego išnyko paukščiai… tarp žmonių… tvyrojo nerimas… dėl negandų“

Zacharias iš Mytilene (Chronicle, 9.19, 10.1)

Šie metai yra 536-ieji, ir Bizantijos istorikas Procopius iš Cezarėjos ką tik atvyko į Pietų Italiją. Viduržemio jūros regione jėgų balansas keičiasi: vandalai nusiaubė Romą 455 m. ir 476 m. žlugo Vakarų Romos imperija. Justinianas I, Bizantijos (ar Rytų Romos imperijos) imperatorius pasiryžęs atgauti prarastas teritorijas. Po sėkmingos kampanijos prieš Šiaurės Afrikos vandalų karalystę VI amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, Justinianas nurodo savo armijai atgauti Italiją.

Tačiau, kaip rašo Procopius, tada atsitiko kažkas keisto. Saulė užtemo ir prieblanda tęsėsi ilgiau, nei metus. Buvo šalnos ir sniegas vasaros vidury – žiema taip iš tikrųjų ir nesibaigė. Nuo Italijos iki Airijos, nuo Kinijos iki Centrinės Amerikos, 536 m. buvo pradžia dešimtmečio ilgumo šalčių, pažymėtų neramumais. Religijos neteko tikinčiųjų, miestai žlugo ir viena didžiausių istorijoje maro epidemijų nužudė ketvirtį Bizantijos imperijos gyventojų. Justiniano armija sugebėjo atgauti Romą, tačiau jo nusilpusi imperija buvo pertempta ir greitai vėl neteko teritorijos.

Beveik kiekviename pasaulio regione šis periodas pažymėtas blogu oru, socialine suirute ir mirtimi. Šis klimato pablogėjimas galėjo stipriai pakeisti istorijos tėkmę. Atvėsimo priežastis ilgai gaubė paslaptis, bet galiausiai prisikapstėme prie kaltininko – ar kaltininkų.

Pirmasis 536 m. įvykių liudijimas rastas dviejų NASA geologų, Richardo Stotherso ir Michaelo Rampino'o devintojo dešimtmečio tyrime. Jie šukavo ankstyvuosius istorinius duomenis, ieškodami nuorodų į vulkanų išsiveržimus Viduržemio jūros regione ir padarė išvadą, kad iki 630-ųjų įvyko mažiausiai septyni stambūs išsiveržimai, tarp kurių ir įvykęs 79-aisiais mūsų eros metais ir palaidojęs Pompėjos miestą.

Nors buvo keturi įrašai – tarp kurių ir Procopiuso – apie 18 neįprastai tamsaus dangaus mėnesių, prasidedančių maždaug 536 m., iš to laiko nebuvo nė vieno tiesioginio vulkano išsiveržimo paminėjimo. Stothersas ir Rampino'as padarė išvadą, kad priežastis turėjo būti milžiniškas ugnikalnio išsiveržimas už tūkstančių kilometrų nuo Europos.

Tai buvo visai tikėtina. Juk po 1815-ųjų metų Indonezijos ugnikalnio Tambora išsiveržimo, šiauriniame pusrutulyje buvo „metai be vasaros“ (ir tai galėjo mums padovanoti Frankenšteiną ir dviračius). Istoriniai dokumentai rodė, kad 536 m. buvo daug sunkesni, nei 1816 m., bet ar galima jais pasitikėti?

„Visais senoviniais tekstais galėjo būti manipuliuojama,“ teigia Michaelas Baillie'is iš Karalienės universiteto Belfaste, JK. Bet jo dėka devintojo dešimtmečio pabaigoje prabilo nešališkas VI a. įvykių liudininkas. Baillie'is tyrinėja medžių rieves, ir naudodamas Airijos pelkynėse išlikusius ąžuolus, kartu su kolegomis surinko medžių rievių kolekciją, siekiančių toliau, nei 7000 metų į praeitį. 1988 m. jie pranešė, kad per pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį siauriausios metinės rievės – rodančios blogas augimo sąlygas ir žemą temperatūrą – formavosi keletą metų po 536 m.

„Saulėje buvo nematytas negirdėtas ženklas… Saulė aptemo ir jos tamsa truko aštuoniolika mėnesių. Kasdien ji švietė apie keturias valandas, bet ši šviesa tebuvo menkas šešėlis. Visi skelbė, kad Saulė niekada nebeatgaus savo šviesumo. Vaisiai nenoko ir vyno skonis priminė rūgščias vynuoges“

Michael the Syrian (Chronicle, 9.296)

Atėjo daugiau medžių rievių duomenų iš kitų grupių ir išryškėjo vaizdas. „Siauros rievės buvo ne tik Europos ąžuoluose. Jos buvo ir Skandinavijos pušyse, ir medžiuose iš Šiaurės ir Pietų Amerikos,“ sako Baillie'is. „Tai turėjo būti globalus įvykis.“

Bet kažko trūko. Ugnikalnių pelenų ir sieros dalelės iš atmosferos išplaunamos ir palieka pėdsakus prie ašigalių besifomuojančiame lede. Devintajame dešimtmetyje ledų kernai iš Grenlandijos atskleidė daugelio anksčiau vykusių, bet nežinotų išsiveržimų pėdsakus, tarp kurių ypatingai galingas 1257-ųjų metų. Tačiau apie 536 m. susiformavusiame lede ugnikalnio išsiveržimo įkalčių nebuvo.

Medžių rievės taip pat atskleidė kai ką netikėto. Nežiūrint į tai, kad istoriniai įrašai pabrėžė 536–uosius mūsų eros metus, medžių rievės liudijo, kad augimo sąlygos buvo siaubingos ir po 540-ųjų. Iš tiesų rievės rodė, kad atšalimas tęsėsi dešimtmetį. Labai neįprasta, kad ugnikalnio išsiveržimas sukeltų dešimtmečio trukmės atšalimą, sako Baillie'is, nes ugnikalnio į atmosferą išmesti pelenai ir sieros turinčios dalelės turėtų iškristi per keletą metų. Atradimai privertė Baillie'į permąstyti aptemimo priežastį. „Stothersas ir Rampino'as laikė įvykį ugnikalnio išsiveržimo įrodymu, bet gal yra ir kitas paaiškinimas,“ svarsto Baillie'is.

Radus fragmentiškų užuominų apie neįprastą dalinį užtemimą šiaurės vakarų Europoje 538 m. ir 540 m., Baillie'iui kilo mintis, ar negalėjo nelaimių šaltinis būti ne vulkaninės, o nežemiškos kilmės. 1994 m., prieš pat Shoemaker-Levy 9 kometos fragmentams įsirėžiant į Jupiterį, jis pasiūlė idėją, kad kometos dulkės, praskriejančios netoli Žemės – ar net susiduriančios su ja – galėtų paaiškinti neįprastai ilgą klimato atšalimą ir vulkaninio aktyvumo ženklų nebuvimą.

1999 m. išėjusioje knygoje Baillie'is ėjo dar toliau, pateikdamas hipotezę, kad keletą smarkių klimato pokyčių per pastaruosius 10 000 metų sukėlė susidūrimai. Jis svarstė apie platų spektrą ryšių su istoriniais ir net mitiniais įvykiais, tokiais, kaip karaliaus Artūro mirtis.

Justiniano maras

Tikrai žinoma, kad po 536-ųjų ėję metai buvo kupini įvykių. Pavyzdžiui, Kinijoje maždaug tuo metu žlugo šiaurinė Wei dinastija. „Yra rašytinių duomenų, kad nuo šalčio, nederliaus, bado ir sausrų mirė apie 75 procentus žmonių,“ sako Paysonas Sheetsas, archeologas iš Kolorado universiteto Boulderyje. „Vyko politiniai ir religiniai neramumai.“

Centrinėje Amerikoje didžiulio miesto valstybės Teotihuacano gyventojų irgi sumažėjo. „Tiksli data yra debatų klausimas, tačiau apie 550-uosius ten žmonės degino šventyklas laiptuotųjų piramidžių viršūnėse,“ sako Sheetsas. „Jie prarado tikėjimą savo valdovų gebėjimais būti žmonių ir jų dievų tarpininkais.“

Ir tuo metu Justinianui iš naujo užkovojant Rytų Romos imperiją, jo pavaldiniai ėmė mirti kaip musės. 542 m. Procopius apraudojo tai, kas dabar žinoma kaip Justiniano maras – ankstyva buboninio maro forma, – savo siautėjimo viršūnėje kasdien pasiglemždavusi po 10 000 gyvybių.

Ar visus šiuos tolimus įvykius sukėlė globalinis atšalimas? Baillie'is mano, kad taip galėjo būti. Pavyzdžiui, Justiniano maras galėjo būti netiesioginė maisto trūkumo Eurazijoje, sukėlusio masinę žmonių ir užkratą pernešančių graužikų migraciją, pasekmė. „Žmones ėmė veikti anksčiau nepažinti patogenai,“ sako jis. „Maras prasiveržė ir išplito – tai klasikinis Juodosios mirties scenarijus.“

Įrodyti, kad tam tikrus istorinius įvykius lėmė klimato pokyčiai, praktiškai neįmanoma, bet nuodugnios Davido Zhango iš Hong Kongo universiteto studijos parodė, kad yra stiprus ryšys tarp vėsesnių laikmečių ir bado, maro, masinių migracijų, socialinių neramumų ir netgi karų (New Scientist, 2012-08-04, p. 32). „Esu įsitikinęs, jog dešimtmečių mastelio atšalimas VI a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose galėjo sukelti epidemijas,“ sako Zhangas. „Ne tik dėl migracijų, bet ir dėl bado nusilpusios žmonių sveikatos.“

Nors niekada užtikrintai nesužinosime istorinių pasekmių, 2002 m. Baillie'is ėmė ieškoti nežemiškojo sukėlėjo įkalčių – tokių, kaip sukietėję išlydytos medžiagos lašeliai, atsiradę smūgio metu – Grenlandijos ledo kernuose. „Pasirodė, kad jame pilna stikliškų ir metališkų sferulių ir pamaniau, jog įrodymus aptikome.“

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(38)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(5)
Visi šio ciklo įrašai:
Komentarai (13)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
56(0)
41(4)
38(1)
29(0)
16(0)
16(1)
14(8)
Savaitės
140(25)
86(0)
73(3)
69(9)
61(5)
Mėnesio
140(25)
118(17)
114(15)
109(10)