Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

Almantas Karčiauskas. Pabėgimas, arba, 21 amžiaus klajokliai

2009-10-18 (10) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (1988)
    Share

Ar jūs nepavargstate nuo rutinos, ar nesijaučiate taip, tarsi gyventumėte visai ne savo gyvenimą? Kasdienis bėgimas uždaru ratu neretai priverčia susimastyti net ir visai sėkmingai šiame gyvenime įsitvirtinusius žmones.

Priverčia susimastyti dėl to, kad tikslai ir gerovė bandoma pasiekti priemonėmis, kurios niekaip nesibaigiančiame kelyje į tuos siekius paverčia pamiršti ir save patį, ir pačius artimiausius žmones. Tačiau viską keisti iš pagrindų pasiryžta tik vienas kitas. Juk pragyvenus gerą gyvenimo gabalą labai sunku atsisakyti įpročių ir stabilumo. Tačiau jei vidutinio vyro amžiaus krizė įsisiautėja žmoguje, kuriam kur ne kur dar rusena pionieriški laužai – galima tikėtis įdomių rezultatų. Taip pakeitę savo gyvenimą žmonės sako, kad tam nebūtini net ir dideli pinigai.

Pabėgimas iš Maskvos

Maskvos gyventojas Aleksandras Petrovskis kažkada buvo automobilinio žurnalo redaktorius. Paveldėtas butas Maskvoje, miela žmona, du ikimokykliniai vaikučiai. Na, dar lizinginis automobilis daugiabučio kieme. Tai buvo visas Aleksandro turtas. Nors ir ne naftos magnatas, bet atrodytų viskas puiku. Dar prieš keletą metų, gurkšnojant alų viename Frankfurto automobilių parodos pavilijone, šio straipsnio autoriui jis užsiminė, kad taip norėtųsi viską, apart šeimos, trenkti velniop. Tuomet Aleksandras juokavo, kad jei yra judėjimas „Lėtas maistas“, kodėl gi negalėtų būti ir „Lėto gyvenimo“ propaguotojų. Gyvenimo, kuriame nebūtų kasdienės rutinos, kasdienių lenktynių, gyvenimo, kuriame liktų vietos sau ir artimiausiems žmonėms.

Po gerų metų „Skype“ telefonijos lange nušvito žinutė – kolega pranešė apie radikalius pokyčius. Butas Maskvoje parduotas, šeima dabar gyvena Fenikėje, Turkijoje. Tiksliau, šiame mieste praleidžia daugiausiai laiko. Nes naujieji Aleksandro šeimos namai – apynaujė jachta „Bavarija“. Fenikė – pagrindinis laivo uostas. Šia avantiūrą, bent tam laikui kol vaikai dar neina į mokyklą, palaimino net ir šeimos artimieji. Jaunystėje nemažai buriavimo patirties turėjęs automobilių žurnalistas dabar bando atgaivinti įgūdžius plaukiodamas po Viduržiemio jūrą, nors ateities planuose yra užuominų ir apie vandenynų bangas.

Prieš kelias savaites jau iš Beiruto rašytame elektroniniame laiške Aleksandras minėjo, kad duonai ir vynui užsidirba bendradarbiaudamas su kolegomis iš Vakarų Europos automobilinės spaudos, taip pat kuria radijo žurnalą vienai iš Rusijos stočių. Vėliau paklaustas, ar nesigaili dėl tokio savo apsisprendimo, jis atrašė: „Tapęs Viduržiemio jūros čigonu jaučiuosi šimtą kartų geriau, nei dusdamas milijoninėje sostinėje. Tik čia aš supratau, kad turiu šeimą, kad galiu dirbti jausdamas malonumą. Dabar aš tik pradėjau gyventi“...

Namai cirko vagonėlyje

Kitą panašų pasaulio klajūną teko sutikti Berlyne. Tiesa, savo kelius jis brėžia ne jūrlapiuose, o Europos kelių žemėlapyje. Rolfas Johanesonas jau perkopęs 50 – imt, apie 20 metų dirbo fotografu pagrindinėms Vokietijos ir Europos naujienų agentūroms. Prieš dešimtmetį užkietėjęs vienišius butą rytinėje Berlyno dalyje iškeitė į gyvenimą cirko vagonėlyje. Tiesa, šiame vagonėlyje yra ir normali santechnika, miegamasis, darbo kabinetas ir netgi šildomos grindys.

Rolfas ir toliau fotografuoja, tačiau dabar naujienų agentūroms ir įvairiems žurnalams pardavinėja nuotraukas, kuriose įamžino savo čigoniško bastymosi vietose užfiksuotus vaizdus ir žmones. Žiemą kelias nuveda į Europos pietus, na o toliausiai nuo gimtų kraštų Rolfo vagonėlis stovėjo Artimuosiuose rytuose. Libijoje ir Izraelyje jis ir žiemojo, ir darė nuotraukų ciklą „National Geografic“ žurnalui.

Apie pasirinktą klajoklišką gyvenimo būdą Rolfas kalbėjo paprastai – „Aš tenorėjau išlikti laisvas. Ir gyventi pats sau.“ Berlyne vyriškis dabar apsilanko kartą ar du per metus, tiesiog pravažiuodamas. Čia jo draugai ir kolegos. Tačiau ilgiau kaip keletą savaičių gimtinėje fotografas neužsibūna ir juokauja, kad toks elgesys – savotiškas jaunystės eleksyras, neleidžiantis senti bent jau sielai.

Pasirodo, Keruako dvasia dar gyva ir 21 amžiaus pasaulyje. Vieni taip bėga nuo pasaulį drebinančios finansų krizės, kiti vėl bando surasti savo prarastąjį Aš. Ir sutikite, kartais tokie pavyzdžiai taip gundo...

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (10)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Almantas Karčiauskas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(1)
33(2)
31(0)
25(0)
23(2)
14(0)
13(1)
11(0)
11(0)
Savaitės
88(0)
75(2)
67(9)
Mėnesio
151(27)
135(0)
111(1)
110(2)
108(0)