Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Rekordininkas viso pasaulio mastais: „Man sakė – jeigu mesiu dirbt, numirsiu“

2015-09-08 (41) Rekomenduoja   (52) Perskaitymai (2341)
    Share

Žurnalisto kabinete nėra kompiuterio. Ant darbo stalo – išplėšti žurnalų puslapiai anglų ir lenkų kalbomis su aštuonkojų nuotraukomis, ranka, kiek padrikusia rašysena primarginti A4 formato popieriaus lapai. Dar – spalvoti flomasteriai, mineralinio vandens buteliukas. Kelinti metai? O taip, 2015-ieji, ir mes esame Lietuvos nacionalinio transliuotojo pastate, svečiuojamės pas žurnalistą, kuris yra rekordininkas viso pasaulio mastais. Tai – Algimantas Čekuolis.

Žurnalistas, kuriam po poros mėnesių sueis 84 metai, iki šiol reguliariai veda savo autorines laidas. Šitaip dirbantis jis yra seniausias ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet ir visame pasaulyje.

– Esate vadinamas žurnalistu rekordininku. Ar tai tiesa?

– Esu vyriausias pasaulio žurnalistas, vedantis nuolatines laidas kas savaitę. Yra ir vyresnių žurnalistų – pavyzdžiui BBC dirbantis seras Davidas Attenboroughas. Jis veda laidas apie gamtą – bet tik karts nuo karto tą daro. Jam 86 metai – dviem metais ir pora mėnesių už mane vyresnis. Bet aš vedu laidas kas savaitę.

– Koks tas jausmas – būti rekordininku?

– Nekoks jausmas. Bijau, kad bet kada mane už tai gali žaibas nutrenkti. Jeigu rimtai – aš gyvenu todėl, kad dirbu, o ne todėl dirbu, kad gyvenčiau. Vakar, kai dantį suskaudo, paklausiau režisieriaus – gal man viską mest velniop? Jis sako: „Jeigu tu mesi – tada ir numirsi“. Aš sutinku.

Aš visą laiką dirbu. Trys puslapiai – minimumas, kurį parašau per dieną. Nors galbūt kitą dieną du puslapius iš jų suplėšau.

– O kaip jūs rašote – ranka ar kompiuteriu?

– Ranka. Bandžiau rašyti kompiuteriu – bet jis per greitai rašo. Kai kompiuteryje nutrini – nepasilieka pėdsako. O aš turiu storai brėžiantį flomasterį. Jis ištrina – bet per jį gali paskaityti, ką ištrynei.

– Vis dėlto prireikia pasižiūrėti, ką ištrynėte?

– Kartais būna, kad pamatai, jog prieš dvi savaites buvai radęs gerus žodžius. Tada juos ištrauki.

– Kaip atsidūrėte žurnalistikoje?

– Man pirma prasidėjo ne žurnalistika, o rašytojavimas. Žurnalistika atėjo paskui.

Sovietiniais metais buvo labai sunku rašyti įdomiai, nes nebuvo galima vaizduoti konflikto. Socialistinis realizmas reikalavo, kad konfliktas gali būti tiktai tarp gero ir labai gero. Atleiskit – tai idiotizmas. Dėl to nėra jokių gerų knygų iš sovietinių metų ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje bei kitose buvusiose sovietinėse respublikose apie tą gyvenamą laikotarpį.

Dėl to pradėjau užsiimti žurnalistika, kadangi tai – faktų literatūra. Man tas patiko – ir iki šiol varau tą patį. Bet tam, kad būtų faktų literatūra, reikia tų faktų turėti. Dėl to pradėjau įdomiai gyventi.

Baigęs M. Gorkio literatūros institutą, tą pačią baigimo dieną traukiniu iš Maskvos atsidūriau Klaipėdoje. Įstojau į žvejų laivyną. Neilgam – 9 mėnesiams. 9 mėnesius dirbau žveju, po to supratau, kad gali mane sukapoti į smulkius gabaliukus ir sudėti į kraitelę – tiktai taip mane pristatys į laivą.

Tris mėnesius padirbėjau „Tiesoje“ – ta pati problema: negali rašyti teisybės. Negali rašyti konflikto. Supratau, kad mane gali sukapoti į smulkius gabaliukus ir sudėti į kraitelę – tiktai taip išsaugos „Tiesoje“. Vėl grįžau į jūrą ir jūroje plaukiojau 11 metų. Pradžioje – tik po sovietams priklausančius vandenis, vėliau – ir po visą pasaulį.

Dabar jau galima rašyti apie bet kokį konfliktą – bet pastebiu, kad ir tai žmonėms jau darosi nebeįdomu. Jie nori faktų literatūros. Man netyčia, stichiškai išėjo faktų literatūra. Ar tą vadinti žurnalistika, ar rašytojišku darbu – aš ir pats nežinau. Tai naujas žanras, ir šiuo žanru jau išėjo mano 8 knygos. Jose – dalis medžiagos, kurią ruošiu televizijoje, dalis – iš to, ką aš žinau.

Dabar kaip tik rašau apie aštuonkojį. Žiūriu, kad pusė medžiagos – iš literatūros, o pusė – iš savo paties patirties, susitikimų su aštuonkojais. Jie nėra pavojingi dalykai – jie yra skanūs dalykai, valgomi. Ne kiekvienas žmogus turi mitą, kad aštuonkojis yra baisybė – bet toks mitas egzistuoja. Bet didžiausią malonumą man ir, tikiuosi, klausytojui, skaitytojui, žiūrovui teikia mitų demaskavimas. Visi įsitikinę, kad yra taip – o jeigu man pavyksta parodyti, kad yra kitaip, tai būna didžiulis džiaugsmas.

– Tai ir yra paslaptis, kaip jums taip pavyksta prikaustyti prie savęs dėmesį? Faktai, atrodytų, sausas dalykas. Bet jūs tuos faktus pateikiate taip, kad visi klauso ištempę ausis.

– Paslaptis čia yra viena. Aš turiu giminių iš motinos ir tėvo pusės. Kraujelių kaimas prie Stirnių ežero Molėtų rajone – mėgstu ten nuvažiuoti, šnekuosi su jais. Aš matau, ką jie mato, ką jie žiūri, ką jie supranta, ko nesupranta. Aš ir „čierką“ su jais išgeriu, ir šviežiai sugautą lyną suvalgom. Ir kada aš rašau arba kalbu – aš juos turiu omeny. Ne inteligentus, ne kolegas žurnalistus, o tuos žmones, kurie tikrai nežino, kas yra aštuonkojis. Jeigu pasakosiu moksliškai – jie perjungs kitą kanalą, kur rodo pornografiją. Tai yra empatija. Galima įsijausti ne tik į skausmą, bet ir į kito žmogaus nežinią. Ir tada tau pavyksta.

– Ar dar prisimenate savo pirmąjį straipsnį?

– Aš gimiau kaimo mokytojų šeimoje ir išaugau kaimo mokykloje Širvintų rajone. Nedidelė mokykla, dviejų aukštų. Buvo dvi klasės ir mūsų butas. Koridoriaus gale buvo biblioteka. Ten – komplektai laikraščių, žurnalų. Ar sovietai, ar vokiečiai – ten buvo ir smetoniški komplektai, knygos.

Mokykloje augdamas, nuolat po ją šliaužiojau, tai pas tėvą į klasę, tai pas motiną. Aš savęs neatsimenu beraščio. Spėju, kad nuo trejų metų pradėjau skaityti. Specialiai manęs nemokė – tiesiog motina aiškino vaikams raides, aš ten būdavau.

Augau su suaugusių ir jaunimo literatūra ir žurnalistika. Ten buvo ir „Trimitas“, ir „Skautų aidas“, ir „Žiburėlis“, ir „Lietuvos aidas“. Ir man atrodė, kad tai ir yra tikrasis gyvenimas. Atėjo vokietmetis, aš paaugau ir mačiau, kad nėra jokių šansų: iš Širvintų netampama tarptautiniais žurnalistais. Bet tą svajonę vis tiek turėjau. Tikėjau, kad tai yra mano likimas.

Pirmą straipsnį parašiau berods 1946 metais, kai pirmą kartą buvo rengiama sovietinė dainų šventė. Mokinius sukvietė atgal į Ukmergės mokyklą, pasakė, kad duos maisto, patalynę. Bet nebuvo nei maisto, nei patalynės. Man tai ne bėda – aš pas tėvus gyvenau, bet mačiau, kaip nusiminę vaikščioja kiti. Ir parašiau į rajono laikraštį – rodos, vadinosi „Stalino keliu“, – žinutę, kaip buvo prigauti mokiniai. Man buvo 12 metų. Pasirašiau kažkokio Šmigeliausko pavarde – nunešiau žinutę į redakciją ir pakišau po durimis. Bet kadangi straipsnis buvo aktualus ir labai lengva patikrinti, jie nuėjo pasižiūrėti į mokyklą ir pamatė viską patys.

Straipsnį išspausdino. Kilo skandalas ir mokykloje, ir švietimo skyriuje. Atsirado mums ir patalynė, ir maistas. Aš pamačiau didelę žurnalistikos jėgą.

Iš esmės man nėra didelio skirtumo tarp literatūros ir žurnalistikos. Gera žurnalistika yra ir literatūra. Nebus jos be skambaus žodžio, sakinio ir be skambios minties. Reikia turėti tų minčių pynę, kad viena skambi mintis trauktų kitą.

– Per gyvenimą jums teko sutikti daugybę žmonių, Koks pats įdomiausias pašnekovas žurnalistine prasme? Ar tai Che Guevara?

– Nieko įdomaus ten nebuvo. Žmogus truputį „spinta“, kresnas. Jis sirgo labai sunkia astmos forma ir nuo jos gydėsi nuolatine mankšta. Ir nelabai vertino savo gyvybę. Gal tik skamba gražiai – pažinojo, spaudė ranką Che Guevarai.

Aš buvau vertėjas žvejų centre Havanoje, kuris tvarkė sovietinį žvejų laivyną nuo Niufaunlendo iki Patagonijos. Tais laikais žuvį buvo galima bet kur gaudyti. O jis buvo ekonomikos ministras, karts nuo karto atvažiuodavo. Kodėl? Nes tik vienintelis sovietinis laivynas dirbo efektyviai, gaudė žuvį ir ją tiekė kubiečiams. Kuboje, kur apelsinai auga kaip laukiniai, net ir jų neužteko – trys apelsinai pagal korteles priklausė gimdyvei per savaitę. Kavos nebuvo, ryžių nebuvo. Pardavimai buvo, o namuose – pagal korteles. Mūsų sugauta žuvis buvo pagrindinis maisto šaltinis kubiečiams, dėl to Che Guevara dažnai atvažiuodavo.

Taip susipažinome, kažkodėl jam patikau, manyje jam pasirodė kažkas įdomaus. Porą kartų buvo pasikvietęs į savo namus, nusivedęs į rūsį, kur turėjo šaudyklą. Davė pašaudyti, parodė įvairius ginklus. Aš negalėjau suprasti, kodėl jis turi šaudyklą namuose, kai gali nuvažiuoti į karišką šaudyklą ir pyškinti.

Daugiau jokio įdomumo nebuvo. Jeigu manote, kad tai revoliucionierius degančia širdim, žmogus, einantis daryti gero žmonėms – truputį idealizuojate. Jis baigė mediciną per du kartus. Šiaip taip baigė. Bet abejojo savo žiniomis ir niekada nieko negydė, net nepalietė. Užtai nuėjo į revoliucionierius. Kartu su Fideliu Castro darė „naująją Kubą“, bet jis nieko nemokėjo.

Jį pirmiausiai paskyrė banko direktoriumi. O kokiu būdu? Sėdi kubiečiai partizanai, Fidelis klausia: „Kas pas mus yra ekonomistas?“ Che Guevara sėdėjo toliau ir išgirdo „Kas pas mus komunistas?“ Sušuko „Aš!“ Na, gerai, paimsim į Havaną, būsi banko pirmininkas. Tikrai taip buvo – jis pats man tai pasakojo kvatodamasis. Kai jo giminaičiai Argentinoje sužinojo, kad Kuboje jį paskyrė banko valdytoju, kvatojo už pilvų susiėmę. Todėl, kad blogiausiai besisekantis dalykas mokykloje jam buvo aritmetika.

Pamatė, kad netikęs – pastatė tvirtovės komendantu. Ta tvirtovė buvo kalėjimas, kur vyko egzekucijos, sušaudymai. Jis pats juose dalyvavo ir gaiduką paspausdavo. Kai aš matau, kaip jaunimas dėvi tuos marškinukus su Che Guevara – man gaila darosi. Jie nežino, apie ką kalba.

Man įdomūs visi žmonės. Įdomiausios yra moterys, nes jos – ir protingos, ir ryžtingos, ir skausmą geriau pakelia, ir evoliucijoje toliau pažengusios. Ir labiausiai nuskriaustos. O gal ir ne. Iš tikrųjų jos valdo vyrus, bet labai šitą slepia. Bet jeigu pasakysiu vieną arba dvi, kurios įdomiausios – kitos įsižeis. Galbūt įdomiausias pašnekovas man buvo Pierre'as Elliottas Trudeau, Kanados ministras pirmininkas, kuriam paskambinau, kada baigėsi mano laikas ir Maskva mano prašymu mane atleido iš korespondento Kanadoje pareigų. Aš jau ruošiausi išvažiuoti ir pasiprašiau atsisveikinimo pokalbio. Jis mielai sutiko.

Pradėjom nuoširdžiai kalbėtis. Jis sako: tavo tokia keista pavardė, ne rusiška. Pasakiau, kad aš lietuvis. Jis klausia, tai Sibire gimęs? Sakau, ne, Lietuvoje gyvenu ir mano tėvai Lietuvoje gyvena. Jis nustebo, kad aš tikras lietuvis ir dirbu korespondentu. „Tai kaip tu rašai?“ – paklausė jis. Pasakiau, kad rusiškai, jeigu rašau Maskvai, lietuviškai – jeigu Lietuvai, angliškai – jeigu jų „Global Mail“ laikraščiui. „Ir tu dabar grįžti?“ Kaip jis pradėjo juoktis… Kanadoje yra nemažai lietuvių. O aš – lietuvis iš okupuotos Lietuvos. Ir man patiko, kad jis, žiūrėdamas į akis, suprato mano dviprasmišką padėtį. Sako: „Aš tavęs nieko neklausiu, tu manęs klausinėk kaip interviu. Aš žinau, kad tu nuoširdžiai neatsakysi“. Aš vos matomai linktelėjau galvą.

Antras įdomus pašnekovas buvo Lee Kuan Yewas, ilgametis Singapūro ministras pirmininkas. Jis Singapūre sukūrė pasaką. Iš salos, niekam nerūpinčios kolonijos, neturinčios nei naftos, nei deimantų, padarė deimantą, kur pragyvenimo lygis – aukštesnis negu Šveicarijoje. Jis man trupučiuką apie tai papasakojo. O čia aš visko parašyti negalėjau – žinojau, kad nespausdins.

– Išmaišėte visą pasaulį kaip žvejys ir kaip korespondentas. Kaip sovietų valdžia jus išleisdavo? Ar turėjote jiems prisiekti kokį nors lojalumą, užsiverbuoti į KGB?

– Labai paprastai. Kaip žvejys, aš pakliuvau į Kubą. Jau buvau ne eilinis žvejys, o bocmanas, denio komandos viršininkas. Pas mus atėjo 16 kubiečių praktikantų. Mes su jais išplaukėm į jūrą, ir ne bet kur, o prie Niufaunlendo, į šiaurę, kur šalta ir banguota. Man, kaip bocmanui, teko mokyti juos darbo. Taip aš pramokau ispanų kalbos. Tris mėnesius kartu dirbti – ne taip ir mažai. Tuo labiau, kad aš dar Lietuvos gimnazijoje buvau „pagavęs“ lotynų kalbą, o tai – pagrindas visų romanų kalbų.

Pamatę, kad aš kalbu, žvejų susivienijimas Havanoje, kuris tvarkė viską, pakvietė būti vertėju. Pasakiau, kad labai norėčiau, bet nemoku tos kalbos. Pasakė, kad nesukčiau galvos. Tą patį vakarą įstojau į vakarinę kalbos mokyklą – Johno Reedo vardo. Lietuvos spauda apie tai rašė: „įstojo į uždarą Johno Reedo vardo akademiją“. Tai iš tiesų vadinosi akademija – bet ispanai, o ypač lotynų amerikiečiai, mėgsta viską vadinti superlatyvais. Jeigu siuvėja turi dvi pagalbininkes – iškaboje rašo „siuvimo akademija“. Jeigu kirpėjas turi vieną kėdę ir vieną kirpimo mašinėlę – rašo „vyrų grožio salonas“. Johno Reedo akademija būdavo dvi valandos mokslo vakare.

Ispanų kalbą įsisavinau gana greitai. Vėliau atvažiavo žmona, gimė vaikas. Bet po kurio laiko savo paties prašymu grįžau namo. Atvažiavo į Vilnių trys vadovai naujai sukurtos spaudos agentūros „Novosti“. Nuėjo į CK, pas Sniečkų. „Renkam kadrus. Kad mokėtų bent vieną užsienio kalbą, kad turėtų buvimo užsienyje patirties, kad negertų, o jeigu geria – kad nesivoliotų, kad nemuštų žmonos, o jeigu muša – kad ji nerėktų“. „Kiek jums reikia tokių?“ „Dešimt“. Sniečkus ir sako: „Jeigu aš turėčiau dešimt tokių – aš žinočiau, kur juos padėti“. Ir prisiminė mane, nors aš nebuvau CK žmogus, tuo metu dirbau Kino studijoje. Iškvietė, supažindino. Pamatė, kad kalbu angliškai, ispaniškai – puiku, važiuosi į Kanadą korespondentu.

Bet buvo ne taip paprasta – nuvažiavau į Maskvą, instituto, kuriame anksčiau mokiausi, bendrabutyje davė kambariuką. Ir tai buvo stažavimasis ir tuo pačiu metu manęs tyrimas. Teko pasirašyti lojalumo dokumentą. Bet tokį pasirašydavo visi, kiekvienas laivo kapitonas. Aš pasirašiau dar su prierašu – „kovai su užsienio priešais“. Tai ir visi mano pulkininko ar generolo antpečiai. Dabar, kai surado tą mano lojalumo raštą su tuo prierašu, sako: „radom tavo dokumentą“. Prašiau, kad nors parodytų – negali. Jeigu skelbtų – reikėtų skelbti keliolika tūkstančių tokių pat.

Ir Sovietų Sąjungoje, jeigu labai gerai dirbi, galėdavai toli nueiti. Ir iš Lietuvos keli mūsų vadovai, jaunesni ir vikresni, buvo pasiųsti kaip sovietiniai atstovai į užsienį – Afganistaną, Mozambiką.

– Kiek iš viso mokate kalbų?

– Tai klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti. Ne todėl, kad jų būtų begalė, o todėl, kad aš nesimokau vienos kalbos. Aš mokausi kalbų šeimą. Pavyzdžiui, kai moki dvi slavų kalbas, rusų ir lenkų – visos kitos pasiduoda lengvai, jeigu jų nebijai. Nuvažiavau į Kroatiją, pažiūrėjau, kaip rašosi, paklausiau kelių žodžių, kurie paprastai būna vadinamieji „melagingi vertėjo draugai“, kai skamba panašiai, bet reiškia atvirkščiai. Ir viskas.

Atsidūriau Italijoje – niekada nesimokiau italų kalbos. Nuvažiavus pirmą dieną, ima baisus siutas – kodėl jie negali kalbėti paprastai, normaliai ispaniškai. Į vakarą jau pradedu skaityti laikraščių antraštes. Kitą dieną jau suprantu, ką sako, į vakarą – galiu atsakyti į klausimą. Tai labai giminingos kalbos. Kai surandi raktą, kuo skiriasi tas giminingumas, kuo senovės lotynų kalba tapo pas ispanus, portugalus, italus, prancūzus, – tada antrą dieną tą kalbą jau moki. Nesakau, kad moku visas romanų kalbas – gerai moku tik ispanų ir portugalų. Bet kai rytą prireikia, vakare jau „išsitraukiu iš kišenės“.

Iš principo užsakyti viešbučio kambarį, išsinuomoti automobilį, atsakyti į paprastus klausimus be pasiruošimo galiu 13 kalbų. Bet jeigu man prireikia – remdamasis tomis 13 galiu greitai įsisavinti naują.

– Neseniai pažėrėte kritikos VU Žurnalistikos fakultetui. Ko, jūsų požiūriu, labiausiai trūksta šiandienos jauniems žurnalistams?

– Jie nemoka skaityti geros žurnalistikos. Jeigu skaitytų – tada nerašytų „chaltūriškai“.

– Kaip apskritai vertinate žiniasklaidos persikėlimą į internetą?

– Tai neišvengiama, nes to nori skaitytojas. Jam geriau bet kada įsijungti kompiuterį ir žinoti, kad naujienos patikslinamos kelis kartus per dieną. Bet manau, kad knygų tai nepakeis. Kada skaito skaityklėje – nelabai lengva vartyti, nelengvai matosi, kiek tos knygos liko, prapuola magija. Kai skaitai atspausdintą dalyką, nejučiomis tarp tų raidžių pradeda gyvi žmonės judėti. Tu pradedi matyti, ką rašo. Kada tai kompiuterio ekrane – tu daugiau jauti mechanizmą, o ne save. Galbūt tai įpročio reikalas. Bet nėra bendravimo, kai tai kompiuteryje.

– Taigi kompiuteris kaip tik atgalinį ryšį suteikia. Skaitytojai iš karto gali komentuoti, reaguoti.

– Man neįdomu komentarai apie kokius nors mano pareiškimus. Tai – ne nosies rietimas. Aš žinau, kiek man kainavo parašyti. Tas, kuris rašo tą komentarą, pripindamas nepadorių žodžių iš trijų ar keturių raidžių, man ne tik ne autoritetas – man jis neįdomus kaip pokalbininkas. Aš nenoriu su juo kalbėtis. Jeigu jis gatvėje prieitų ir taip sakytų – aš sakyčiau „dovanok, aš dabar neturiu laiko“. Ką keičia tai, kad jis prieina prie kompiuterio ir moka įjungti?

– Argi tai ne tas pats žmogus, kaip iš jūsų kaimo, su kuriais valgote žuvį ir geriate „čierką“?

– Ne, aš tuos žmones pasirenku. Tai – mano žmonės. Gatvėje prieina ar parašo su pseudonimu labai dažnai nesveiki žmonės. Parašo ir galvoja patenkintas, koks jis gudrus. O man jis neatrodo gudrus.

– Sklando kalbos, kad niekada nestokojote moterų dėmesio. Kiek jums svarbių moterų per gyvenimą yra buvę?

– Tik kvailiai giriasi pergalėmis su moterimis. Tiktai niekšai konkrečiai kalba apie tai. Vyrų ir moterų bendravime turi likti trupučiuką paslapties. Tai nereiškia, kad jeigu esi vedęs ar ištekėjusi – turi turėti draugą. Draugas gali būti mintyse. Bet ar reikia apie tai „triūbyti“? Tu įsivaizduoji pačias intymiausias scenas su juo ar ja – ir įsivaizduok sau į sveikatą. Tik nesakyk niekam, ypač – jai arba jam. Nes tai yra tie dalykai, kurie išreikšti žodžiais numiršta.

– Kaip manote, jūsų dabartinei žmonai sunku su jumis ar lengva?

– Aš manau, kad būna ir sunku, ir lengva. Bet manau, kad ji niekada nuo manęs nebėgs, nors mūsų amžiaus skirtumas – 23 metai. Ir aš nuo jos nebėgsiu.

– Išduokite paslaptį kitoms moterims – kaip pakerėti, užvaldyti ir sutramdyti tokį vyrą, kaip jūs?

– Tapti reikalinga. Rasti jo silpną ar stiprią vietą, kurią prireikia įvertinti. Taip viskas ir prasidėjo su mano dabartine žmona Edita. Tuomet jau 8 metus buvau viengungis.

Aš vadovavau turistinei grupei iš Lietuvos, 20-30 žmonių. Prieš išvažiuojant „Lietuvos rytas“, kuriam kas savaitę rašydavau, paprašė vasaros sezonui parašyti apie atostogų romaną. Bevažiuodamas galvoju ir prisimenu, kad nesu patyręs atostogų romano. Sužinojau, kad viena iš keleivių – psichologė. Aš pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau apie gautą uždavinį. „Tai gerai, aš jums padėsiu“, – pasakė ji.

Atvažiavę į Ispaniją sėdam ant suoliuko, ji pradeda man kalbėti – aš supratau, kad reikia greitai užrašinėti. Ji papasakojo, kas tai yra, kodėl būna atostogų romanai, kokie ir kuo baigiasi. Ne jausmingai – literatūrinę dalį aš po to pridėjau.

Grįžom į Vilnių, aš pasilikau jos telefoną. Paskambinau, susitikom, ji vėl man padėjo. Ir trečią, ir ketvirtą kartą. Aš išsižiojau. Paprastai aš padėdavau žmonėms – ir iki šiol aš padedu kitiems žmonėms. Man pagalbos nereikia, aš pakankamai „kietas“. Bet ji rado, kur gali man tikrai padėti.

– Kas jūsų namuose laiko viršų?

– Vienu žodžiu atsakyti negaliu. Smulkiuose dalykuose su malonumu sprendimus atiduodu žmonai, stambiuose dalykuose – pasilieku sau. Mes abu pakankamai suaugę, bendrų vaikų neturim. Aš turiu du anūkus, ji turi tris anūkus. Mūsų bendri interesai. Jai patinka, ką aš rašau, man patinka, ką ji rašo. Jau išėjo 4 jos knygos iš taikomosios psichologijos.

– Pabaigai norėčiau užduoti vaikišką klausimą, nes man atrodo, kad į jį labai įdomiai atsakytumėte. Trys dalykai, kuriuos pasiimtumėte į negyvenamą salą…

– Nardymo įrangą – akvalangą. Negyvenama sala reiškia, kad aplink yra žuvies, vėžių, omarų, langustų. Galėčiau gaudyti, kepti, valgyti – gal likčiau gyvas. Antras dalykas – „skriblius“ nuo saulės. Trečias – 5 litrų viskio butelis.

– O kai viskis pasibaigs?

– Iki to laiko mane kas nors suras ir išgelbės. Aš gi negersiu po pusę litro kasdien.

– Vykstate daugiau nei dviem savaitėms ilsėtis į Birštoną – ką pirmiausia dėsitės į lagaminą?

– Knygą, kurią dabar parašiau, bet noriu iš naujo „pabrūžyti“, ir porą žurnalų iškarpų, kurias panaudosiu laidoms. Tarp jų – iškarpas apie aštuonkojus. Kai ką – atspausdintą iš interneto, bet kompiuterio su savim nesitempsiu.


Verta skaityti! Verta skaityti!
(52)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(52)
Komentarai (41)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Jurgita Noreikienė Algimantas Čekuolis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
50(4)
33(4)
28(3)
24(0)
21(3)
18(0)
17(2)
15(0)
13(1)
Savaitės
135(3)
130(13)
83(1)
80(7)
80(0)
Mėnesio
137(0)
131(10)
130(2)
126(2)
119(0)