Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Kova su plastiku: kodėl beprasmiška atsisakyti vienkartinių paketų

2018-12-08 (2) Rekomenduoja   (12) Perskaitymai (1605)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Kol „žaliname“ savo gyvenimus, naftos kompanijos visas mūsų pastangas paverčia niekais

Europos parlamentas didele balsų persvara palaimino vienkartinių plastiko gaminių – indų, vamzdelių, vatos lazdelių, etc – gamybos ir naudojimo draudimą visų ES šalių narių teritorijoje. Įstatymas turėtų įsigalioti 2021 m. Direktyvoje nustatomas dar vienas ambicingas tikslas: iki 2025 metų surinkti perdirbimui 90 % visų planetos plastikinių butelių.

Kitų daiktų, kol kas neturinčių tinkamų alternatyvų (pavyzdžiui, plastikinių konteinerių ar pakuočių) atveju, visos šalys įsipareigoja iki 2025 metų jų gamybą sumažinti 25 %. Tabako kompanijos privalės mažiau gaminti cigarečių filtrų (vos ne pagrindinių visų paplūdimių teršalų) gamybą 50 % iki 2025 metų ir 80 % – iki 2030 metų.

Problema, be jokios abejonės, aktuali: europarlamentarų duomenimis, iki 2050 metų pasaulio vandenynuose gali būti daugiau plastiko, nei žuvų. Eurokomisijos tyrimo (2016) duomenimis, Europos vandenyse kasmet atsiduria 150 tūkstančių tonų plastiko. Pasaulio mastu, skaičiai gerokai didesni – 8 mln. tonų. Negana to, naujas tyrimas, pristatytas Vienoje vykusioje gastroenterologų konferencijoje, mokslininkai aptiko plastiką žmonių išmatose.

Atrodo, ES eina tinkama kryptimi. Tokie svarbūs sprendimai turi rastis iš aukščiau, juk iš esmės visos ekologijos gerinimo iniciatyvos, kylančios iš apačios, liūdna, bet menkai efektyvios.

„Kol „žaliname“ savo gyvenimus, naftos ir dujų korporacijos visas mūsų pastangas nesunkiai panaikina. 71 % visų anglies dvideginio emisijų į atmosferą tenka vos šimtinei kompanijų“, – tvirtina kanadietis žurnalistas Martinas Lukacsas. „Kova su plastiku primena pastangas išgydyti vėžį. Net jei niekas neberūkytų, vėžys niekur nedingtų“, – mano Bloomberg žurnalistė Faye Flam. „Rinkti atliekas ir atiduoti jas perdirbti – beveik tas pats, kas užsidengti akis, užsikimšti ausis ir visu balsu šaukti: „La la la!“. Tik tuo užsiima ne vaikai, o suaugę sąmoningi žmonės“, – kategoriškai nurėžia Sirena Bergman. Ar tokie teiginiai pagrįsti?

Plastiko perdirbimas neefektyvus

Mums visiems plaunami smegenys, rašo Bergman. Nueikite į virtuvę, atverkite šaldytuvą ir spintelę, ištraukite viską, kas pagaminta iš plastiko: indus su kruopomis, sojų padažo buteliukus, pieno gaminius, prieskonių malūnėlius ir taip taip toliau. Tačiau juk tai normalu, taip? Juk rūšiuojate atliekas ir priduodate perdirbimui, o į parduotuvę produktų einate, nešini pintu maišeliu ir griežtai atsisakote vienkartinių paketų. Mes naiviai tikime, kad užtenka poros konteinerių ir rūšiuoti atliekas, ir jos išnyks be jokios žalos ekologijai. Ne, taip nėra!

Vien „ekopakavimo“ ar vegetarizmo negana: Šiame tyrime (2017) lyginama įvairių žmogaus veiksmų įtaka aplinkai. Mokslininkai padarė daugelį galinčią šokiruoti išvadą: ekologijos požiūriu naudingiausias veiksmas – kai šeima negimdo vaiko (pirmo ar paskesnio). Tokie žmonės per metus išskiria 58 tonomis mažiau CO2. Toliau pagal naudingumą rikiuojasi automobilio pardavimas, tolimų skrydžių atsisakymas ir vegetarizmas. Visi šie veiksmai kelis kartus efektyvesni už įprastą „ekologinį“ aktyvumą – atliekų rinkimą ir rūšiavimą ar energiją taupančių lempučių naudojimą.

Regis, valdžia (bent jau D. Britanijoje, patikslina Bergman) pradėjo kažką suprasti. Vyriausybės skelbimas apie plastiko perdirbimo Anglijoje strategijos pokyčius, kelia mintį, kad dabartinė strategija neefektyvi. Britanijos Vietinės valdžios asociacijos duomenimis, maždaug du trečdaliai plastiko, kurį rasite virtuvėje, netinka perdirbti. Negana to, netgi popierius, ant kurio spausdinami kvitai negali būti perdirbamas, nes jame yra bisfenolio A (BPA). Reikia suprasti, kiek plastiko ir kodėl atsiduria sąvartynuose, o taip pat, kas dar svarbiau, kardinaliai pakeisti pačią antrinio perdirbimo idėją. Plastiko atveju, perdirbimas – ne idealus sprendimas, o desperatiška priemonė. Drąsiu žurnalistės vertinimu, tai – „apgailėtinas bailios valdžios, godžių korporacijų ir tingių vartotojų pasiteisinimas.

Kinijos atliekų politikos pokytis

Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pasaulyje pagaminta daugiau nei 5 milijardai tonų plastiko – pasak Lesterio universiteto paleontologijos profesoriaus Jano Zalasiewicziaus, tiek pakaktų, norint pakavimo plėvele uždengti visą Žemę. Nuo 1993 iki 2016 metų pasaulinis plastiko atliekų importas išaugo beveik 8 kartus – nuo 2 iki 15 milijonų tonų kasmet. Dar neseniai 72 % atliekų priimdavo Kinija, o pagrindiniai plastiko atliekų eksportuotojai buvo JAV, Japonija, Kanada ir ES – jų daliai teko 87 % pasaulio plastiko atliekų.

Vyriausybės ar labdaros fondai atliekų perdirbimu užsiima ne dėl geros širdies, tai – pasaulinė industrija, kurios apyvarta vertinama šimtais milijardų dolerių. Analitinės kompanijos Allied Market Research ataskaitoje teigiama, kad pasaulinė atliekų utilizavimo rinkos vertė, 2016 metais įvertinta $285 mlrd., 2023 metais pasieks $435 mlrd. Naftos kainų kritimas arba atliekų politikos permainos Kinijoje (Pekinas neseniai uždraudė į šalį importuoti 24 kategorijų perdirbimui skirtas medžiagas) gali gerokai sumažinti atliekų utilizavimo verslo pelningumą ir tuo užsiimančioms kompanijoms sukelti abejones tokios veiklos prasmingumu.

Dar iki Kinijos paskelbto draudimo 70 % potencialiai perdirbamo plastiko Europoje (JAV – 91 %) atsidurdavo sąvartynuose arba šiukšlių deginimo įmonėse, ir taip užteršdavo aplinką kenksmingais toksinais. Georgia'os universiteto gamtos apsaugos profesorės Jennos Jambek ir jos kolegų skaičiavimais, iki 2030 metų dėl pasikeitusios Kinijos politikos sąvartynuose atsidurs maždaug 111 mln. tonų plastiko.

Jambek nuomone, Kinija įvežti užsienio atliekas atsisako ir dėl to, kad pernelyg daug žmonių jį netinkamai rūšiuoja – kai kurios šalys savo laiku nutarė supaprastinti surinkimą, pastatydamos vieną konteinerį popieriui, plastikui, metalui ir stiklui. Kodėl viskas pasisuko tokia netinkama linkme? Princetono universiteto profesorius Edwardas Tenneris mano, kad atliekų rūšiavimas tapo gan sudėtingu užsiėmimu. Sugaištama daug laiko, kol išsiaiškinama, į kokią dėžę dėti vieną ar kitą iš plastiko ir popieriaus pagamintą daiktą (pavyzdžiui, norint suprasti, ar jogurto pakelis perdirbamas, reikia skaityti mažus skaičiukus ant paketo dugno). „Darai viską kaip reikia, širdyje lengva ir gera, o paskui paaiškėja, kad tik kenki ekologijai“, – sako Tenneris.

Net jei visi iki vieno vartotojai rinktų, teisingai rūšiuotų ir priduotų atliekas perdirbimui, iki šimtaprocentinio perdirbimo toli gražu neprisiartintumėme, mano chemijos inžinierė Megan Robertson. Mat nemenka vartotojų atliekų dalis iš viso netinkama perdirbimui. Tačiau ji tikisi, kad ateityje mūsų laukia ekologiškesnė ir apsaugota nuo netinkamo elgesio sistema. Mokslininkai kuria iš kelių plastiko rūšių pagamintų produktų perdirbimo sistemą.

Dar viena problema, kad beveik visas perdirbamas plastikas tampa ne naujomis pakuotėmis, o pavyzdžiui, šezlongais ar krepšeliais ir paskui amžino poilsio atgula sąvartyne – kur ýra ne vieną šimtmetį. Yra žinoma, kad plastikiniai buteliukai išlieka bent 450 metų. Jamie Garcia iš IBM Research rado sprendimą: ji išrado naują plastiko rūšį, kuris gali būti šimtus kartų perdirbamas į tą patį produktą (tarkime, konteinerį). Trumpalaikėje perspektyvoje šio plastiko platus naudojimas ir perdirbimas kainuotų nemažai. Be to, šio plastiko gamyba ekologijos požiūriu irgi nėra nekalta.

Galimi sprendimai

Akivaizdu, būtina kažką keisti. Bergman siūlo visiškai uždrausti (ar iš pradžių bent jau smarkiai apmokestinti) plastiko gamybą. Toks žingsnis jai neatrodo radikalus: tabakas, alkoholis ir cukrus apmokestinami, nes kenkia sveikatai, todėl už „malonumą save nuodyti“ turime mokėti. Atsisakyti polietileninių maišelių prekybos centruose, plastikinių šiaudelių ir plastikinių vienkartinių puodelių – naudinga, tačiau reikia uždrausti (apmokestinti) reikia pačią jų gamybą. Tik tada žmonija galės pabaigti visuotinį jų paplitimą.

Vartotojai plastiko gal atsisakyti jau dabar. Teoriškai. Praktika – ne tokia vienareikšmė. Rasti vietas, kur plataus vartojimo prekių būtų galima įsigyti ekologiškose pakuotėse – ganėtinai sudėtinga, ir tos parduotuvės brangesnės už įprastas. Tačiau ekologiškai sąmoningas gyvenimas turi būti pasiekiamas visiems, ne tik elitui, pabrėžia Bergman.

Jai antrina ir Martinas Lukacsas, griežtai pasisakydamas prieš tai, kad kovos su klimato kaita našta būtų kraunama ant vartotojų pečių, kaip vyksta dabar. Jis naudoja tokias metaforas, kaip „gaisrų gesinimas šlapiu rankšluosčiu“ ar „atėjimas į susišaudymą su musgaude“.

Be jokios abejonės, žmonės privalo mažiau vartoti ir išrasti ekologiškesnes energijos šaltinių alternatyvas – naudotis energiją taupančiomis lemputėmis, siekti palikti kuo mažiau atliekų. Tačiau kiekvieno konkretaus žmogaus pasirinkimas veiks efektyviai tik tada, kai valstybė ir korporacijos užtikrins visiems prieinamas ir tvarias galimybes, tokias, kaip viešasis transportas ir vietinių gamintojų užaugintas ekologiškas maistas.


republic.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(19)
Neverta skaityti!
(7)
Reitingas
(12)
Visi šio ciklo įrašai:
2018-12-08 ->
Kova su plastiku: kodėl beprasmiška atsisakyti vienkartinių paketų
2018-11-21 ->
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
41(0)
26(3)
25(0)
24(4)
21(0)
19(4)
13(3)
11(7)
11(0)
Savaitės
121(14)
119(7)
82(6)
80(1)
60(5)
Mėnesio
323(40)
275(20)
261(42)
193(20)
161(20)