Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Dr. Marlene Wall: „Džiaugiuosi galėdama Lietuvos transformaciją stebėti savo akimis“

2020-05-25 (0) Rekomenduoja   (1) Perskaitymai (165)
    Share

Pirmąkart į Lietuvą prieš beveik tris dešimtmečius ji atvyko dėstyti anglų kalbą. Tai turėjo būti vienkartinis nuotykis, trumpa kelionė į buvusią sovietinę respubliką. Šiandien dr. Marlene Wall yra LCC tarptautinio universiteto – Klaipėdoje įsikūrusios ir vienos svarbiausių regione privačių aukštųjų mokyklų rektorė. Tokius kaip ji vadiname pasaulio piliečiais, juk gimė Urugvajuje, turi Kanados pasą, gyveno keliose skirtingose pasaulio šalyse ir dar daugybę kraštų apkeliavo. Tačiau net aštuoniolika metų savo namais ji vadina Lietuvą ir Klaipėdą, kurių neįtikėtiną transformaciją turėjo progą regėti savo akimis. Dr. Wall privilegija vadina galimybę kartu su Lietuvos žmonėmis, čia rastais kolegomis ir draugais, džiaugtis nepriklausoma Lietuva – šalimi su didinga istorija, turtingu paveldu ir neblėstančia ambicija kurti tokį rytojų, kokio mūsų tauta visada norėjo.

Dr. Wall, pirmąkart į Lietuvą atvykote 1991-ųjų vasarą – dėstėte Vasaros anglų kalbos institute, kuris vėliau išaugo iki LCC tarptautinio universiteto. Kaip išvis gimė šios kelionės planas ir ką čia atvykusi radote?

Mane pakvietusi moteris žinojo, kad esu mokytoja. Keleriais metais anksčiau ji vadovavo analogiškai programai Kinijoje. Jos klausimas man skambėjo taip: „Ar norėtumei šią vasarą mokyti anglų kalbos Sovietų Sąjungoje?“. Be abejo! Juk man taip patiko keliauti ir patirti naujų nuotykių! Pamaniau, kad tai bus viena tų kelionių, kokios nutinka tik kartą gyvenime. Pagalvokite – kas apskritai ryžtasi keliauti į priešų šalį?!

Tąkart Vasaros anglų kalbos instituto paskaitos vyko Panevėžyje. Tai buvo vasara, kurios niekada nepamiršiu! Pamilti Lietuvą ir jos žmones sunku tikrai nebuvo. Visas šimtas mūsų studentų labai norėjo mokytis anglų kalbos, bet lygiai tiek pat labai jie norėjo pasakoti apie savo pasaulį, dalytis savo viltimis ir svajonėmis. Nesuskaičiuojama daugybė pasivaikščiojimų aplink ežerą, pietūs sovietinio stiliaus valdiškoje valgykloje, nepamirštami ledai vafliniuose indeliuose, gyvenimas dešimtajame viešbučio aukšte su visą parą prie lifto stovinčiais apsauginiais, kuriuos savo iniciatyva paskyrė pats viešbutis, spalvingi nacionaliniai kostiumai švenčių metu miesto aikštėje... Mintyse ir dabar labai aiškiai iškyla visi šie epizodai. Ir visur, kur tik bepažiūrėtumei, matei Sovietų režimo pėdsakus ir gilų nepriklausomybės ilgesį. „Sajūdžio“ būstinė už viešbučio su savo nebyliais, bet tvirtais pareiškimais. Plakatai ant pastatų sienų, raginantys Raudonąją armiją keliauti namo. Prieštankinės barikados aplink Seimo rūmus Vilniuje. Savaitgalis Klaipėdoje su aplink Lenino paminklą išrikiuotais tankais...

Išvykote būdama tikra, kad veikiausiai nebesugrįšite. Tačiau tolimesni įvykiai padarė Jūsų sugrįžimą į Lietuvą net labai įmanomą. Kas gi nutiko Jums tą vasarą kirtus šalies sieną?

Su liūdesiu atsisveikinę su savo studentais ir miesto vadovais, rugpjūčiui įpusėjus išsiruošėme į kelionę traukiniu pirma į Leningradą, o tada į Maskvą, iš kurios ir turėjome lėktuvu grįžti į Šiaurės Ameriką. Tąkart atrodė, kad atsisveikiname visiems laikams. Labai aiškiai prisimenu, kaip rugpjūčio 19-osios rytą – tai buvo pirmadienis – vis dar būdami viešbutyje Leningrade, netikėtai išgirdome, kaip koridoriais garsiai kažką rėkdami laksto žmonės. Be abejo, rusiškai nesupratome nė žodžio, todėl ir negalėjome žinoti kas vyko. Tačiau jautėme, kad vyksta kažkas svarbaus ir ypatingo. Matėme, kaip būreliai žmonių, po du ar tris asmenis, mikliai klijavo ant pastatų sienų baltus lapus, kuriuose ir buvo pranešama apie tą kažką.

Tą rugpjūčio 19-osios naktį naktiniu traukiniu turėjome vykti į Maskvą. Ją, pilką ir lietingą, pasiekėme antradienio rytą. Gatvėmis važinėjo tankai. Tą popietę nuėjome į miesto centrą pietų. Suvalgę savo picas leidomės Raudonosios aikštės link ir, užsukę už kampo, kone susidūrėme su lėtai judančiais tankais, kurie buvo gal vos dešimtyje metrų nuo mūsų. Pastebėjome, kad civiliai žmonės, tiesiog paprasti gyventojai, užšokdavo ant tankų nusifotografuoti. Mes greitai apsisprendėme, kad praleisti galimybės turėti tokią neįprastą nuotrauką mes niekaip negalime. Taigi, keli mūsų, taip pat ir aš, įteikėme savo fotoaparatus draugui ir taip pat užšokome ant tanko. Ant jo išbuvome gal tik kokias dvidešimt sekundžių.

Ši nuotrauka tapo įrodymu, kad dalyvaujame kažkokiame ypatingai svarbiame įvykyje. Tik po kelių dienų suvokėme, kokią įtaką pasauliui turėjo mūsų akyse tomis dienomis vykę pokyčiai. Sovietų Sąjungos griūtis reiškė, kad nauji mano draugai iš Lietuvos pagaliau gaus nepriklausomybę, kurios jie taip troško! Ir mintis, kad grįšiu į Lietuvą, jau nebeatrodė tokia nereali.

Kone visus tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius praleidote čia, dažnai atvykdama, o vėliau ir persikėlusi gyventi, stebėjote šalies pažangą, pati buvote šių pokyčių sūkuryje. Papasakokite, kaip, Jūsų manymu, per tą laiką pasikeitė Lietuva ir kokios transformacijos Jus džiugina labiausiai?

Į Lietuvą dėstyti nuo 1991-ųjų sugrįždavau beveik kasmet. Tarp 1996 ir 2001 metų dukart per metus į Klaipėdą, į LCC tarptautinio universiteto Direktorių tarybos sąskrydžius, atvykdavau ir kaip šios tarybos narė. 2002-ųjų liepą persikėliau į Klaipėdą, ir nuo to laiko čia gyvenu. Taigi, iš paprastos ekonominės perspektyvos žiūrint, visą tą laiką turėjau unikalią galimybę stebėti, kaip šalis keliauja per labai svarbius savo istorijos etapus – nuo Sovietų Sąjungos griūties 1991-aisiais iki įstojimo į Europos Sąjungą 2004-aisiais ir iki šių dienų, kurios taip pat paženklintos neįprastų iššūkių.

Jeigu tik tada būčiau žinojusi, kad su Lietuva mane siejantis ryšys truks tokią daugybę metų, tikrai kruopščiau fiksuočiau visus įvykius ir pokyčius. Prisimenu laikus, kai parduotuvėse dar nebūdavo celofano maišelių. Taip pat prisimenu, kai 1992-aisiais man apsiperkant kaimynystėje esančioje parduotuvėje kasininkė mokėtiną sumą visada paskaičiuodavo ir man parodydavo ant medinių skaitytuvų. Prisimenu, kai plastikiniai langai tapo renovacijos ir pokyčio simboliu, ir kai staiga atsiradusios automobilių signalizacijos tapo miesto gatvių muzika...

Bet svarbiausia, džiaugiuosi turėdama galimybę dalytis šia kelione su Lietuvoje rastais kolegomis ir draugais ir tai daryti šalyje, turinčioje didingą istoriją, turtingą paveldą ir neblėstančią ambiciją kurti tokį rytojų, kokio lietuvių tauta visada norėjo. Kai pagalvoju apie 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją įvykusį Baltijos kelią, tapusį taikiu protestu prieš sovietinį režimą, ir kai prisimenu 1992-ųjų vasarą, kai Lietuvos krepšinio komanda laimėjo olimpinę bronzą (tą vasarą leidau Klaipėdoje), ir kai suvokiu, kad 2004-ųjų gegužės 1-ąją kartu su visais buvau džiaugsmingo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą liudininkė, – ateina aiškus žinojimas, kad Lietuvos žmonių stiprybė ir bendrystė ir yra tie bruožai, kurie padėjo šiai šaliai išgyventi sunkiausius istorijos laikotarpius ir kad būtent dėl šių bruožų dabar klesti valstybė, kurią drąsiai galiu vadinti savo mylimiausia Baltijos šalimi.

Šiandien pasaulis susivienijęs kovoje prieš pandemiją, ir tai mums visiems suteikia galimybę atsitraukti ir įvertinti, kaip kiekviena valstybė reaguoja į šią grėsmę, kiek racionalūs yra kiekvienu atveju priimami sprendimai. Didžiuojuosi stebėdama, kaip su šia situacija tvarkosi Lietuva. Pasitikiu atsakingų institucijų sprendimais ir juos gerbiu. Visiems šiomis nelengvomis aplinkybėmis linkiu sveikatos ir stiprybės.

Labai vertinu, kad galėjau savo akimis stebėti Lietuvos transformaciją nuo devintojo dešimtmečio iki pat šių dienų. Žadą atimanti nauja miestų architektūra, derlingos ūkininkų žemės ir gamtos peizažai, nuostabaus grožio Baltijos jūra – viso to pilnai užtenka turistams pritraukti. Tačiau taip pat svarbu, kad toliau būtų kuriama ir ekonominė infrastruktūra, didinamas patrauklumas verslui ir gyventojams. Tam yra visos reikalingos prielaidos – sparti pažanga, stiprėjanti startuolių kultūra, o ir patogi Lietuvos ir Klaipėdos geografinė lokacija taip pat atveria daug galimybių. Kalbant konkrečiai apie Klaipėdą, tikiu, kad jos laukia įspūdinga ateitis.

Klaipėda ir LCC tarptautinis universitetas prieš daugelį metų tapo tikraisiais Jūsų namais, ir Jūsų čia pasiekta karjera išties įspūdinga – dešimt metų buvote LCC akademinių reikalų prorektorė, o prieš devynerius metus tapote ir universiteto rektore. Ką reiškia būti tarptautinio, globaliai pripažįstamo ir Lietuvoje, Klaipėdoje, įsikūrusio universiteto aukščiausia vadove, ir ko tam reikia?

Ko tam reikia? Aistros ir atsidavimo! Atsidavimo įgyvendinant universiteto misiją ir viziją. Atsidavimo savo darbui pasišventusiems kolegoms. Ir – svarbiausia – atsidavimo studentams. Neįsivaizduoju, kaip apskritai galėčiau dirbti bet kurį darbą be atsidavimo žmonėms. Atsidavimas kuria geresnį rytojų. Atsidavimas padeda mums būti atkakliems siekiant tikslų. Atsidavimas treniruoja kantrybę ir dovanoja ramybę.

Esu nuolat apsupta kolegų ir studentų, kurie pasirinko būti LCC, – visi kartu dalyvaujame ypatingame projekte, esame juo patikėję ir jam atsidavę. Būdamas tikrų tikriausias tarptautinis universitetas, LCC mus kviečia ieškoti to, ką visi turime bendro, kas mus vienija, o ne vienas nuo kito skiria ir tolina. LCC nėra kažkokios vienos privilegijuotos kultūros. Po LCC stogu darniai sugyvena visos kultūros. Net 72 procentai mūsų studentų į Lietuvą atvykę iš užsienio, išvis iš daugiau nei 50-ties pasaulio valstybių. Čia laukiami studentai iš labai skirtingų kultūrinių, tautinių ir religinių bendruomenių. Čia laukiami studentai iš tokių šalių, kurių nei jūs, nei aš niekada neturėsime galimybės aplankyti, bet čia, Klaipėdoje, mes galime apie tas šalis sužinoti tiesiai iš studentų, kurie iš ten atvyko. Čia laukiami studentai iš valstybių, kurios galbūt yra mūsų politiniai oponentai. Tačiau LCC džiaugiamės tuo, ką visi turime bendro, ir čia mokomės gyventi ir studijuoti visi kartu, taikoje. Beje, LCC lankęsi NATO pareigūnai pasidžiaugė, kad čia, LCC tarptautiniame universitete, yra įgyvendinama pamatinė NATO misija – taikdarystė. Lai taip būna visada.

Prisiminkite jausmą, kai 2011-aisiais tapote pirmąja Lietuvos istorijoje moterimi universiteto rektore. Ar apskritai bent esate pagalvojusi apie tai, kad, kadaise nusprendusi tapti mokytoja, kada nors būsite ir viso universiteto vadovė?

Mano mama buvo mokytoja, ir kai augau, ji ragino mane niekada netapti mokytoja. Ji gerai žinojo, koks sudėtingas šis darbas. Tačiau taip jau nutiko, kad mokytoja aš vis dėlto tapau! Ir visus tuos metus aš mėgavausi kiekviena klasėje praleista akimirka! Didžiąją savo mokytojos karjeros dalį praleidau vidurinėse mokyklose – į JAV persikėlusių imigrantų vaikus mokiau anglų kalbos. Laikui bėgant man buvo patikėtos ir administracinės pareigos. Kaip tik tuo pačiu metu Kanzaso valstybiniame universitete pradėjau dirbti ties savo daktaro disertacija. Rašiau apie mokymosi procesų organizavimą ir pedagogiką.

Beje, bakalauro studijas baigiau anglų kalbos pedagogikos srityje, o magistro laipsnį apsigyniau taikomosios lingvistikos sferoje. Tai, kad esu pedagogė, 1991-aisiais atvedė mane ir į Lietuvą. Kai 2002-aisiais persikėliau į Klaipėdą, dėstymą galėjau derinti su man patikėtu prorektorės darbu universiteto administracijoje. Niekada, nė vienos sekundės per visą gyvenimą neplanavau ir nesitikėjau tapti universiteto rektore. Tačiau profesiniame gyvenime vadovaujuosi atvirų durų taisykle – priimu man siūlomas galimybes. Esu dėkinga už visus ir kiekvieną savo karjeros etapus. Tik praėjus laikui galime atsigręžti atgal ir pamatyti, kaip visi šie etapai tarpusavyje susiję ir kaip kiekvienas jų ruošia mus kitam, po jo sekančiam.

Tai, kad tapau pirmąja Lietuvoje moterimi universiteto rektore, yra įdomus faktas. Tačiau Lietuvoje gyvenu pakankamai ilgai ir per tą laiką turėjau progų susižavėti tikrai ne viena čia dirbančia moterimi lydere. Jūsų šalyje jų tikrai netrūksta.

Jus drąsiai galima vadinti pasaulio piliete – gimėte Urugvajuje, vaikystė prabėgo JAV, turite Kanados pilietybę, gyvenote, dirbote ir keliavote daugelyje pasaulio valstybių, kol galiausiai apsistojote Klaipėdoje. Pasidalinkite su skaitytojais – koks gi buvo Jūsų kelias iki dabartinio sustojimo Lietuvos uostamiestyje.

Tokius kaip aš vadina trečiosios kultūros vaikais – esu puikus pavyzdys, kai vaikystė prabėga šalyje, kuri nė vienam iš tėvų nėra gimtoji. Gimiau Montevidėjuje, kur mano tėvai ketverius metus dirbo. Esu Kanados pilietė, bet šioje šalyje gyvenau tik dešimt metų, kai dar buvau vaikas. Vidurinę mokyklą baigiau Paragvajaus sostinėje Asunsijone – ten mūsų šeima taip pat gyveno ketverius metus. Visus savo universiteto diplomus gavau JAV. Ten pradėjau ir savo profesinę karjerą. Jau aštuoniolika metų gyvenu Lietuvoje.

Kartais sakau, kad gyvenu Lietuvoje, nes gimiau Urugvajuje. Ką turiu galvoje? Ir augau, ir vėliau gyvenau skirtinguose tarptautiniuose kontekstuose, retai buvau tos valstybės, kurioje įsikurdavau, pilietė. Bet ką man tai davė? Kur beatsidurčiau, kokioje šalyje begyvenčiau, džiaugiuosi, gerbiu ir vertinu tai, ką ten randu. Ypač brangūs man sutikti žmonės. Kai užeina nostalgija, retai kada galvoju apie konkrečias vietas. Dažniau galvoju apie konkrečius žmones.

Bet visgi, kai norite aplankyti savo šeimą, į kurią šalį keliaujate?

Kai noriu aplankyti gimines, keliauju į JAV, pas brolį ir jo šeimą. Likusi mūsų šeimos dalis gyvena Kanadoje.

Palyginkite – kuo Klaipėda skiriasi nuo visų tų vietų, kuriose Jums tekę gyventi? Pati būdama daugelį metų čia gyvenanti užsienietė, kaip manote – kas padaro Klaipėdą patraukliu pasirinkimu tiems, kas norėtų čia atvykti mokytis ar dirbti?

Kai lyginu vietas, kuriose man tekę gyventi, suvokiu, kad labai dažnai gyvendavau be priėjimo prie jūros. Tik gyvendama Baltijos pajūryje pagaliau galiu įvertinti, koks tai džiaugsmas. Jūros ir nuostabių paplūdimių artumas Klaipėdą iškart kilsteli į ypatingą gražiausių mano aplankytų vietų kategoriją.

Manau, kad Klaipėda yra tobulas pasirinkimas tiek studijoms, tiek darbui, tiek gyvenimui. Ji yra pakankamai kompaktiška, kad joje būtų galima keliauti be didesnių transporto kamščių, bet tuo pat metu pakankamai didelė, kad turėtų visus dideliems miestams būdingus patogumus. Ji turi miškus, mano minėtus paplūdimius ir jūrą, ir visa tai pasiekiama pėsčiomis. Klaipėdoje jaučiuosi saugi.

Labiausiai man patinka stebėti, kaip vasaros vakarais verda gyvenimas Danės upės krantinėse. Žavingi ir ankstyvi Jūros šventės rytai senamiestyje, kai miestas dar nepabudęs po audringo festivalio. Klaipėdoje turime daug galimybių patirti meną ir kultūrą. Labai laukiu, kai bus pastatytas naujas Valstybinio muzikinio teatro pastatas. Man gera stebėti, kaip vasaromis į uostą lėtai įplaukia kruiziniai laivai, ir aš labai tikiuosi, kad jie vėl sugrįš. Su nekantrumu lauksiu, kol bus įgyvendintas projektas „Memelio miestas“, kuriuo siekiama prikelti apleistas teritorijas palei upės krantus ir marias. Mes privalome išnaudoti krantų grožį ir vandens artumą.

Be jokių abejonių, LCC Klaipėdai suteikia ypatingo tarptautiškumo, juk čia mokosi ir dirba žmonės iš daugiau nei 50-ties valstybių. Kuo dar universitetas prisideda kūriant ypatingą miesto tapatybę? Kaip jis integruojasi į ambicingą Klaipėdos viziją – tapti atviru, pažangiu, talentus traukiančiu didmiesčiu?

LCC tarptautiniam universitetui jau beveik trisdešimt metų. Per visus šiuos metus čia, Klaipėdoje, priėmėme tūkstančius studentų ir dėstytojų, Direktorių tarybos narių ir svečių iš viso pasaulio. Tai reiškia, kad miestas turi tūkstančius ambasadorių, kurie savo su Klaipėda, LCC ir čia sutiktais žmonėmis susijusius prisiminimus ir patirtis išvežiojo į atokiausius planetos kampelius. Per šiuos trisdešimt metų patys inicijavome ir kaip partneriai prisidėjome prie strateginių projektų ir dialogų, užmezgėme tvirtus santykius su verslais, švietimo įstaigomis, bažnyčiomis. Labai energingai bendradarbiaujame su agentūra „Klaipėda ID“, kitomis miesto planavimu ir plėtra besirūpinančiomis organizacijomis, turinčiomis ambicingą tikslą – sukurti šiam miestui šviesią ir pažangią ateitį.

Pas mus studijuoja būrys ypatingai apdovanotų jaunų žmonių, kurie iš universiteto išeis ne tik pasikaustę žiniomis, bet ir išlavinę kritinį mąstymą, išlaisvinę kūrybingumą, turėdami komunikacijos įgūdžių. Šie keliomis kalbomis kalbantys, skirtingas kultūras suprantantys ir gerbiantys jauni žmonės yra mūsų visų ateitis. Tikiu, kad Klaipėda tik laimėtų, jeigu kuo daugiau mūsų absolventų liktų šiame mieste ir prisidėtų prie jo gerbūvio kūrimo. Tačiau santykį su jais reikėtų užmegzti kur kas anksčiau nei kitą dieną po diplomų įteikimo ceremonijos – būtina steigti praktikų vietas įmonėse, suteikti jiems galimybę „paragauti“ darbo dar tuo metu, kai jie studijuoja universitete. Ateities Klaipėda gali būti patraukli mūsų absolventams, ir yra būdų įtikinti juos pasilikti – tereikia sutarti, kaip tai įgyvendinti. Esame visada pasiruošę rimtiems pokalbiams su tais, kurie priima sprendimus ir planuoja miesto ateitį.

LCC – tai unikali, analogų regione neturinti aukštoji mokykla. Papasakokite, kuo čia įgytas išsilavinimas ir patirtis tokia ypatinga, kad studentai čia atvyksta iš viso pasaulio?

Tvirtai tikiu, kad pamatyti pasaulį norintiems absolventams LCC tarptautinis universitetas Klaipėdoje tinka kur kas labiau už studijas Londone. Kodėl taip manau? Dažnai nutinka taip, kad gimtuosius namus palikę ir studijuoti užsienyje susiruošę jauni žmones ten atvykę ima dairytis savų. Taip į Londoną atvykę lietuviai randa kitus Londone studijuojančius ir gyvenančius lietuvius. Ir tai yra puiku, tik tokia schema eliminuoja galimybę gauti tarptautinės patirties, juk bendraujama tik su savais. Mūsų universitete dominuojančios kultūros ir tautybės tiesiog nėra. Kiekvienas asmuo yra integruojamas į bendrą visumą, ir tai vyksta visur – bendrabučiuose, auditorijose, krepšinio aikštelėje, poilsio zonose ir vestibiuliuose. Studentams tai unikali galimybė perprasti globalų pasaulį. Juk turėdami draugų iš Sirijos, Irako ir Afganistano imame kitaip matyti per televiziją iš tų kraštų transliuojamas naujienas, tiesa?

LCC yra privatus krikščioniškasis universitetas, propaguojantis Artes liberales švietimo filosofiją. Papasakokite plačiau apie kiekvieną iš šių trijų svarbiausių LCC tapatybės elementų. Ar privatus reiškia brangus ir elitinis? Ar čia laukiami tik krikščionių tikėjimą išpažįstantys asmenys? Galiausiai, kuo ypatingas Lietuvoje beveik negirdėtas Artes liberales išsilavinimas?

Šis aukštojo mokslo modelis yra naujas Europoje, tačiau Jungtinėse Valstijose jis gana paplitęs. Būdami privati institucija, iš valstybės finansinės paramos gauname itin nedaug. Lėšų savo veiklai ir studentų stipendijoms surenkame iš privačių šaltinių – daugiausiai aukoja pavieniai asmenys ir šeimos bei jų įkurti fondai. Šie mecenatai tiki LCC siūlomu išsilavinimo modeliu ir mato milžinišką mūsų absolventų potencialą keisti pasaulį į geresnį. Laikome palyginti nedidelę studijų kainą, nes LCC nėra skirtas turtingiems studentams. LCC skirtas tinkamiems studentams – tiems, kurie demonstruoja lyderystės kompetenciją ir kuriems prie širdies toks išsilavinimo modelis. Kasmet mūsų studentus paremiame šimtais tūkstančių eurų. Dalis studentų paramą gauna, nes jų šeimos nepajėgios už mokslą mokėti visos kainos. Kitiems stipendijos skiriamos už pažangą ir pasiekimus. Mes taip pat padedame savo studentams rasti darbus vasarai – taip jie patys gali užsidirbti pinigų ir padėti tėvams sumokėti už studijas.

Būdami krikščioniška institucija, rūpinamės tiek studentų intelektiniu augimu, tiek jų fizine bei dvasine gerove. Mūsų universiteto vertybių pamatas – tai krikščioniškoji doktrina. Sąžiningumas ir etiškas elgesys yra labai svarbūs. Pagarba vienas kitam, ypač esant tokioje skirtingų tautų, kultūrų ir požiūrių gausioje bendruomenėje, taip pat turi milžinišką reikšmę. Nors per visą studijų laikotarpį universiteto studentams išdėstomos keturios su teologija susijusios disciplinos, mes nesitikime, kad LCC rinksis tik krikščionys. Čia mokosi ir islamą išpažįstantys studentai, hasidai, ateistai, taip pat visų krikščioniškosios tradicijos konfesijų atstovai – katalikai, ortodoksai, protestantai.

Galiausiai, esame pagal Artes liberales modelį veikianti institucija, o tai reiškia, kad užtikriname studijų multidiscipliniškumą – mūsų studentai čia mokosi labai įvairių disciplinų. Paprastai šiuolaikinis žmogus darbą, o dažnai net ir karjeros kryptį, per savo gyvenimą gali pakeisti daugybę kartų. Todėl esame įsitikinę, kad privalome studentus paruošti gyvenimui, o ne tik pirmam darbui, kurį jie gaus baigę mūsų universitetą. Rodome jiems, kodėl būtina nenustoti mokytis visą gyvenimą. Be to, kad universitetą jie baigs turėdami gilių žinių tam tikroje pasirinktoje sferoje (šiuo metu siūlome šešias bakalauro lygmens studijų programas), studentai į gyvenimą išeis su papildomomis kompetencijomis, kurias esame aiškiai įsivardinę. Ugdome šias aštuonias pagrindines kompetencijas: kritinį mąstymą, gebėjimą valdyti konfliktus, gebėjimą mąstyti globaliai, efektyvios komunikacijos įgūdžius, krikščioniškąją pasaulėžiūrą, tarnystę per lyderystę, išsilavinimą daugelyje disciplinų ir bendruomeniškumo jausmą.

Dabartinė pandemija – tai tikras iššūkis visoms švietimo institucijoms, kurios turi greitai apsispręsti, kaip toliau vykdyti savo kasdienę veiklą, taip pat pergalvoti savo strategijas ir planus ateičiai. Kaip LCC pavyksta prisitaikyti prie šių aplinkybių ir galbūt pasinaudoti šia krize tam, kad ateityje jautrumas tokioms turbulencijoms būtų mažesnis?

Tikra tiesa, dabartinė pandemija tapo iššūkių visiems ir kiekvienam. Kovo viduryje gana operatyviai persijungėme į nuotolinių studijų režimą. Taip susiklostė, kad gegužės 2-ąją suplanuotą diplomų įteikimo ceremoniją teko atidėti net iki gruodžio 12 dienos. Mūsų bendrabučiuose vis dar gyvena 140 studentų iš užsienio, nes jie neteko galimybių grįžti namo. Taigi, mes įtemptai dirbame, kad įveiktume šiuos iššūkius, prisiderintume prie situacijos ir liktume lankstūs.

Šiuo metu kaip tik planuojame artėjančius naujus akademinius metus, svarstome skirtingus scenarijus, bandome numatyti aplinkybes, atsakyti į daugybę klausimų. Galėsime studijas kaip ir anksčiau organizuoti auditorijose Klaipėdoje ar turėsime dar ilgiau likti prie virtualaus paskaitų formato? Jeigu grįšime prie „gyvo“ formato, kaip tankiai galėsime apgyvendinti studentus bendrabučiuose, susodinti auditorijose? Kaip galime padėti tiems studentams, kurie planavo vasarą leisti užsidirbdami lėšų rudens semestro studijoms apmokėti ir kurie veikiausiai liks be šių planuotų pajamų? Ar greitai bus atidarytos sienos ir kada studentai galės laisvai įvažiuoti į Lietuvą ir iš jos išvažiuoti? Gal mums reikia naujai perdėlioti visą akademinių metų tvarkaraštį? Klausimų daug, galimų atsakymų variantų – taip pat. Šiuo metu tik planuojame, o visus įmanomus sprendimus stengiamės atidėti tol, kol situaciją taps aiškesnė. Tačiau ką bedarytume, esame pasiryžę apsaugoti savo pamatines vertybes ir misiją.

Šiandien jau galime išimti iš savo žodynų frazę „viskas vėl bus kaip buvę“. Esu įsitikinusi, kad lygiai taip pat, kaip buvo iki pandemijos, jau niekada nebebus. Mes turėsime išmokti, kaip viską daryti kitaip ir geriau. Taip pat turėsime išmokti paleisti senuosius įpročius ir nusistovėjusius gyvenimo modelius.

Akivaizdu, kad LCC turi misiją. O gal galėtumėte pasidalinti, kokia yra Jūsų asmeninė misija?

Puikus klausimas. Nors asmeninės misijos susiformulavusi nesu, man labai imponuoja idėja, kad svetingumas taip pat yra misija. Dažnai cituoju katalikų kunigo Henrio Noueno (Henri Nouwen – aut. past.) svetingumo apibrėžimą. Jis sako, kad svetingumas – „tai atviros erdvės, kurioje nepažįstamasis gali tapti draugu, kūrimas“. Tam, kad būtume išties svetingi, turime suteikti svečiui (tam nepažįstamajam) erdvę kalbėti. Visi turime praktikuoti aktyvų klausimąsi – tokį, kai klausiame ne tik dėl vieno klausimo, bet turime ir antrą, ir visus po jo sekančius klausimus. Tikiu, kad LCC yra ta vieta, kurioje klausomasi. Ir aš bandau būti tokiu žmogumi, kuris moka klausytis.

Žmonės Jus pažįsta kaip aistringą keliautoją, kuri pabuvo jau turbūt visur, kur tik įmanoma. Kai pasaulinis karantinas bus atšauktas, iššūkiai bus išspręsti, ir mes vėl galėsime ir norėsime keliauti – kokią naują šalį aplankysite? Kodėl būtent ją ir jokią kitą?

Esu dosniai apdovanota – per savo gyvenimą daug keliavau, turbūt sąraše jau bus per šešiasdešimt valstybių. Mano kelionių nuotraukos ir jas lydintys prisiminimai, ko gero, ir yra brangiausias mano turtas. Mano didžiausia baimė – kad pandemijai pasibaigus tarptautinės kelionės netaptų tuo priešu, kurio bus privalu vengti. Kokiu neįkainuojamu nuostoliu tai taptų mums visiems! Vis tiek labai laukiu kelionių. Kur keliausiu pirmiausia? Geras klausimas. Praleidau nemažai laiko svarstydama, kurią gi šalį aplankyti, kai vėl turėsiu galimybę keliauti. Norėčiau pamatyti šiaurės pašvaistę ir Norvegijos fjordus. Žinau, kad bus nepakartojama.

Kalbino Arnoldas Remeika




 

Tai yra pranešimas spaudai - pateiktos informacijos redakcija neredaguoja, o už pranešimo turinį atsako jį paskelbę autoriai.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(4)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(1)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
44(8)
43(0)
29(6)
29(0)
26(1)
24(0)
23(0)
13(0)
12(0)
11(1)
Savaitės
86(0)
83(0)
79(1)
71(0)
61(2)
Mėnesio
177(16)
134(21)
129(2)
113(26)