Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Pasaulinio garso Lietuvos biochemikas apie tai, kaip dirbama Šveicarijoje ir Vokietijoje: darbo valandos neskaičiuojamos, bet su Lietuva nesulyginsi

2017-03-14 (0) Rekomenduoja   (29) Perskaitymai (1396)
    Share

Mokslininkas iš Lietuvos Gražvydas Lukinavičius jau yra pasiekęs gana daug: turi įregistravęs du komercializuotus patentus, dirbo prestižiniame Šveicarijos federaliniame technologijų institute, o dabar karjerą tęsia pasaulinio garso Makso Planko biofizikinės chemijos institute Vokietijoje. Kuo skiriasi mokslininko darbas ir gyvenimas svetur?

Gražvydas Lukinavičius
©Asmeninio albumo nuotr.

G. Lukinavičius yra kilęs iš Jurbarko ir, ko gero, yra vienas garsiausių šiuolaikinių biochemikų iš Lietuvos.

Mokslininkas Vilniaus universitete baigė Chemijos fakulteto biochemijos specialybės magistro ir bakalauro studijas, o 2007 m. Biotechnologijos institute apgynė daktaro disertaciją, kuri buvo apdovanota kaip geriausia tų metų disertacija.

Tolesnė mokslininko karjera tęsėsi svetur: 2008 – 2016 m. jis stažavosi Šveicarijos federaliniame technologijų institute Lozanoje, nes gavo Europos biochemikų draugijų federacijos stipendiją studijoms po doktorantūros.

Šveicarijos federalinis technologijų institutas Lozanoje
©Asmeninio albumo nuotr.

Nuo pernai mokslininkas pakviestas į Makso Planko biofizikinės chemijos institutą Vokietijoje tęsti tyrimų, tai yra - plėtoti biologinių struktūrų žymėjimo metodų. Tyrimus remia Makso Planko draugija, mokslininkui skirta Makso Planko draugijos įsteigta Nobelio premijos laureato stipendija.

G. Lukinavičius sutiko papasakoti, kaip jam sekasi gyventi ir dirbti svetur.

„Nors esu išvykęs gana ilgai, kontaktų su Lietuva nesu praradęs, palaikau ryšį su Biotechnologijos instituto mokslininkais ir draugais, - pasakojimą pradeda jis. – Mokslininko darbas Lietuvoje ir svetur panašus: dirbti oficialias 8 valandas retai kada pasitaiko, dažniausiai eksperimentai užtrunka 10, o kartais ir 12 valandų. Ir net grįžus namo ne visada pavyksta atitrūkti nuo darbo, kartais tenka analizuoti rezultatus ar planuoti rytdienos eksperimentus. Tos papildomos valandos nėra atskirai apmokamos. Makso Planko institute oficiali darbo savaitė yra 39 valandų, tačiau žmonės dirba ilgiau. Mokslininko darbas kaip ir neturi ribų.“

Mokslininkas pasakoja, kad Šveicarijoje galima sudaryti sutartį, kuri apibrėš 12 valandų darbo dieną, tad per savaitę tai bus 60 valandų. Vokietijoje maksimalus darbo laikas per savaitę – 48 valandos arba 1,2 etato.

„Tačiau tai daugiau taikoma mažiau kvalifikuotiems darbams. Visur tikimasi, kad mokslininkas dirbs „iš idėjos“, tiek kiek reikia“, - sakė pašnekovas.

Ne paslaptis, kad mokslininkų atlyginimai Lietuvoje ir Vokietijoje skiriasi apie 5 kartus, jei lyginama su Šveicarija – apie 10 kartų.

„Skirtumas tarp Lietuvos ir kitų šalių mokslininkų ėmė vis labiau ryškėti pastaruoju metu, nes Lietuva po 2008 m. krizės mokslininkams beveik nedidino algų. Anksčiau skirtumas nebuvo toks ir didelis: nuo Šveicarijos skyrėsi apie 5 kartus, nuo Vokietijos apie 3. Dabar situacija suprastėjo, kiek teko domėtis. Dažniausiai mokslininkų algos svyruoja ties vidutiniu atlyginimu šalyje, o patyrusių mokslininkų algos gali būti iki 2-3 kartų didesnės. Kadangi dalį laiko tenka praleisti ir Lietuvoje, pastebėjau, kad vokiškos ir lietuviškos kainos praktiškai nesiskiria. Tad, jeigu man čia nereikėtų mokėti nuomos, išlaidos būtų praktiškai identiškos. Šveicarijoje kainos yra apie 2 kartus didesnės“, - palygino jis.

Paklaustas, ar svarsto galimybę kada nors grįžti į Lietuvą, mokslininkas šypteli.

„Aš visą laiką svarstau galimybę grįžti į Lietuvą, bet Lietuvoje vis dar trūksta finansavimo žmonėms, ne sienoms, aparatūrai, nes jų, mačiau, jau yra pakankamai. Visą laiką norisi dirbti gimtojoje aplinkoje ir dar turiu iliuziją, kad Lietuvoje būtų galima pasiekti daugiau, bet vėlgi, tam reikia sąlygų. Mane truputį nuliūdino, kad Lietuvoje siekiama kuo daugiau nupirkti, prikaupti, bet ką su tuo darysime – nevisai aišku. Pirkti aparatūrą – gerai, bet ji turi būti kažkam naudojama. Jei nėra žmonių, daugeliu atveju pinigai išmetami į niekur. Galbūt geriau lėšas skirti konkrečiam tyrėjui, kuris jau pasirinks, kokios įrangos jam reikia“, - svarstė emigravęs mokslininkas.

Pašnekovo nuomone, į Lietuvą būtų sudėtinga grįžti esant dabartiniam mokslo finansavimo modeliui, nenumatančiame priemonių jauniems mokslininkams - tiek grįžtantiems, tiek dirbantiems Lietuvoje - pradėti savarankiškus tyrimus.

„Vykau į Makso Plano institutą, o ne atgal į Lietuvą dėl finansavimo galimybių: ne tik dėl atlyginimo, bet ir dėl tyrimams skiriamų pinigų, kurie skiriasi kartais. Lietuva yra Europos Sąjungos šalis ir visų reikalingų priemonių, reagentų, paslaugų kainos – europinės, tad jei tam nėra finansavimo, reikia ieškoti pigesnių alternatyvų, o su jomis pasiekti rezultatą ir užtruks ilgiau, ir neaišku, ar pavyks, tai nėra konkurencinga“, - paaiškino G. Lukinavičius.

Pasak jo, Šveicarijoje ir Vokietijoje elgiamasi priešingai nei Lietuvoje: pinigai skiriami žmonėms, nes aparatūra kaip ir yra, o ir nupirkti kažką naujo ne visada būtina.

„Jei tikrai reikia nupirkti papildomų priemonių, pagrindžiama kodėl, ir nuperkama. Bet atrasti ir tirti galima ne tik su kelių metų senumo įranga, bet net ir su kelių dešimtmečių senumo prietaisais, nes pagrindinis komponentas visur ir visada bus žmogus. Dar nėra sukurta pakaitalo, tad į naujų tyrėjų pritraukimą būtina investuoti“, - mano G. Lukinavičius.

Jis pateikia Šveicarijos federalinio technologijų instituto Lozanoje pavyzdį.

„Kai atvažiavau, jo reitingas universitetų reitingų lentelėje buvo ties 100-uku. Dabar jo vieta – ties 14, bet to buvo siekiama tikslingai, tiek vystant infrastruktūrą, tiek pritraukiant žmones, kurių per 10 metų padvigubėjo. Pagrindinės investicijos ir buvo į žmones, nes Šveicarijoje vienas tyrėjas kainuoja brangiau nei bet koks prietaisas. Tokio šuolio priežastis paprasta – Šveicarija nusprendė sustiprinti padalinį Lozanoje, nes padalinys Ciuriche visada reitinguose buvo aukštai, o Lozana atsiliko. Be valstybės niekas kitas šalies mokslo progreso ir neparems“, - apibendrino G. Lukinavičius.

Pasak jo, Šveicarijos atveju pabrėžtinas ne tiek investuotų pinigų kiekis, kiek nuoseklus tikslo siekimas.

„Žymiai kuklesnes galimybes turinčiai Lietuvai tai suprasti gyvybiškai svarbu,“ – mano mokslininkas.

Gavo Nobelio premijos laureato kvietimą

Paklaustas, kodėl išvyko iš Šveicarijos, mokslininkas paaiškina, kad tai padarė sulaukęs 2014 m. Nobelio premijos laureato, mokslininko Stefano W. Hello kvietimo.

„Dar dirbdamas Šveicarijoje gavau pakvietimą iš Makso Planko draugijos, o konkrečiai – iš Nobelio premijos laureato Stefano W. Hello. Jis susidomėjo mano vykdomais tyrimais, pasiūlė dalyvauti konkurse ir man pavyko gauti Nobelio premijos laureato stipendiją, kurią skiria Makso Planko draugija pritariant Nobelio premijos laureatui. Aš esu pirmas, kuris šią stipendiją gavo.“, - lyg tarp kito pamini G. Lukinavičius.

S. Hellas Nobelio premiją gavo už super skiriamosios gebos mikroskopijos išradimą, o G. Lukinavičius specializuojasi kurdamas galimybes aptikti įvairias struktūras ląstelėse, t. y. specialius žymenis ir zondus.

Makso Planko biofizikinės chemijos institutas
©Asmeninio albumo nuotr.

„Sukurti tokį zondą ar žymenį, kuris specifiškai sąveikautų su ląstelės struktūra nėra labai paprasta. Sėkmės atveju, juos galima taikyti diagnostikai ir moksliniams tyrimams - visur, kur reikia nuspalvinti specifinę struktūrą ląstelėje. Toks įrankis ir yra mano tyrimų rezultatas, be abejo, jis jau yra patentuotas ir pardavinėjamas kai kurioms įmonėms. Iš viso turiu du patentus, pirmasis registruotas Lietuvoje, doktorantūros studijų metu. Jie abu yra komercializuoti, jų pagrindu sukurta produktų“, - pasakojo G. Lukinavičius.

Kol kas šie įrankiai naudojami mokslinėje veikloje, vėliau jie gali būti pritaikomi ir diagnostikoje.

Gyvybės moksluose ir medicinoje ląstelės sandarai tirti ir patologiniams pokyčiams stebėti naudojama šviesos mikroskopija. Pagrindinė šviesa pagrįstos mikroskopijos problema – vadinamoji difrakcijos riba. Tai reiškia, kad įprastais mikroskopais galima ištirti objektą, jei jis ne mažesnis nei 200 nanometrų dydžio. Dėl šviesos difrakcijos, visi mažesni tiriamieji objektai atrodys tokio pat dydžio - apie 200 nanometrų, todėl nebus galima nieko pasakyti apie jų formą ar sandarą. S. Hellas šią problemą išsprendė ir už tai gavo Nobelio premiją.

„Kuo tiksliau gali pasižiūrėti į ląstelės struktūras, tuo didesnė tikimybė, kad tai pavyks pritaikyti diagnostikoje, nes patologijos atveju pokyčiai ne taip lengvai išskiriami. Jei pavyksta pastebėti mažus pokyčius, t. y. anksčiau, tai galima ir gydymą pradėti anksčiau ar nustatyti vaistų poveikį: tai pavyksta pasiekti dėl specialių žymenų ir super skiriamosios gebos mikroskopijos derinimo“, - paaiškina G. Lukinavičius.

Iš viso G. Lukinavičius yra paskelbęs daugiau kaip 20 mokslinių publikacijų, kurių dalis - labai aukštus cituojamumo rodiklius turinčiuose žurnaluose: „Nature Methods“, „Nature Chemistry“, „Nature Chemical Biology“ ir turi 2 patentus, komercializuotus biotechnologinių įmonių „Qiagen“, „New England Biolabs“ ir „Spirochrome“.

Lietuvoje G. Lukinavčius yra skaitęs paskaitų ciklą mokslininkams ir studentams, recenzavęs Vilniaus Universitete ginamą daktaro disertaciją, taip pat dalyvauja Lietuvos Biochemikų draugijos konferencijose. Jis sako, kad visuomet ieško galimybių bendradarbiauti su Lietuvos mokslininkais.




Verta skaityti! Verta skaityti!
(30)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(29)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Įdomiausi rubrikoje Kaip mes gyvename
Kiti tekstai, kuriuos parašė Erika Fuks
Naujausi įrašai
Susiję pagal žymes:

Įdomiausi

71(3)
57(4)
45(0)
42(0)
40(0)
36(0)
20(3)
19(0)
18(2)
18(0)