Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Kaip tapti pačiu geriausiu savo srityje? Ką reikia žinoti apie „10 tūkstančių valandų taisyklę“ ir kodėl ji gali būti pavojinga

2019-08-29 (0) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (1097)
    Share

Naujas tyrimas paneigė garsiąją sėkmės pasiekimo taisyklę.

Daugeliui teko girdėti apie vadinamąją „10-ies tūkstančių valandų“ taisyklę. Ją populiarino kanadietis rašytojas Malcolm Gladwell savo knygoje „Genijai ir nevykėliai“ (2008). Analizuodamas sėkmės faktorius, jis daro išvadą, kad nepaisant pasirinktos srities, įspūdingų, čempioniškų rezultatų pasiekia savo lavinimui skiriantys daugybę (ir, Gladwello nuomone, konkretų valandų skaičių) laiko.

Ši taisyklė – visų patarlių apie darbo svarbą ir „kiekybės perėjimo į kokybę“ patvirtinimas. Ji ilgai rėmė, ir teberemia, idėją, kad bet kas gali pasiekti aukštumų bet kokioje srityje, jei tik pakankamai ilgai stengsis ir praktikuosis. Tuo tarpu kiti faktoriai – asmeninės savybės, genetika ar dar kas – ne tokie svarbūs.

Su Gladwellu daug kas nesutiko, tačiau jo nešama žinia tebelieka itin populiaria ir paklausia. Savo išvadas autorius rėmė ne vien Billo Gates'o, grupės „The Beatles“ ir elitinių sportininkų pavyzdžiais, bet ir 1993 metų moksliniu tyrimu, kuriame apibendrinama, kad iš esmės meistriškumą lemia daug metų (darbe minimas skaičius 10) praktikos, o ne talentas. Tačiau nauja publikacija, kurios autoriai pabandė atkartoti to paties eksperimento rezultatą, 35 metų senumo rezultatų nepatvirtina. Gerai pagalvojus, tai teikia vilties.

Naujojo darbo vyr. tyrėjas – Case Western Reserve universiteto (Ohio, JAV) psichologijos profesorė Brooke N. Macnamara – „10 tūkstančių valandų taisyklės“ kritikė. 2014 metais ji su kolegomis atliko dešimčių publikacijų, tyrusių sėkmės kurioje nors srityje ir pasirengimui sugaišto laiko sąryšį, metaanalizę. Mokslininkai priėjo prie išvados, kad ryšys tarp tikslingo įgūdžio ugdymui skiriamo laikas negali būti vienodas visose srityse, tai yra, negalima pasiekti bet kokios srities aukštumų per konkretų laiką, – 10 tūkstančių valandų ar 10 metų.

Tyrėjai išsiaiškino, kad praktikavimosi apimtys veikia skirtingai ir priklauso nuo užsiėmimo nuspėjamumo: užsiėmimuose, kur nuspėjamumas didelis, tarkime, bėgime, ilgų treniruočių reikšmė didesnė, nei ten, kur ką nors prognozuoti sunku – pavyzdžiui, lėktuvo valdyme ekstremaliose situacijose. Apibendrinant, autorių vertinimu, praktikavimosi skirtumai paaiškino tik 26% skirtumo žaidimuose (pavyzdžiui, šachmatuose), 21% muzikoje, 18% sporte, 4% išsilavinime ir mažiau nei 1% kitose profesijose. „Sąmoninga praktika svarbi, tačiau toli gražu ne taip, kaip manyta anksčiau“, – konstatavo mokslininkai.

Šį kartą Macnamara su kolegomis nutarė atkurti pirmą, 1993 metų tyrimą, kurį atliko kognityvumo psichologai K. Anders Ericsson, Ralf Th. Krampe, ir Clemens Tesch-Römer (JAV ir Vokietija). Jame mokslininkai surinko 3 grupes po 10 skirtingo lygio smuikininkų – vidutinio, gero ir geriausio, ir išanalizavo jų biografijas ir įpročius. Paaiškėjo, kad geriausi muzikantai iki 20 metų instrumentui skyrė vidutiniškai 10 tūkstančių valandų, tiesiog geri – apie 8 tūkstančius, o santykinai silpni – vos 4 tūkstančius. Tai paskatino mokslininkus padaryti išvadą, kad pagrindinis ekspertus nuo likusiųjų skiriantis dalykas – polinkis į kryptingą darbą (praktiką) pasirinktoje sferoje, būtina tam motyvacija ir šiek tiek sėkmės ta prasme, kad būsimasis meistras paprastai nuo vaikystės turėjo būtiną inventorių, mokymą ir tėvų palaikymą. Tuo tarpu įgimti gabumai didelės reikšmės neturi, teigė darbo autoriai.

Antrame tyrime Brooke Macnamara stengėsi kuo tiksliau pakartoti pirminį, tačiau eksperimentas skyrėsi dviem ypatybėmis: imtis buvo trečdaliu didesnė (39 smuikininkai vietoje 30), o metodas buvo preregistruotas, tai yra, mokslininkai iš anksto apibrėžė, kaip rinks ir apdoros duomenis, siekdami išvengti protokolo pakeitimų, kuriais būtų galima rezultatus paderinti su paskelbtu tikslu (tai yra dažna mokslinių tyrimų bėda).

1993 metų rezultatų pakartoti nepavyko. Macnamara su kolegomis aptiko, kad praktika iš tiesų yra viena iš sėkmės sudedamųjų dalių, tačiau ne tokia svarbi, kaip atrodė anksčiau. Negana to, paaiškėjo, geriausiųjų muzikantų atveju nėra tiesioginės priklausomybės tarp užsiėmimams skiriamo laiko ir meistrystės.

„Iš tiesų, dauguma geriausių smuikininkų sukaupė mažiau praktikos, nei vidutiniai geri smuikininkai“, – rašo darbo autoriai. Jei Ericssono ir kolegų atlikto tyrimo atveju tobulinimasis užsiėmimais lėmė 48% grojimo instrumentu lygio skirtumo, tai Macnamara'os tyrime šiam faktoriui tenka vos 26%.

Gladwello pasiūlyta 10 tūkstančių valandų koncepcija iš pat pradžių buvo karštai diskutuojama tema. Kritikai ne kartą nurodė silpnas jos vietas. Pavyzdžiui, „taisyklėje“ neatsižvelgiama į praktikavimosi kokybę: vienoks yra savarankiškas užsiėmimas, kitoks – su vidutinišku mokytoju, dar kitoks – su geriausiu savo srities žinovu. Be to, savo vaidmenį turi begalė kitų kintamųjų: talentas, genai, užsiėmimų pradžios amžius ir taip toliau. Galų gale, Ericssonas su kolegomis ir pats nurodo, kad skaičius 10 tūkstančių paimtas iš lubų, nes jis apvalus ir lengvai įsimenamas. Atsižvelgiant į akivaizdžius koncepcijos trūkumus, jos populiarumas stulbina.

Naujasis Macnamara'os darbas, paskyrusios kelis metus formulės „praktika=sėkmė“ patikrinimui, regis, galutinai nukarūnavo 10 tūkstančių valandų idėją. Tokia baigtis gali nuvilti. Gladwello skaitytojams buvo malonu manyti, kad sėkmę galima paaiškinti suprantama taisykle, skelbiančia, kad tinkamai pasistengęs, bet kas gali tapti vienu iš geriausių.

Tačiau antra vertus, naujus rezultatus galima laikyti viltingais. „10 tūkstančių valandų taisyklė perduoda galinčią demotyvuoti žinią: jei netampame didžiais, tai galime dėl to kaltinti tik pačius save“, – rašo Vox mokslo žurnalistas Brian Resnick. Iš tiesų gi, reikšmę turi daug kitų faktorių, nurodo Macnamara. Atkaklus darbas, be jokios abejonės, svarbu, ir praktika rezultatus, žinoma, gerina. Tačiau teigti, kad būtent šie veiksniai skiria nugalėtoją nuo pralaiminčiojo ar vidutinioko, nesąžininga: „Praktikuodamiesi dažniausiai tampate geresni, nei buvote vakar – mano psichologas. – Tačiau tai nereiškia, kad neišvengiamai pralenksite kaimyną ar kitą smuiko klasės mokinį“.

Daugeliui teko susidurti su situacija, kai, nepaisant nuoširdžiausių pastangų, tikslo pasiekti vis vien nepavyksta. Panašu, kai kam tiesiog nelemta pasiekti įspūdingų sporto laimėjimų, šachmatų didmeistrio titulo, ar šokio meno aukštumų. Vadovaujantis 10 tūkstančių valandų taisykle, taip įvyksta tik jei žmogus nepakankamai praktikuojasi.

Ši idėja gali būti pražūtinga, nurodo Resnickas: ji kuria beprasmį kaltės jausmą, nusivylimą savimi ir tuo pačiu kliudo mėgautis savo „vidutiniškumu“ gerąja šio žodžio prasme – tai yra, tokiais pomėgiais, kurie teikia malonumą, tačiau kuriuose netapote profesionalu. „Jei nesate pats protingiausias kambaryje ir nesate geriausias, tai nereiškia, kad esate nenaudingas, – rašo žurnalistas. – Turite teisę džiaugtis tuo, kame netapome didžiais, ir nesikankinti, dėl to, kad neva „privalome“ darytis vis geresni ir geresni“.


republic.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(6)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(3)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
24(0)
24(1)
20(0)
19(0)
19(0)
17(0)
16(1)
14(2)
14(8)
Savaitės
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)