Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Prasideda kupolinės dienos: kaip jas šventė mūsų protėviai

2016-06-24 (0) Rekomenduoja   (5) Perskaitymai (403)
    Share

Nuo birželio 24 iki 29 d. trunkančiame šviesiausių naktų laikotarpyje vadinamame kupolinėmis dienomis, Saulei keliaujant pačią dangaus kupolo viršūne ir apgobiant Pasaulį didžiausiu šviesos galių srautu, visa gyvoji gamta suveši, o augalai tampa kupini ypatingų gydomųjų galių. Tai mena ir vienas iš senovinių Rasos šventės vardų – Kupolė, reiškiantis kupėjimą – vešlų augimą, virimą, bėgimą per kraštus, vešėjimą, kilimą.

Šis vardas aptinkamas jau 1262 m. Ipatijaus metraštyje. Čia Rasos išvakarės vadinamos – koupal’.

Žolių rinkimas tuomet vadinamas kupoliavimu, o renkamos žolės – kupolėmis. Sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš šventėje surinktos augalų puokštės galima spėti žmogaus ateitį. Iš kupolių merginos pina vainikus. Apskritas, pabaigos neturintis vainikas išreiškia amžinybę ir darną, žmogaus dvasinį tyrumą. Savo pavidalu jis primena Saulę, skleidžiančią šilumą ir gyvybę bei jos nušviesta visą mūsų Pasaulį. Kad surinkti žolynai turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, jie renkami iš devynių laukų, devynių rūšių, tylint. Šventės vietoje senu papročiu iškeliama lauko žolynais papuošta kartis vadinama kaupole arba kupole. Kupoliavimu vadinamas ir pats šventimas.

Rasos švenčių dienomis ir rasa prisisotinusi augalų žiedadulkių įgyja nepaprastą galią. Kiekvieno augalo rasos gydomoji galia yra skirtinga. Todėl senovėje moterys Rasos šventės rytą prieš patekant Saulei vaikščiodavo vilkdamos rankšluostį po žolynus. Taip surinktą ryto rasą vėliau naudodavo kaip vaistus. Tokius veiksmus pradėjus vertinti kaip raganavimą, kaip siekį atimti iš kaimyno karvių pieną, šis paprotys palaipsniui išnyko.

Ypatinga reikšmė teikiama ir Rasos šventės ugnims. Tąnakt ugnies liepsna turi kūniškai ir dvasiškai apvalančią, gydomąją bei gėrį gausinančią galią: saugo nuo nelaimių, atneša namams sveikatą, turtą ir santarvę. Šventinės ugnys keliamos kuo aukščiau, kad apšviestų kuo didesnius laukų plotus. Paežerėse, ant aukštesnių kalvų kraunami aukšti laužai, o aukštose kartyse uždegamos beržų tošys ir ratų stebulės.

Baltų simbolikos tyrimai įrodė, kad ant karties iškeltas ratas seniau bus buvęs labai svarbiu religiniu simboliu. Jis mūsų protėviams galėjęs būti nemažiau svarbus nei dabartiniams krikščionims –kryžius. Ratu perteikiamas ne tik ir ne tiek Saulės vaizdinys, kiek paties Pasaulio samprata, kilusi iš paros ir metinio Saulės judėjimo ratu stebėjimų. Pats mūsų žodis – Pasaulis – nurodo jį esant  Saulės apibrėžta, nušviesta erdve po Saule. Ta pačią Pasaulio sampratą perteikia ir rusų žodis svet (Pasaulis, šviesa). Tad Pasaulis yra – šviesa. Būtent Saulės šviesa, skriedama dangaus ratu virš apskrito žemės horizonto išaudžia šio Pasaulio erdvės ir laiko marginį.

Ratus, tekinius buvus svarbiais lietuvių religiniais reikmenimis mini 1604-1605 m. „Vilniaus kolegijos jėzuitų metinės ataskaitos. Jose pranešama, kad jėzuitai naikino kaimo žmonių namuose apsaugai nuo vagysčių ir blogio naudojamus vežimo ratus ir vietoje jų statydavo kryžius.

Tad Rasos šventėje degantys tekiniai išreiškė skaisčiausia dieviška Dausų šviesa sušvitusį patį Pasaulį, švenčiantį Aukščiausiojo Dievo – Dieviškosios Pasaulio Šviesos pergalę prieš Tamsos galybę.

Laikas kai Saulė sustoja

Nuo seno trumpiausiomis vasaros naktimis ir ilgiausiomis dienomis senovės baltai ir kitos Europos tautos švenčiamą didžiąją vasarvidžio šventę vadino įvairias vardais: Rasos šventė, Kupolė, Vainikų šventė, Krešė, Kekiris, Joninės.

Istorikas Motiejus Strijkovskis rašęs, kad ši šventė buvo paskirta Didžiajam Dievui ir trukdavusi vsą mėnesį – nuo gegužės 25 iki birželio 25 d. Simonas Daukantas šią šventę vadinęs Vainikų švente rašė, jog ji buvo švenčiama 14 dienų. Mūsų kaimynai latviai švęsdavo savaitę, austrai – 12 dienų… Lietuvos ir kitų Europos kraštų XIX-XX a. liaudies tradicijose buvo laikoma, jog vasaros saulėgrįžos šventės laikotarpis trunka nuo birželio 24 iki 29 dienos. Šis, beveik savaitės trukmės, laikotarpis mūsų krašte buvo vadinamas kupolinėmis dienomis.

Ilga vasarvidžio šventės trukmė galėjo būti siejama su nuo seno stebėtu, taip vadinamu, Saulės „stovėjimo“ reiškiniu.  Archeologinių tyrinėjimų ir istorinių šaltinių duomenimis vasaros ir žiemos saulėgrįžų datas, stebėdami metinio Saulės kelio kitimą žemės horizonto atžvilgiu, mokėjo nustatyti jau tolimi mūsų protėviai. Saulės kelio per dangų dėsningumai buvo suprasti jau priešistoriniais laikais akmenimis arba stulpais nužymint Saulės tekėjimo bei laidos kryptis įvairiais metų laikais. Tokios paskirties statinių archeologai yra aptikę ir Lietuvoje. Manoma, kad vienas iš tokių ikikrikšioniškais laikais galėjęs veikti Palangos pajūryje – Birutės kalne. Iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomo vadinamo J. F. Rivijaus metraščio sužinome, kad Saulės judėjimą dangaus skliautu kalendoriniais tikslais lietuvių religijos dvasininkai stebėdavo ir Vilniuje pagoniškais laikais stovėjusioje Perkūno šventykloje. Pasak metraščio, tam esą buvo įrengtas net specialus Saulės stebėjimo bokštas. Vienas geriausiai žinomų priešistorinių dangaus šviesulių stebėjimo statinių yra Pietų Anglijos megalitinis paminklas Stounhendžas. Senovės gerbėjai ten iki šiol gausiai renkasi švęsti vasaros ir žiemos saulėgrįžos švenčių.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(5)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(5)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Jonas Vaiškūnas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
75(0)
16(0)
15(0)
14(3)
10(1)
Savaitės
150(27)
101(1)
70(0)
67(1)
Mėnesio
151(15)
150(27)
147(12)
142(22)
107(0)