Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

7 metus JAV gyvenanti lietuvė apie „amerikietiškos svajonės“ kainą: „net neįsivaizduojate, kaip iš tikro gera gyventi Lietuvoje“

2016-11-26 (25) Rekomenduoja   (104) Perskaitymai (8666)
    Share

„Čarlstonas simbolizuoja tas skirtingas Amerikas ir didžiulę takoskyrą tarp jų“, - sako šiame Pietų Karolinos mieste jau septynerius metus gyvenanti Rūta Elvikytė.

JAV dažniausiai minima, kaip svajonių šalis, bet iš tikro, joje yra visko

Iš Šilalės kilusi mergina kantriai uoliu savo darbu įsitvirtino Čarlstone ir išpildė savąją „amerikietišką svajonę“ – dirbti fotografe žinomoje valstijos žiniasklaidos kompanijoje.

Apie JAV ir Čarlstoną Rūta pasakoja su užsidegimu – mergina džiaugiasi, kad turi galimybę išvysti šią didžiulę šalį, pasisemti vertingos darbo patirties.

Tačiau po tiek metų, praleistų Pietų Karolinos mieste, kitas Rūtos ir jos amerikiečio vyro planas – persikelti gyventi į Lietuvą.

Vaikštinėjant po vakarėjantį miestą, fotografė pasakoja apie „amerikietiškos svajonės“ kainą, grįžimo į Lietuvą motyvus ir apie Ameriką, kurią pažino Čarlstone.

„Šioje nuostabioje šalyje aš labai daug išmokau, subrendau ir supratau, kad pats svarbiausias dalykas yra šeima“, – sako Rūta. Pasak Rūtos ir jos vyro, lietuviai turėtų labiau džiaugtis vieni kitais bei savo šalimi.

Skirtingos Amerikos

Daugybė Čarlstono miesto gyventojų tikina nesuprantą, kaip XXI a. įvairių kultūrų Amerikoje gali stovėti vergijos idėją gynusio septintojo JAV viceprezidento Johno C. Calhouno statula.

Jis į praeivius iš aukšto žvelgia centrinėje Čarsltono aikštėje. Tiesa, seniau statula stovėjo tiesiog ant postamento, bet, dėl nuolatos į ją laidomų kiaušinių, miesto valdžia nusprendė kilstelėti į saugų aukštį.

Inicijuojamos įvairios peticijos dėl skulptūros iškėlimo, o užrašai „Rasistas“, „Juodaodžių gyvybės svarbios“, skulptūros istoriją lydi iki šių dienų.

Pro J. Calhouno statulą driekiasi Kings ir Mytingo gatvės. Jų pradžiose galima išvysti itin prabangius baltaodžių amerikiečių namus, išgirsti karietą tempiančio žirgo kanopų caksėjimą į gatvių grindinį.

Tačiau šių gatvių pabaigoje – skurdūs mediniai namai, kuriuose kadaise gyveno juodaodžiai vergai. Praėjus pusantro šimto metų po vergijos panaikinimo, gyvenimo kontrastai vis dar labai ryškūs: gatvių pradžioje „paveiksliukiškos“ baltaodžių vilos su fontanais kiemuose ir skurdūs juodaodžių kvartalai, vietinių vadinami tiesiog „getais“, jų pabaigoje.

Daugybės plantacijų apsupto Čarlstono senamiesčio viduryje kalėdinė atributika parduodama pastate, kuriame veikė paskutinis JAV vergų turgus.

Didžiulis skurdas - neatskiriama, bet neviešinama JAV kasdienybė

Stebėjosi lietuvišku įpročiu

Rūta iš Šilalės į Čarlstoną atsikraustė iškart po mokyklos, kuomet įstojo mokytis į koledžą. Ji neslepia maniusi, kad šis rytų pakrantės miestas primins Čikagą, kurioje viešėjo dar būdama mokykloje.

Pašnekovė prisimena pirmąsias savo dienas atvykus į šią daugelio išsvajotą šalį. Šiandien ji su šypsena pasakoja, kaip amerikiečiai stebėjosi, kuomet ieškodama būsto nuomai, ji vis klausinėdavo, kur yra artimiausia autobuso stotelė.

Šis lietuviškas įprotis naudotis viešuoju transportu vietiniams atrodė nesuprantamas:

„Čia beveik nėra viešojo transporto. Net neturtingi žmonės Amerikoje gali įpirkti automobilį. Tad autobusuose, kurie niekuomet nevažiuoja pagal grafiką, aš keliaudavau su daug skurdžiai gyvenančių žmonių, benamių. Juose būdavau vienintelė baltaodė ir net vietos policininkai prašydavo parodyti dokumentus, sustabdę autobusų stotelėje. Kaip pasipuošusi europietė gali važiuoti autobusu? Jie manydavo, kad esu laisvo elgesio moteris“, – su šypsena gyvenimo pradžią Čarlstone prisimena Rūta.

Tik po kurio laiko ji sužinojo, kad savo pirmąjį būstą susirado viename pavojingiausių miesto mikrorajonų.

Mergina tikina, kad tai buvo labai naudinga ir įdomi patirtis, padėjusi suprasti skirtingas Amerikos puses: turtingųjų nuostabą ir skurdžiųjų realybę.

Lygina su Lietuva

Pradėjusi dirbti vietos žiniasklaidos kompanijoje, ji pastebėjo, kad niekas didžiuliame kolektyve nekalba apie atostogas.

Daugumoje įmonių JAV per metus darbuotojui priklauso tik dvi savaitės apmokamų atostogų.

„Mano kolektyve buvo žmonių, išdirbusių penkiolika ir daugiau metų, kurie visą tą laiką kasmet gaudavo tik po dvi savaites poilsio. Pradžioje mane tokia tvarka stebino. Pavydėjau savo bendraamžiams Lietuvoje, nes mačiau, kaip jie porą kartų į metus vykdavo į užsienį, ar pasiimdavo atostogų man sugrįžus“, – pasakoja Rūta ir priduria, kad JAV daugiau kalbama ne apie tai, ką nuveikei per atostogas, o apie tai, ką padarei darbe.

„Čia svarbu darbo efektyvumas. Jei darbo dieną praleidi dėl sveikatos problemų, tai iš daktaro reikia atnešti visus lapelius. Kartą savo viršininkei telefonu siunčiau nuotrauką iš ligoninės, kad ši įsitikintų, jog nemeluoju. Dirbant Lietuvoje yra kolektyvo, komandos jausmas. O čia asmeninės problemos – katino mirtis, liga, vėluojantis lėktuvas – darbdaviui nerūpi“, – apie savo patirtį kalba Rūta. Anot jos, įvairiose įmonėse, korporacijose yra savitos taisyklės, tačiau tai yra vyraujanti praktika:

„Toks yra tas „American way“ – dirbi ir nesiskundi. Kiekvienas žmogus čia turi labai daug įsipareigojimų bankams, mokesčiams, pensijų fondams“.

Penkerius metus žiniasklaidos įmonėje dirbusi fotografė prisimena, kad žmonės visuomet girdavo ir pavydėdavo, kai sužinodavo apie jos darbovietę. Kuomet mergina nusprendė palikti šį prestižiniu laikomą darbą, daugelis jos pasirinkimo visiškai nesuprato.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(118)
Neverta skaityti!
(14)
Reitingas
(104)
Komentarai (25)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Įdomiausi rubrikoje Kaip mes gyvename
Kiti tekstai, kuriuos parašė Artūras Morozovas
Naujausi įrašai
Susiję pagal žymes:

Įdomiausi

75(2)
71(5)
56(8)
38(0)
36(1)
36(7)
30(2)
29(1)
28(0)